"Riešutininkas" yra klasikinis dviejų veiksmų baletas, tapęs viena žinomiausių Kalėdų spektaklių tradicijų pasaulyje. Jis sukurtas pagal 1816 m. E. T. A. Hoffmanno pasaką "Riešutininkas ir pelių karalius". Pasakojime – apie mažą mergaitę (dažniausiai vadinamą Klara arba Maša), kuri per Kalėdų išvakarės šventę gauna riešutininko lėlę; vėliau lėlė atgyja, vyksta mūšis su Pelių kraliumi, o herojai keliauja į Saldumynų šalį. Ivanas Vsevoložskis ir Marius Petipa Hoffmanno istoriją pritaikė baletui. Muziką parašė Piotras Iljičius Čaikovskis. Marius Petipa ir Levas Ivanovas sukūrė pagrindinę choreografiją ir šokinius.

Pirmą kartą "Riešutininkas" buvo parodytas 1892 m. gruodžio 18 d. Marijos teatre Sankt Peterburge, Rusijoje, sulaukė kuklaus pasisekimo, o kitais metais buvo retai rodomas. Pradiniame pastatyme kritikų ir žiūrovų reakcija buvo santūresnė — dalį baleto ir dekoracijų taisė, o vėlesniais dešimtmečiais kūrinys patyrė įvairių interpretacijų ir korekcijų. Prieš pirmąjį spektaklį P. Čaikovskis iš baleto paėmė keletą numerių ir sukūrė Riešutininko siuitą, kuri tapo atskiru koncertiniu opusu ir iki šiol grojama koncertų scenoje.

Siužetas trumpai

Spektaklis tradiciškai suskirstytas į dvi dalis. Pirmoje – Kalėdų vakaro šeimos šventė, dovanų dalijimas, magiški išgyvenimai ir mūšis tarp riešutininko ir Pelių karaliaus. Antroje dalyje herojai patenka į Saldumynų šalį, kur juos sveikina įvairūs personažai ir atliekami šokiai, atstovaujantys skirtingoms saldumynų rūšims arba tautinėms šokių temoms (pvz., ispanų, arabų, kinų, rusų šokiai) bei žinomas Gėlių valsas.

Muzika ir orkestracija

P. I. Čaikovskis sukūrė turtingą, melodijų kupiną partiturą, kurioje yra tiek lyrinių, tiek energingų numerių. Vienas garsiausių numerių – „Cukraus bobutės šokis“ (angl. Dance of the Sugar Plum Fairy) – pasižymi ypatingu instrumentu celesta, kurį kompozitorius panaudojo tam, kad sukurtų pasakišką, varpelio skambesio tembrą. Celestą Čaikovskis užsakė specialiai šiai partijai. Kiti žinomi fragmentai: Trepakas (rusiškas šokis), Vandens miško šokis, Ispaniškas šokis (šokoladas), Arabų ir Kinų šokiai, Gėlių valsas. Daugiau numerių balete kartais keičiama arba perkomponuojama priklausomai nuo pastatymo.

Istorija, pastatymai ir įtaka

Per XX a. kūrinys palaipsniui tapo populiariu repertuaru. 1940 m. Waltas Disney'us savo animaciniame filme "Fantazija" panaudojo keletą "Riešutininko" muzikos kūrinių, kas padėjo didinti visuomenės susidomėjimą baletu. Vėliau XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir vėliau televizijos transliacijos — ypač po reikšmingų Niujorko miuzikalo ir George'o Balanchine'o pastatymų — dar labiau išpopuliarino baletą. Nuo to laiko Riešutininkas tapo tradiciniu Kalėdų spektakliu daugelyje pasaulio miestų, o įvairios baleto trupės kiekvieną sezoną pristato tiek klasikinės, tiek modernizuotos versijos.

Populiarumas ir režisūrinės variacijos

Šiame balete dažnai matomi tiek tautiški elementai, tiek fantazijos motyvai, todėl režisieriai laisvai interpretuoja scenografiją, kostiumus ir net siužetą — kai kuriose versijose akcentuojama vaikų svajonė, kitur — simbolinis suaugusiųjų pasaulio palikimas. Dėl lengvai atpažįstamų melodijų ir šventinės atmosferos Riešutininkas tapo populiarus tarp šeimų: daug kas ateina į spektaklius su vaikais kaip į Kalėdų tradiciją.

Praktiniai dalykai

  • Trukmė: paprastai apie 90–120 minučių su pertrauka, priklausomai nuo pastatymo versijos.
  • Dažniausi numeriai, kuriuos galima išgirsti atskirai: Riešutininko siuita, Cukraus bobutės šokis, Gėlių valsas, Trepakas.
  • Instrumentai: orkestrui pridėtas celesta (ypač žinoma kaip Cukraus bobutės tembras), taip pat plačiai naudojamas styginių ir pučiamųjų tembrų kontrastas.

Kultūrinė reikšmė

Riešutininkas ne tik išlaikė vietą baleto repertuare, bet ir tapo plačiai atpažįstamu muzikos ir vaizduotės simboliu: jo melodijos naudojamos kine, reklamoje, televizijoje ir šventiniuose renginiuose. Daugelio baleto trupės ir solistai laiko šį baletą svarbia dalimi savo repertuaro, o įvairūs pastatymai nuolat primena apie kūrinio universalumą ir gebėjimą vilioti tiek jauną, tiek vyresnę publiką.