"Cukrinių slyvų fėjos šokis" yra žinomas balerinos solinis numeris, sudarantis trečiąją "Riešutininko pas de deux" dalį. Šis pas de deux priklauso 1892 m. baleto "Riešutininkas" antrajam veiksmui ir tradiciškai atliekamas pagrindinės šokėjos. Numerį pagal P. Čaikovskio muziką pastatė Levas Ivanovas, nors baleto kūrimo procese svarbų vaidmenį atliko ir Marius Petipa.

Instrumentas ir muzikinė idėja

Choreografas Marius Petipa norėjo, kad Cukrinių slyvų fėjos muzika skambėtų kaip „vandens lašai, trykštantys iš fontano“. 1891 m. Paryžiuje P. Čaikovskis rado instrumentą, suteikiantį tokią spalvą – naujai išrasta celesta. Šis instrumentas išoriškai primena fortepijoną, tačiau skambesiu yra panašus į glockenspielį arba varpelius; jis kuria tyro, švytinčio skambesio efektą. P. Čaikovskis rašė: "[Celesta] yra per vidurį tarp mažyčio fortepijono ir glockenspielio, jos garsas dieviškai nuostabus" ir privatiškai paprašė savo leidėjo nupirkti vieną egzempliorių, norėdamas išlaikyti šį naują spalvos efektą kompozicijoje paslaptyje.

Celesta oficialiai pristatyta Rusijos klausytojams 1892 m. kovo 19 d., kai Sankt Peterburge Rusų muzikos draugijai buvo atlikta "Riešutininko siuita". Nuo tada celesta stipriai asocijuojama su Cukrinių slyvų fėja: jos varpelinis tembras tapo šio herojaus muzikine vizitine kortele. Orkestracija priešingai nei vien celesta naudoja ir stygines, harpą bei medinius pūtikus, todėl muzika išgauna subtilų, eterinį foną, kuriame celestos solo skamba kaip žaismingas, blizgantis motyvas.

Choreografija ir scenoje matomas charakteris

Apie originalią Cukrinių slyvų fėjos choreografiją žinoma palyginti nedaug. Ankstyvuosiuose pastatymuose spektaklio pabaigoje buvęs presto segmentas kartais buvo iškirptas, todėl pirmoji šokio tvarka ne visada atitiko autentišką versiją. Pagal Rolando Džono Vilio (Roland John Wiley) tyrimus, originalus šokis, greičiausiai, susidėjo iš trumpų puantų žingsnelių, smulkios batterie technikos ir įvairių pozicijų — nuo subtilių, kampuotų formų iki apvalesnių linijų. Wiley apibūdina šį numerį kaip dinamiškai augantį: nuo tyliai poetinių, beveik drovių judesių iki virtuoziškų piruetų ir gracingų ronds de jambe, kuriuose solistė pademonstruoja tiek techniškumą, tiek muzikalumą.

Sceninis charakteris dažnai reikalauja derinti grakštumą ir mažosios puantų virtuoziškumo elementus: šokėjai turi išlaikyti šviesų, „dangų“ įvaizdį, tuo pačiu parodydami švarų taktą ir ritmo pojūtį. Šiuolaikiniai pastatymai įvairuoja: kai kur fėjos epizodas išplečiamas, kitur paliekamas trumpas ir žaismingas. Daugelis choreografų, kūrusių savo Riešutininko versijas, sukūrė ir savas Cukrinių slyvų fėjos variacijas, pritaikydami šokį savo estetikai.

Pirmoji atlikėja, kritikų reakcija ir vėlesnės reinterpretacijos

Pirmoji Cukrinių slyvų fėja buvo Antonietta Dell'Era. Nors ji buvo techniskai stipri, P. Čaikovskio brolis Modestas ją apibūdino neigiamai, pabrėždamas jos išvaizdą; tai atspindėjo to meto estetikos normas ir kritikų lūkesčius. Kadangi vaidmuo yra palyginti trumpas ir daugiau lyrinis nei dramatiškas, ankstyvieji kritikų balsai laikė tai trūkumu — daug kas tikėjosi įspūdingesnio prima balerinos epizodo.

Siekiant sustiprinti vaidmens įspūdį, Dell'Era vėlesniuose spektakliuose bandė išplėsti Cukrinių slyvų fėjos vaidmenį ir net įtraukė papildomų muzikinių fragmentų — esama duomenų apie Čibulkos gavarotą, kuri buvo įtraukta į partitūrą tam, kad suteiktų solistei daugiau laiko ir galimybių demonstruoti įgūdžius.

Per XX a. ir vėliau daug garsių baleto režisierių ir choreografų kūrė savo Riešutininko versijas (pvz., George Balanchine, Rudolf Nureyev ir kiti), kiekvienas interpretuodamas Cukrinių slyvų fėjos šokį pagal savo stilistinį braižą — nuo klasikinio grakštumo iki modernesnių, teatralesnių sprendimų. Dėl to ši pjesė scenoje nuolat atgimsta ir įgauna naujų atspalvių.

Kultūrinė reikšmė ir populiarumas

"Cukrinių slyvų fėjos šokis" yra vienas žinomiausių baleto muzikinių numerių ir gerai atpažįstamas užsienyje. Jo celestos temą lengva atpažinti ir ji dažnai naudojama Kalėdinių televizijos reklamų fonui bei įvairiems populiariosios kultūros naudojimams. Muzika taip pat buvo aranžuojama džiazo, pop ir filmų versijoms, todėl ji pasiekė platesnę auditoriją už baleto žiūrovų ratą.

Kaip muzikos ir šokio derinys, Cukrinių slyvų fėjos šokis išlieka klasikos simboliu: jis demonstruoja tiek P. Čaikovskio orkestracijos meistriškumą (ir ryškų celestos panaudojimą), tiek baleto technikos ir sceninio rafinamento reikalavimus. Dėl šių savybių numeris tebėra repertuaro favorituose ir dažnai aptarinėjamas tiek muzikologų, tiek baleto istorikų.