Pasaka
Pasaka - tai angliškas trumpų istorijų apibūdinimas. Jis turi tokią pačią reikšmę kaip ir prancūziškas conte de fée arba Conte merveilleux, vokiškas žodis Märchen, itališkas fiaba, lenkiškas baśń, rusiškas сказка arba švediškas saga. Ne visos šios istorijos yra tiesiogiai apie fėjas, tačiau jos skiriasi nuo legendų ir tradicijų (jose paprastai teigiama, kad istorijos yra tikros) ir tiesiogiai moralinių pasakojimų. Pasakose paprastai būna fėjų, goblinų, elfų, trolių, milžinų ar nykštukų, paprastai jose būna ir magijos.
Pasakos taip pat gali reikšti neįprastą laimę (pavyzdžiui, posakis "pasakos pabaiga", reiškiantis laimingą pabaigą, nors ne visos pasakos turi laimingą pabaigą). Be to, "pasaka" gali reikšti tiesiog bet kokią neįtikėtiną istoriją.
Kai demonai ir raganos laikomi tikrais, pasakos kartais gali būti panašios į legendas, kai teigiama, kad istorija yra istoriškai teisinga. Tačiau, kitaip nei legendose ir epuose, pasakose paprastai konkrečiai neminima religija ir tikros vietos, žmonės ir įvykiai. Jose taip pat tiksliai nenurodoma, kada tai įvyko. Vietoj to sakoma, kad istorija nutiko "kažkada seniai".
Pasakos pasakojamos žodžiu (perduodamos iš lūpų į lūpas) ir literatūrine forma (užrašytos). Pasakų istoriją sunku rasti. Taip yra todėl, kad tik užrašytos pasakos gali būti perduodamos ilgą laiką. Vis dėlto literatūriniai kūriniai rodo, kad pasakos gyvuoja jau tūkstančius metų. Daugelis šiandieninių pasakų yra paremtos labai senomis istorijomis, kurios, nors ir skirtingais būdais, atsirado daugelyje skirtingų pasaulio kultūrų. Pasakos ir jomis paremti kūriniai rašomi ir šiandien.
Iš pradžių pasakos buvo skirtos ir suaugusiesiems, ir vaikams, tačiau dabar su pasakomis dažniausiai siejami vaikai. Tradicinių senųjų pasakų pavyzdžiai yra "Miegančioji gražuolė", "Raudonkepuraitė" ir "Trys paršiukai". Taip pat gali būti ir naujų autoriaus parašytų pasakų, pavyzdžiui, "Undinėlė" arba "Pinokis". Pavyzdžiui, naujas pasakas parašė Hansas Kristianas Andersenas, Džeimsas Terberis ir Oskaras Vaildas.
1865 m. Tomo Nykščio ir milžino paveikslas
Reikšmė
Žmonės nesutaria, kas tiksliai yra pasaka. Kai kurie teigia, kad pasaka yra pasakojimas, kuriame dalyvauja fėjos ar kitos stebuklingos būtybės. Tačiau kiti teigia, kad šis posakis atsirado išvertus prancūzišką posakį conte de fées (pirmą kartą jį 1697 m. pavartojo Madame D'Aulnoy). Skirtumą tarp "pasakų" ir "pasakų apie gyvūnus" savo knygoje "Tautosakos morfologija" kritikavo Vladimiras Proppas. Jis teigė, kad daugelis pasakų turi ir fantastinių savybių, ir gyvūnų. Jis siūlė, kad pasakas galima atpažinti pagal jų siužetą, tačiau tai buvo kritikuojama, nes tuos pačius siužetus galima rasti ir pasakose, kurios nėra pasakos.
Tiesą sakant, tokie žmonės kaip Stith Thompson pabrėžia, kad pasakose dažnai yra daugiau kalbančių gyvūnų ir magijos nei fėjų. Tačiau vien tai, kad pasakoje yra kalbančių gyvūnų, nereiškia, kad tai yra pasaka.
Stevenas Swannas Jonesas sakė, kad pasakos skiriasi nuo kitų liaudies pasakų dėl magijos. Davidsonas ir Chaudri teigia, kad "transformacija (pasikeitimas)" yra svarbiausia pasakos dalis.
Kai kurie vietoj pasakos mėgsta vartoti vokišką žodžių junginį Märchen arba "stebuklų pasaka". Pavyzdžiui, 1977 m. išleistoje knygoje The Folktale Thompson teigė, kad pasakos yra "tam tikro ilgio pasakojimas, apimantis motyvų ar epizodų seką. Ji juda nerealiame pasaulyje be konkrečios vietovės ar konkrečių būtybių ir yra kupina stebuklų. Šioje niekada neegzistuojančioje žemėje kuklūs herojai žudo priešininkus (priešus), paveldi karalystes ir veda princeses". Pasakų veikėjai ir motyvai paprasti: princesės ir mergaitės, besirūpinančios žąsimis; jauniausi sūnūs ir drąsūs princai; ograi, milžinai, drakonai ir troliai; piktos pamotės ir netikri didvyriai; fėjos krikštamotės ir kiti stebuklingi pagalbininkai, dažnai kalbantys arkliai, lapės ar paukščiai; taisyklės ir žmonės, pažeidžiantys taisykles.
Ivano Bilibino rusų pasakos apie gražuolę Vasilisą paveikslas
Istorija
Pasakos buvo perduodamos kalbant apie jas iš žmogaus žmogui, kol dar nebuvo sukurtas raštas. Istorijos buvo pasakojamos arba vaidinamos dramatiškai. Dėl šios priežasties pasakų istorija nėra labai aiški. Seniausios mums žinomos užrašytos pasakos yra iš senovės Egipto, apie 1300 m. pr. Įvairių kultūrų rašytinėje literatūroje kartais pasitaiko pasakų, pavyzdžiui, "Aukso asilas", kuriame yra Kupidonas ir Psichė (romėnai, 100-200 m. po Kr.). Jos rodo, kad pasakos buvo pasakojamos nuo labai senų laikų.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra pasaka?
A: Pasakos - tai angliškas trumpų istorijų apibūdinimas. Jis turi tokią pat reikšmę kaip prancūziškas posakis conte de fée arba Conte merveilleux, vokiškas žodis Märchen, itališkas fiaba, lenkiškas baśń, rusiškas сказка arba švediškas saga. Šiose istorijose paprastai veikia fėjos, goblinai, elfai, troliai, milžinai ar nykštukai, dažnai jose būna magijos elementų. Jos taip pat gali būti vartojamos neįprastai laimei ir neįtikėtinoms istorijoms apibūdinti.
Klausimas: Kuo pasakos skiriasi nuo legendų ir tradicijų?
A: Pasakos skiriasi nuo legendų ir tradicijų, nes jose neteigiama, kad jų istorijos yra tikros, kaip tai daro legendos ir tradicijos. Be to, pasakose paprastai nėra konkrečiai minima religija ar tikros vietos, žmonės ir įvykiai, kaip legendose ir epuose.
K: Kur galime rasti pasakų?
A: Pasakos gali būti pasakojamos žodžiu (perduodamos iš lūpų į lūpas) ir literatūrine forma (užrašytos). Literatūros kūriniai rodo, kad pasakos buvo kuriamos tūkstančius metų.
K: Kas parašė keletą naujų pasakų?
A: Naujas pasakas parašė tokie autoriai kaip Hansas Kristianas Andersenas, Džeimsas Terberis ir Oskaras Vaildas. Pavyzdžiui, "Undinėlė" arba "Pinokis".
K: Ar visos pasakos baigiasi laimingai?
A: Ne, ne visos pasakos baigiasi laimingai, nors "pasakos pabaiga" kartais vartojama laimingai pabaigai apibūdinti, net jei tai nebūtinai tinka konkrečiai istorijai.
K.: Ar pasakose demonai ir raganos yra tikri?
A: Taip - kai kuriose pasaulio kultūrose demonai ir raganos laikomi tikrais, šie personažai gali būti vaizduojami kai kuriose tradicinių senųjų pasakų versijose, pavyzdžiui, apie Miegančiąją gražuolę ar Raudonkepuraitę.
