Inkvizicija: Katalikų bažnyčios persekiojimų istorija ir veikimas

Inkvizicija: Katalikų Bažnyčios persekiojimų ir teisės istorija — nuo uždraustų knygų ir kankinimų iki Ispanijos inkvizicijos ir Galileo bylos.

Viduramžiais inkvizicija buvo teisinė Katalikų bažnyčios priemonė kovoti su erezija. Jos tikslas — ne tik nustatyti ir nubausti tuos, kurie skelbė ir platino doktrinai prieštaraujančias idėjas, bet ir apsaugoti Bažnyčios vienybę bei socialinį stabilumą. Inkvizicija vykdė kelias pagrindines funkcijas: administravo teisinius tyrimus, rinko įrodymus, prižiūrėjo teisinius procesus ir kartais sprendė dėl bausmių ar atleidimo nuo bausmės mainais į atsivertimą.

Pirmasis inkvizicijos instrumentas buvo cenzūra: ji sudarinėjo sąrašus — (indeksą) — išleistų knygų, kurių tikintiesiems buvo draudžiama skaityti arba platinti. Knygų indeksas veikė kaip prevencinė priemonė prieš „neteisingas“ idėjas. Kitas pagrindinis inkvizicijos uždavinys buvo persekiojimas ir teismai prieš asmenis, laikomus kaltais dėl erezijos arba kitų religinės doktrinos pažeidimų.

Organizacija ir procedūros

Inkvizicija vystėsi etapais ir skirtingose šalyse turėjo skirtingas formas. Pirmoji nuolatinė inkvizicija įsigalėjo 1229 m., ir jai dažnai vadovavo vienuolių ordino atstovai — dominikonai Romoje. Vėliau, vėlesnė centrinė institucija Romoje organizavo ir prižiūrėjo vietinių inkvizicijų veiklą bei svarbias bylas tarptautiniu mastu.

Teisminis procesas dažnai vyko pagal inkvizicinę (nebūtinai akuzacinę) procedūrą: tyrimą pradėdavo pareigūnas (inquisitorius), jis rinkdavo liudijimus, apklausdavo liudytojus ir kaltinamąjį. Tyrimuose galėjo būti naudojami antikonfesionalūs įrodymai, anoniminiai pranešimai, raštai ir liudijimai. Svarbu paminėti, kad procesai dažnai vyko laikantis konfidencialumo — daug bylos duomenų būdavo slepiami.

Taktikos, kankinimas ir bausmės

Vėlesnės inkvizicijos versijos turėjo teisę naudoti kankinimus arba grasinimus kankinimais, kad išgautų prisipažinimus ir religinius atsivertimus. Nors kankinimas buvo reglamentuotas tam tikromis taisyklėmis (pvz., ribotas laikas, draudimas mirties kankinimų metu), praktikoje tai reiškė smurtą ir fizinį skausmą, o gaunami prisipažinimai ne visada buvo patikimi.

Inkvizicija pati pagal kanoninę teisę neturėjo teisės vykdyti mirties bausmių, tačiau ji galėjo įsakyti vykdyti mirties bausmes ir perduoti nuteistuosius civilinėms valdžioms. Standartinis viešas nubaudimo ritualas, dažnai vadinamas auto-da-fé, kartais baigdavosi tuo, kad eretikai buvo sudeginti gyvi arba viešai užmušti. Be mirties bausmių, taikytos ir kitos sankcijos: viešas pažeminimas, pilietinių teisių apribojimai, laisvės atėmimas, turto konfiskacija arba bauda.

Romos tribunolas ir nacionalinės inkvizicijos

Vėlesnė centrinė inkvizicinė institucija Romoje buvo formalizuota XVI a. pradžioje. 1542 m. popiežius Paulius III įsteigė tribunolą — specialią kongregaciją, kurioje dirbo kardinolai ir kiti pareigūnai; ši institucija prižiūrėjo vietines inkvizicijas kitose šalyse ir nagrinėjo svarbias bylas Italijoje. Ji tapo žinoma kaip Romos (arba Šventosios) inkvizicija ir per kelis šimtmečius keitėsi jos pavadinimai bei teisinė forma. Garsiausia Romos inkvizicijos nagrinėta byla buvo Galileo Galilėjaus byla 1633 m., kai mokslininko idėjos dėl Žemės judėjimo buvo pripažintos pavojingomis Bažnyčios mokymui.

Tuo tarpu 1478 m. Ferdinandas II Aragonietis ir Kastilijos karalienė Izabelė I įsteigė Ispanijos inkviziciją — nacionalinę instituciją, kurios veikla dažnai buvo glaudžiai susieta su karūnos politika. Ispanijos inkvizicija aktyviai persekiojo ne tik protestantus, bet ir konvertitus (pvz., buvusius žydus ir musulmonus), įtariamus slaptu religiniu nesilaikymu.

Istorinė reikšmė ir paveldas

Žodis "inkvizicija" kilęs iš lotynų kalbos quaerere, reiškiančio "klausti", "ieškoti". Inkvizicija istorijoje įgavo plačią prasmę: ją siejame su tikėjimo kontrolės mechanizmais, cenzūra, teisinėmis represijomis ir religiniu smurtu. Tačiau reikėtų pažymėti, kad inkvizicijos veikla ir mastas priklausė nuo laikmečio ir regiono — jos formos, tikslai ir griežtumas skyrėsi XVII a. Romoje ir XV–XVI a. Ispanijoje.

Išsami istorikų analizė rodo, kad inkvizicijos poveikis buvo kompleksiškas: ji slopino tam tikrus intelektualinius judėjimus ir skatino savicenzūrą, bet tuo pačiu formavo ir teisinę praktiką, dokumentų tvarką bei institucijų raidą. Dėl nusikaltimų skaičiaus ir bausmių žiaurumo yra daug diskusijų — skaičiai ir vertinimai svyruoja, o šiuolaikiniai tyrinėtojai ragina vertinti inkviziciją kontekstualiai, atsižvelgiant į to meto teisinius, socialinius ir politinius sąlygumo veiksnius.

Per XVIII–XIX a. inkvizicijos galia silpo; kai kurios nacionalinės inkvizicijos buvo panaikintos ar integruotos į sekuliarizuotas teismų sistemas (pvz., Ispanijos inkvizicija oficialiai panaikinta XIX a. pradžioje). Šiuolaikinė Bažnyčia pripažįsta, kad inkvizicijos praktikoje buvo klaidų ir perdėjimų, ir istorikai toliau nagrinėja šio reiškinio priežastis bei pasekmes.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo inkvizicija?

K: Ką ji darė?

K: Kada ji buvo įsteigta?

K: Koks yra pilnas jos pavadinimas?

K: Kaip ji bausdavo eretikus?

K: Kas nagrinėjo Galileo Galilėjaus bylą?

K:Ką reiškia "inkvizicija"?

Paieška pagal raidę