Courante (corrente) – baroko šokis: istorija, tipai ir ypatybės

Courante (corrente) – baroko šokio istorija, tipai ir ypatybės: nuo prancūziško lėtesnio courante iki itališko corrente, ritmo, formos ir žymiausių kompozitorių analizė.

Courante (it. corrente) - tai XVII a. ir XVIII a. pradžioje baroko muzikoje populiarus šokis. Žodis kilęs iš prancūzų kalbos žodžio "bėgti".

Courante buvo greitas, bėgantis šokis su 3 taktais (laiko signatūra dažnai buvo 3/2, nors kartais ir 3/4). XVII a. prancūziškasis courante tapo lėtesnis už itališkąjį corrente, jame dažnai būdavo daugiau kontrapunkto (imituojančių partijų). Tačiau tai nebuvo griežta taisyklė, ir Bacho parašyti courante buvo ir itališko, ir prancūziško stiliaus, kartais jis juos vadino "courante", o kartais - "corrente".

Baroko laikotarpio kompozitoriai dažnai sukurdavo kelių šokių grupę. Tai buvo vadinama siuita. Paprastai būdavo allemanda, antrasis šokis - courante, po jo - sarabanda ir gigue, o kartais dar vienas ar du šokiai.

Istorija ir kilmė

Courante kilo iš liaudies ir dvarų šokių tradicijų Italijoje ir Prancūzijoje, kur ilgainiui tapo ir dvaro ceremonijų, ir sceninių kūrinių dalimi. XVII a. prancūzai įsiliejo į šio žanro rafinuotumą, paversdami jį lėtesniu, elegantišku ir kontrapunktišku kūriniu, tuo tarpu italų corrente išliko gyvesnė, greitesnė ir vikresnė. Nuo XVII a. vidurio courante įgavo fiksuotą vietą baroko siuitose, o kompozitoriai jį harmonizavo ir rafinuodavo pagal savo stilių.

Tipai ir ypatybės

• Prancūziškasis courante – dažniausiai lėtesnis, išraiškingai ritmiškas, su daug imituojančių partijų ir kontrapunkto. Jame dažnai pasitaiko hemiolų (ryškesnių perkėlimų tarp dvigubo ir trigubo jausmo) ir „slinktinių“ akcentų, kurie kuria lengvą neramumą ir eleganciją.
• Itališkasis corrente – greitas, judrus, kartais virtuoziškas; ritmas aiškiau švyti trečiasis takto padalijimas (pvz., 3/4 arba 3/8), o melodinis figūravimas dažnai būna bėgantis, ornamentuotas.
• Metrika – tradiciškai triguba (3/2, 3/4, 3/8), tačiau prancūziškajame variante net 3/2 gali būti interpretuojama su dviguba jausena, todėl klausantis atrodo šiek tiek „slenkantis“.
• Struktūra – kaip ir kiti siuitos šokiai, courante dažnai turi aiškią frazių struktūrą ir kartojimus; instrumentinėse versijose būdavo naudojamas imitatyvus raštas, ostinato ar fugalinės įtakos elementai.

Vykdymas, artikuliacija ir ornamentika

Atlikėjai baroko muzikoje courante dažnai akcentuoja frazes, taiko subtilią rubato ir dinamikos niuansus. Ornamentika (trillai, mordentai, grupetai) prideda kūriniui barokinės prabangos; daugelyje rankraščių paliktos vietos ornamentams, o interpretuotojas sprendžia, kaip juos įgyvendinti. Prancūziškas courante reikalauja švelnesnių, „surytų“ jungčių tarp natų ir atsargaus tempių valdymo, tuo tarpu itališkas corrente dažnai reikalauja aiškesnio, sparčio figūravimo.

Instrumentai ir vokalumas

Courante buvo aranžuojama tiek grynai instrumentiniams ansambliams (violončelė, smuikas, klavesinas, lutnia ir kt.), tiek solo klavesinui. Sceninė muzika ir instrumentinės siuitos leido šokio stilistiką perteikti ir orkestrui. Vokalinių variantų pasitaiko rečiau, bet kai kuriose sceninėse operose ar baletuose courante taip pat atliktas kaip šokio epizodas su dainuojamuoju elementu.

Siuitos kontekstas

Siuita, kurioje courante dažnai užima antrą vietą po allemanda, buvo svarbi baroko programos dalis—tiek koncertuose, tiek privačiuose atlikimuose. Kiekvienas šokis siuitoje turėjo savo charakterį: allemanda – rimtesnė ir švelni, courante – judri/perkaitinta, sarabanda – lėta ir įtempta, gigue – gyva užbaigimo dalis.

Žymūs kompozitoriai ir pavyzdžiai

• Jean-Baptiste Lully – prancūzų dvaro baletų ir sceninės muzikos atstovas, prisidėjęs prie prancūziško baroko šokių stilistikos plėtojimo.
• Girolamo Frescobaldi ir kiti italų kompozitoriai – kurie rašė gyvesnius corrente.
• Johann Sebastian Bach – rašė courante įvairių stilių; jo Anglų ir Prancūzų siuitos, partitos ir klavyro kūriniai pateikia puikius courante pavyzdžius, kuriuose matyti tiek prancūziškos, tiek itališkos įtakos.
• Georg Friedrich Händel, François Couperin, Dietrich Buxtehude ir kiti baroko meistrai taip pat naudojo courante savo siuitose.

Praktiniai patarimai atlikėjams

• Skaitydami šaltinius, atkreipkite dėmesį į terminą: „courante“ dažniau reiškia prancūzišką variantą, o „corrente/corrente“ – italų, tačiau yra išimčių.
• Analizuokite metrą ir fraziavimą: prancūziškas courante gali reikalauti laisvesnio akcentų perkėlimo ir „slinksmo“, italų – tikslesnės bėgančios figūros.
• Naudokite barokinę ornamentiką saikingai ir atitinkamai stilistikai.

Courante – vienas iš tų baroko šokių, kuris puikiai atspindi epochos kontrastų ir stilių įvairovę: nuo elegantiškos prancūziškos rafinuotės iki italų veržlumo ir grakštumo. Dėl savo ritmo ir charakterio courante iki šiol mėgstamas tiek atlikėjų, tiek klausytojų.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra courante?

K: Iš kur kilęs žodis "courante"?

K: Kiek taktų yra courante takte?

K: Kokia yra courante laiko signatūra?

K: Kas yra siuita baroko muzikoje?

K: Kuo prancūziškasis courante skyrėsi nuo itališkojo corrente?

Klausimas: Ar Bachas rašė kupletus ir itališku, ir prancūzišku stiliumi?

Paieška pagal raidę