Apibrėžimas

Pasaka – tai trumpa fantastiška arba nuotykinė istorija, dažniausiai perduodama žodžiu arba užrašyta kaip literatūrinis kūrinys. Lietuviškas žodis „pasaka“ atitinka angliškas terminas (pvz., „fairy tale“) ir turi tokias pačias reikšmes kaip prancūziškas conte de fée arba Conte merveilleux, vokiškas žodis Märchen, itališkas fiaba, lenkiškas baśń, rusiškas сказка arba švediškas saga. Nors daugelis pasakų susijusios su fėjų, magija ir stebuklais, ne visos jų siužetinės linijos tiesiogiai mini fėjas; svarbiausia – fantastinė, nebūtinai istoriškai pagrįsta situacija.

Ypatybės

Pasakos paprastai pasižymi šiais bruožais:

  • fantastiniai elementai – fėjos, goblinai, elfai, troliai, milžinai arba nykštukai, ir dažnai magija;
  • anoniminė vieta ir laikas – pasakojimai dažnai prasideda žodžiais „vieną kartą“ arba „kažkada seniai“ ir nenurodo konkrečių istorinių detalių;
  • simboliniai personažai ir aiškios moralinės ar socialinės situacijos – veikėjai dažnai atstovauja tam tikriems bruožams (gerumas, godumas, drąsa ir kt.);
  • kartojimosi ir formulinių frazių naudojimas – tai palengvina prisiminimą ir perdavimą žodžiu;
  • aiški siužeto struktūra – pradžia, išbandymai arba nuotykiai, pabaiga (dažnai laiminga, bet ne visada).

Pasakos skiriasi nuo legendų, kurios dažniau teigia, jog įvykiai yra tikri, ir nuo tiesioginių moralinių pasakojimų (pvz., fabulos), kuriose veikėjai ir situacijos naudojami daugiausia aiškiai išreikštai moralei perteikti.

Ribos su kitomis žanro formomis

Jei tam tikrose bendruomenėse demonai ir raganos laikomi realiomis būtybėmis, pasakos gali artėti prie legendų, kur pasakojimas imamas kaip istoriškai tikėtinas. Tačiau, kitaip nei legendose ir epuose, pasakose retai konkrečiai minima religija, tikros vietos, žinomi žmonės ar įvykiai; taip pat nenurodoma tiksli laiko data. Vietoj to dažnai sakoma, kad istorija nutiko „kažkada seniai“ arba „vienąkart“.

Išlikimas ir perdavimas

Pasakos ilgą laiką gyvavo kaip žodinė tradicija – jos buvo perduodamos iš kartos į kartą pasakotojų. Vėliau pasakos buvo užrašytos ir literatūrinės adaptacijos padėjo jas išsaugoti. Todėl pasakų kilmę sunku atsekti tiksliai: per amžius viena ir ta pati pasaka galėjo pasikeisti, įgyti regioninių variantų ir skirtingų motyvų. Vis dėlto archeologiniai, istorijos ir literatūros šaltiniai rodo, kad pasakos perduodamos jau tūkstančius metų ir yra randamos daugelyje pasaulio kultūrų.

Folkloristikos mokslas sukūrė klasifikacijas (pvz., Aarne–Thompson–Uther arba ATU) ir motyvų katalogus, kurie leidžia analizuoti pasakų tipus, jų kilmę ir sklaidą. Be to, pasakos nuolat randamos naujose formose – literatūroje, kine, teatre ir vaikų literatūroje.

Publika, paskirtis ir pavyzdžiai

Iš pradžių pasakos buvo skirtos tiek suaugusiesiems, tiek vaikams; jų tikslas galėjo būti ir pramogauti, ir perteikti socialines normas, pamokymus ar kolektyvinę išmintį. Šiandien pasakomis dažnai siejami vaikai, tačiau jas skaito ir suaugusieji, o profesionalūs autoriai kuria naujas interpretacijas bei adaptacijas.

Tradicinių senųjų pasakų pavyzdžiai yra „Miegančioji gražuolė", „Raudonkepuraitė" ir „Trys paršiukai". Yra ir naujų, autoriaus parašytų pasakų bei pasakų tipų – pavyzdžiui, „Undinėlė" arba „Pinokis". Žymūs pasakų autoriai ir jų indėlis šiame žanre: Hansas Kristianas Andersenas, Džeimsas Terberis ir Oskaras Vaildas – visi jie paliko svarbius literatūrinius kūrinius, kuriuos ir šiandien skaito bei adaptuoja.

Šiuolaikinė reikšmė

Šiandien pasakos palaiko kultūrinę tapatybę, mokymo praktiką (vaikų skaitymui ir moraliniam ugdymui), o meninės adaptacijos (filmai, serialai, knygos) leidžia pasakoms pasiekti platų auditorijų ratą. Be to, pasakų analizė yra svarbi literatūros, psichologijos ir antropologijos tyrimuose, nes jos atspindi visuomenės baimes, troškimus ir vertybes per simbolius ir metaforas.

Trumpai tariant, pasaka – tai lanksti ir ilgalaikė pasakojimo forma, kuri jungia fantaziją, simboliką ir tradicijas, nuolat prisitaikydama ir gimdydama naujas kūrybines formas.