Spragtukas

Kilmė

"Riešutinio dainiaus" ištakos - didžiulė baleto "Miegančioji gražuolė" sėkmė. Šis baletas buvo pastatytas 1890 m. Sankt Peterburgo (Rusija) Marijos teatre. Tai buvo Sankt Peterburgo imperatoriškųjų teatrų direktoriaus Ivano Vsevoložskio, kompozitoriaus P. Čaikovskio ir choreografo Marijaus Petipos darbas. Vsevolozskis manė, kad dar vienas baletas pagal pasaką vaikams bus toks pat sėkmingas kaip "Miegančioji gražuolė".

Naujojo baleto tema jis pasirinko 1816 m. Hoffmanno pasaką "Riešutininkas ir pelių karalius". Šią istoriją mėgo rusai. Jis parašė Hoffmanno pasakos adaptaciją pagal Alexandre'o Dumas vertimą. Jis atsisakė daug ko iš originalo. Petipa Vsevolozskio istoriją pritaikė baleto reikalavimams. Vsevolozskis spaudė Čaikovskį parašyti muziką baletui. P. Čaikovskiui nepatiko Hoffmanno istorijos adaptacija, bet jis sutiko parašyti muziką.

Petipa sukūrė šokius. Jis davė Čaikovskiui specialių nurodymų, kaip turi būti parašyta muzika. Pavyzdžiui, jis norėjo, kad I veiksme Kalėdų eglutei kylant vis aukščiau ir aukščiau, skambėtų didelis 48 taktų crescendo. Jis parašė, kad "Cukrinių slyvų fėjos šokio" muzika turėtų skambėti tarsi fontane trykštantys vandens lašai.

1892 m. kovą muzika buvo beveik baigta. P. Čaikovskis paėmė "Cukrinių slyvų fėjos šokį", "Gėlių valsą" ir kitus baleto numerius ir sukūrė 20 minučių trukmės "Riešutininko siuitą". Pirmą kartą ji buvo atlikta Rusų muzikinei draugijai. Organizacijos nariams ji labai patiko. Riešutinė siuita grojama ir šiandien.

P. Čaikovskis baleto muziką baigė kurti 1892 m. balandį. Repeticijos prasidėjo 1892 m. rugsėjį. Petipa susirgo ir jo asistentas Levas Ivanovas baigė šokius. Pirmą kartą baletas parodytas 1892 m. gruodžio 18 d. Sankt Peterburgo Marijos teatre. Prieš pakylant "Riešutų medžiotojo" uždangai, buvo atlikta P. Čaikovskio vienaveiksmė opera "Jolanta". Pasirodymas baigėsi 1893 m. sausį po vienuolikos spektaklių.

Alexandre'o Dumas istorijos vertimo titulinis puslapis, kuriame pavaizduota Klara, Fricas ir Droselmejeris. Baletas sukurtas pagal šį vertimą.

Vėliau

1919 m. choreografas Aleksandras Gorskis pastatė spektaklį. Jis iškirpo Cukrinių slyvų fėją ir jos kavalierių, o jų šokius perdavė Klarai ir Riešutų princui. Dabar juos vaidino ne vaikai, o suaugusieji. Sutrumpinta baleto versija pirmą kartą buvo parodyta už Rusijos ribų 1927 m. Budapešto Karališkojoje operoje.

1934 m. Kirovo baleto choreografas Vasilijus Vainonenas pastatė kūrinio versiją, kuriai įtakos turėjo ir originalaus pastatymo kritika. Jis taip pat, kaip ir Gorskis, Klarą ir Princą vaidino suaugę šokėjai. Vainoneno versija turėjo įtakos keliems vėlesniems pastatymams. Žinios apie choreografiją pasklido, nes po Rusijos revoliucijos daug šokėjų išvyko į Vakarus.

Pirmasis pilnas spektaklis už Rusijos ribų įvyko 1934 m. Anglijoje. Jį pastatė Nikolajus Sergejevas "Vic-Wells" baleto teatre. Jame buvo panaudota originali Petipa'os choreografijos versija. Nuo 1952 m. ten kasmet statomi baleto spektakliai.

Sklypas

Baleto veiksmas vyksta Vokietijoje XIX a. pradžioje. Užuolaida pakyla per Kalėdų išvakarių vakarėlį Silberhauzo namuose. Atvyksta svečiai. Vaikai gauna dovanas, paskui šoka po kambarį.

Durys atsidaro. Į kambarį įeina keistas mažas žmogeliukas, vardu Droselmejeris. Jis yra žaislų gamintojas. Jis taip pat yra Klaros Silberhaus krikštatėvis. Jis turi keturias šokančias lėles vaikams ir ypatingą staigmeną Klarai. Tai - riešutų skriestuvas. Jai labai patinka, bet jos brolis Fricas jį sudaužo. Kad pasveiktų, ji įdeda Riešutininką į savo lėlių lovelę.

Vakarėlis baigiasi ir visi išeina. Klara ir jos šeima eina miegoti. Klara grįžta į kambarį. Ji turi būti tikra, kad jos Riešutininkas ramiai ilsisi. Staiga po kambarį ima bėgioti pelės. Lėlės, alaviniai kareivėliai ir visi kiti žaislai atgyja, kad kovotų su pelėmis.

Kalėdų eglutė kyla vis aukščiau ir aukščiau. Riešutininkas iššoka iš lėlės lovos kovoti su pelių karaliumi. Kai Riešutinukas atsiduria pavojuje, Klarai pavyksta išgelbėti jo gyvybę, metant į Pelės karalių savo šlepetę. Pelės karalius išbėga iš kambario su visomis kitomis pelėmis.

Riešutininkas tampa žmogumi princu. Klara ir Riešutų princas per snieguotus miškus keliauja į stebuklingą Saldumynų šalį. Šią šalį valdo gražuolė Cukrinių slyvų fėja. Ji pasveikina abu vaikus ir liepia savo pavaldiniams šokti jiems. Pristatomi šokiai apie kavą, arbatą ir šokoladą. Pristatoma daug kitų šokių. Baletas baigiasi visiems šokant valsą.

Marius Petipa parašė baleto libretą ir sukūrė šokius.

Struktūra

• Uvertiūra

I veiksmas: 1 lentelė

• Nr. 1 scena (Kalėdų eglutė)
• Nr.2 Kovo mėn.
• Nr.3 Vaikų galopas ir tėvų šokis
• Nr.4 Šokio scena (Droselmejerio atvykimas)
• Nr.5 Scenos ir senelio šokis
• Nr.6 Scena (Klara ir Riešutininkas)
• Nr.7 Scena (Mūšis)

I veiksmas: 2 lentelė

• Nr.8 Scena (Pušynas žiemą)
• Nr.9 Snaigių valsas

II veiksmas: 3 lentelė

• Nr.10 Scena (Saldumynų karalystė)
• Nr.11 Scena (Klara ir Riešutmedžio princas)
• Nr.12 Divertismentas:

a. Šokoladas (ispaniškas šokis)

b. Kava (arabiškas šokis)

c. Arbata (kinų šokis)

d. Trepakas (rusų šokis)

e. Nendrinių dūdų šokis

f. Motina Žiogė ir klounai

• Nr.13 Gėlių valsas
• Nr.14 Pas de Deux (Cukrinių slyvų fėja ir princas Coqueluche)
• Nr.15 Finalinis valsas ir apoteozė

Priėmimas

Baletas buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Dalis manė, kad tai kilnus kūrinys, pasižymintis pavyzdinėmis temomis ir emocijomis, tačiau daugelis manė kitaip. Rusų baletomanai mėgo suaugusius šokėjus ekspertus, o gausi vaikų trupė buvo kritikuojama. Vienas asmuo skundėsi, kad baletas "pastatytas su vaikais vaikams". Netgi suaugusieji šokėjai sulaukė kritikos. Pavyzdžiui, vienas asmuo manė, kad lėlę 1-ajame veiksme vaidinanti šokėja buvo "graži", o kitas manė, kad ji buvo "bergždžia".

Vienas kritikas skundėsi, kad baletas buvo prasto skonio, nes antrojo veiksmo personažai atrodė kaip maistas iš konditerijos parduotuvės. Kitas priekaištavo, kad Ivanovo "Snaigių valsas" paimtas iš Petipa baletų. Tačiau P. Čaikovskis manė, kad pastatymas buvo labai gražus, toks gražus, kad jo akys pavargo žiūrint į jį.

Kai kurie žmonės buvo nustebę, kad Čaikovskis turėjo ką nors bendra su baletu. Jie manė, kad "Riešutininkas" buvo kvailas. Jiems buvo gėda, kad prie jo prisidėjo didysis kompozitorius. Tačiau pirmąjį vakarą caras Aleksandras III pasikvietė P. Čaikovskį pas save į karališkąją ložę ir pasveikino jį su muzika.

Laikraščių nuomonės dėl baleto vertės išsiskyrė. Sankt Peterburgo laikraštis rašė, kad "šis baletas yra nuobodžiausias kada nors matytas dalykas... labai toli nuo to, kokia turėtų būti baleto muzika". Sankt Peterburgo laikraštis "News-sheet" rašė: "Sunku pasakyti, kuris numeris yra didžiausias, nes viskas nuo pradžios iki pabaigos yra gražu". Laikraštis "The New Age" rašė, kad P. Čaikovskio orkestriniai kūriniai yra genijaus darbas. Vienas baleto mėgėjas manė, kad "Riešutininkas" yra geriausias iš trijų P. Čaikovskio sukurtų baletų.

Pirmą kartą "Riešutininkas" buvo pastatytas 1892 m. Marijos teatre Sankt Peterburge, Rusijoje. Šioje nuotraukoje teatras užfiksuotas iki 1917 m.

Po premjero paskyrimo

Pirmasis baleto rodymas baigėsi 1893 m. sausį. 1917 m. prasidėjus Rusijos revoliucijai, daugelis baleto šokėjų liko be darbo. Jie išvyko į Europą. Jie kalbėjosi su savo naujaisiais draugais Europoje apie "Riešutininką". Kai kurie fragmentai buvo rodomi vienur ir kitur. 1940 m. Voltas Disnėjus (Walt Disney) dalį muzikos panaudojo savo filme "Fantazija". 1944 m. "Riešutininką" Kalėdų išvakarėse San Francisko balete pastatė Viljamas Kristensenas (William Christensen). Amerikos baleto seneliu vadinamas W. Christensenas gimė (1902-2001) Brigham Sityje, Jutos valstijoje. Jis 1938 m. įkūrė San Francisko baletą. Vėliau 1951 m. prie Jutos universiteto įkūrė baleto skyrių, pirmąjį tokio pobūdžio, o 1963 m. - "Ballet West". 2019-2020 m. sezone pono C. kūrybai sukanka 75-eri metai. 1954 m. George'as Balanchine'as Niujorke pastatė "Riešutininką". Žmonėms jis patiko. Kai 1957 ir 1958 m. baletas buvo parodytas per televiziją, jis tapo kaip niekad garsus. Balanchine'o televiziniame "Riešutiniame" buvo pakankamai linksmybių žmonėms, kurie nebuvo matę baleto, ir pakankamai šokio, kad patiktų jį žiūrėjusiems baleto mėgėjams. Septintajame dešimtmetyje mažos baleto trupės pradėjo statyti "Riešutininką", nes jis galėjo uždirbti daug pinigų ir taip išlaikyti trupės veiklą.

Šiuolaikiniai laikai

Šiandien "Riešutininką" stato ir mato daugybė žmonių visame pasaulyje. Dženifer Fišer (Jennifer Fisher) pabrėžia, kad tai "populiariausias ir dažniausiai statomas baletas pasaulyje". Šiaurės Amerikoje daug kur jis yra kasmetinis renginys. Tėvai ir vaikai dalyvauja statant baletą ir jame šokant. Apmokytos balerinos šoka greta vaikų, kurie dar tik mokosi šokti. Tėvai dirba prie kostiumų ir dekoracijų. Vietos įžymybės atlieka nedidelius vaidmenis.

Bėgant metams buvo sukurta daugybė baleto adaptacijų. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose yra hula, stepo, regio, vežimėlių, šokių ant ledo, ledo ir drag versijos. Kanadoje yra ledo ritulio adaptacijų. Prieš spektaklį teatruose parduodami tokie produktai kaip "Riešutininko" lėlės, muilai, maisto produktai ir drabužiai.

Baleto mylėtojai abejoja, ar šiandien "Riešutininką" stengiamasi nutildyti (pernelyg supaprastinti), kad jis taptų prieinamas masėms. Atrodo, kad priežastys, dėl kurių baletas iš pradžių buvo nemėgstamas Rusijoje (daugybė vaikų šokėjų, netolygi istorija), yra priežastys, dėl kurių baletas sulaukė tokios didelės sėkmės Šiaurės Amerikoje. Amerikiečiams patinka matyti savo vaikus scenoje, o istorija labai panaši į amerikiečių mėgstamas istorijas apie turtus. Tačiau kai kurie žmonės skundžiasi dėl vaikų stereotipų pirmajame veiksme (berniukai neklaužados, mergaitės gražuolės), taip pat dėl arabų ir kinų stereotipų antrajame veiksme.

Pirmajame spektaklyje septyniolikmetis Sergejus Legatas vaidino Riešutininką, dvylikametė Stanislava Stanislavovna Belinskaja - Klarą, o nenustatytas vaikas šokėjas - Meduolį.

Muzika

Prietaisai

P. Čaikovskis parašė "Riešutininką" orkestrui, kurį sudaro styginiai, mediniai pučiamieji, variniai pučiamieji ir mušamieji. Šį orkestrą jis papildė čelesta "Cukrinių slyvų fėjos šokiui" antrajame veiksme ir vaikiškais instrumentais - būgnais, trimitais, cimbolais, paukščių skambučiais, švilpynėmis ir barškučiais - pirmojo veiksmo kalėdiniam vakarėliui. Instrumentai buvo specialiai užsakyti ir suderinti pagal Čaikovskio nurodymus. Grigaliukas skamba orkestro duobėje, kai Fricas 1 veiksme daužo riešutus, o kiti instrumentai skamba, kai berniukai kelia didelį triukšmą, o Klara guodžia sulūžusį Riešutininką.

P. Čaikovskis tikėjosi, kad vaikai gros instrumentais scenoje, tačiau jiems sunkiai sekėsi laikytis kartu su orkestru. Kadangi vaikams buvo sunku, P. Čaikovskis nusprendė, kad jie gali groti laisvai. Jis neprašė jų laikytis užrašytos muzikos. Po pirmojo vakaro P. Čaikovskis Imperatoriškosios baleto mokyklos vaikams nusiuntė padėką ir krepšelius saldainių.

Šiuolaikinė celesta

Cukrinių slyvų fėja

Cukrinių slyvų fėja yra "Riešutinio dainiaus" personažas. Cukrinių slyvų fėja šoka tik antrajame baleto veiksme. Klara užmiega, o antrąjį veiksmą galima laikyti Klaros sapnu. Tačiau Rolandas Johnas Wiley mano, kad antrasis veiksmas yra Droselmejerio suformuota tikrovė. Cukrinių slyvų fėja yra Saldumynų šalies valdovė. Ji pasitinka Riešutų princą ir jo meilę Klarą savo žemėje ir įsako surengti šventę. Šį personažą šoka primabalerina (pagrindinė šokėja), nors šokti jai tenka nedaug. Baleto pabaigoje prie jos prisijungia šokėjas vyras ir atlieka pas de deux. Jos numeris šiame pas de deux vadinasi "Cukrinių slyvų fėjos šokis".

Cukrinių slyvų fėjos šokis

	Cukrinių slyvų fėjos šokis (Kairėje) 1892 m. saldainių šalies, Cukrinių slyvų fėjos namų, eskizas
Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą.

"Cukrinių slyvų fėjos šokis" yra vienas garsiausių "Riešutininko" numerių. Jis buvo parašytas celestai. Šis instrumentas buvo naujas tuo metu, kai šokis buvo parašytas. Jis atrodo kaip nedidelis pianinas, bet skamba kaip varpeliai. P. Čaikovskis atrado celestą 1891 m. Paryžiuje, keliaudamas į Jungtines Amerikos Valstijas. Jo leidėjas nupirko vieną ir pažadėjo pirkinį laikyti paslaptyje. Čaikovskis nenorėjo, kad Rimskis-Korsakovas ar Glazunovas "sužinotų apie ją ir... panaudotų ją neįprastiems (kitokiems, keistiems) efektams prieš mane". Petipa norėjo, kad Cukrinių slyvų fėjos muzika skambėtų tarsi fontane trykštantys vandens lašai. P. Čaikovskis manė, kad celesta yra tam tinkamas instrumentas. Pirminiai šokio žingsneliai nežinomi. Antonietta Dell'Era pirmoji šoko Cukrinių slyvų fėjos vaidmenį. Šis personažas šoka labai mažai, todėl Dell'Era į baletą įdėjo Alfonso Čibulkos sukurtą gavarotą. Tuomet ji turėjo atlikti kai ką daugiau.

Istoriko nuomonė

Savo biografijoje apie P. Čaikovskį Johnas Warrackas pabrėžia, kad didžiausia baleto silpnybė yra jo istorija. Ji neleido P. Čaikovskiui muzikaliai išplėtoti baleto taip, kaip "Gulbių ežeras" ar "Miegančioji gražuolė". Tie keli simfoniniai fragmentai, kurie yra balete (daugiausia pirmajame veiksme), nėra patys geriausi Čaikovskio kūriniai. Warrackas mano, kad baleto "esminė prigimtis" slypi atskiruose numeriuose. P. Čaikovskis tai žinojo, kai sudėjo "Riešutininko siuitą", kad reklamuotų visą baletą. Kadangi siužetas buvo labai silpnas ir neleido simfoniškai vystytis, P. Čaikovskis atskiruose numeriuose atsidavė savo "gražbylystės" skoniui. Būtent dėl to "Riešutininkas", pasak Warracko, yra "geniali pramoga".

Biografijoje "Čaikovskis" rašytojas Davidas Brownas nurodo, kad P. Čaikovskis nebuvo patenkintas "Riešutų spragėsiu" ir skundėsi draugams, kad sunku sukurti pasaką muzikai. Brownas klausia, kodėl P. Čaikovskis apskritai leidosi įtikinamas priimti šią istoriją kaip baleto temą. Jis pabrėžia, kad "Gulbių ežeras" ir "Miegančioji gražuolė" buvo "dramaturgiškai mėsingi ir giliai rimti", o "Riešutininkas" buvo "banalus ... [ir] beprasmis". Jis rašo, kad baletas neturi tikros kulminacijos. Tada jis klausia: "O apie ką jis apskritai buvo? "Riešutininkas" yra beprasmis pačia giliausia prasme". Jis nusprendžia, kad šis baletas yra "pats nereikšmingiausias" iš visų brandžių kompozitoriaus kūrinių teatrui, o "jo dramaturginė struktūra - mažiausiai patenkinama". Nors Brownas niekada nepritaria "Riešutų medžiotojui", jis mano, kad P. Čaikovskis atliko puikų darbą, nepaisant "siaubingų temos apribojimų".

Karališkajame balete nusilenkia Cukrinių slyvų fėja ir jos kavalierius