Elfai — mitai, kilmė ir vaidmuo folklore bei fantastikoje
Elfai: mitų, kilmės ir vaidmens tyrimas folklore ir fantastikoje — nuo skandinaviškų älvor iki modernių fantasy vaizdinių. Atraskite paslaptis.
Elfas – tai mitinė būtybė, turinti daug variantų ir reikšmių skirtingose tradicijose. Dažnai ji vaizduojama kaip gėrio arba neutralios prigimties padėjėja gamtai, ypač medžiams ir laukinei aplinkai, tačiau folklore elfai taip pat gali būti pavojingi ar klastingi. Dėl šių savybių elfai dažnai siejami su pagonybe ir magija; kai kurie šiuolaikiniai pagonybės ir raganavimo praktikų sekėjai tiki, jog elfai yra realios dvasios ar būtybės.
Kilmė ir etimologija
Žodis „elfas“ aptinkamas visose germanų kalbose ir, pasak lingvistų, greičiausiai iš pradžių reiškė „baltą“ arba „šviesią“ būtybę. Ankstyvi aiškinimai mums žinomi daugiausia iš krikščionių autorių užrašytų tekstų senąja ir viduriniąja anglų kalbomis, taip pat viduramžių vokiečių ir senąja norvegų kalbomis. Šiuose šaltiniuose elfai siejami su dieviškumu, ligomis, magiškomis galimybėmis, grožiu ir gundymu.
Elfai folklore
Folklore elfai rodomi labai įvairiai – nuo mažų, triukšmingų padarėlių iki aukštų, beveik dieviškų figūrų. Kai kuriose tradicijose jie laikomi pavojingais: gali nusitempti žmones į požemių pilis, pakeisti kūdikius (t. y. palikti „pakaitalą“ arba changeling), sukelti ligas ar „elf-shot“ (vaistus ar skausmą), jeigu įžeidžiami ar trikdomi. Kartais žmonės kviečiami ar apgaunami prisijungti prie elfų šokių – tas, kuris priima kvietimą, gali grįžti į savo pasaulį po daug metų arba nebegalėti sugrįžti apskritai.
Elfų šokiai ypač žinomi Šiaurės Europos folklore. Jie dažnai šoka naktimis ar miglotais rytais, palikdami apvalius „šokių“ plotus – vadinamuosius älvdanser arba älvringar. Tokius žiedus liaudies tradicijoje sieja su fėjų žiedais arba grybų žiedais. Vietiniai pasakojimai įspėja – trypčioti ar naikinti tokį žiedą gali būti pavojinga ir sukelti ligas. Aprašymą pateikia ir vietos istorikė Anne Marie Hellström:
...ežero pakrantėse, kur miškas jungiasi su ežeru, galima rasti elfų ratų. Tai buvo apvalios vietos, kur žolė buvo išlyginta kaip grindys. Elfai ten šokdavo. Prie Tisnareno ežero vieną tokį mačiau. Tai galėjo būti pavojinga ir žmogus galėjo susirgti, jei būtų trypčiojęs ant tokios vietos arba jei būtų ką nors ten sunaikinęs.
Skandinaviškos tradicijos
Skandinavų mitologijoje elfai (senojoje norvegų kalboje álfar) turėjo daug formų ir reikšmių. Kai kur jie buvo suskirstyti į ljósálfar (šviesieji elfai) ir svartálfar arba dökkálfar (tamsieji elfai), nors šios kategorijos interpretacijos skiriasi priklausomai nuo šaltinio. Švedų folklore älvor dažnai vaizduojamos kaip nuostabaus grožio merginos, gyvenančios miškuose arba kalvose kartu su elfų karaliumi.
Elfai neretai siejami su moteriškais personažais – jie gyveno kalvose, akmenų piliakalniuose ar požemiuose. Folkloriniuose pasakojimuose pabrėžiamos jų magiškos galios, grožis ir tiek apsauginės, tiek kerštingos nuotaikos. Vienoje Švedijos liaudies pasakoje, pavadintoje „Mažoji Rožė ir ilgoji Leda“, pasakojama apie elfę (älvakvinna), kuri atvyksta išgelbėti heroję Mažąją Rožę ir yra apibūdinta kaip graži, nors ir pagyvenusi moteris – tai iliustruoja, kad elfai folklore nėra vien visuomet jauni.
Elfai literatūroje ir fantastikoje
Modernioji fantastika smarkiai paveikė visuomenės suvokimą apie elfus. Ypač reikšmingas yra J. R. R. Tolkieno indėlis: jo kūriniuose elfai („Žiedų valdove“ ir kituose darbuose) vaizduojami kaip aukšti, gražūs, ilgaamžiai arba amžini, su stipria kultūra, menais ir magija. Tolkieno portretas tapo modeliu daugumai vėlesnių autorų ir žaidimų kūrėjų.
Šiuolaikiniuose fantasy pasauliuose elfas dažnai yra viena iš pagrindinių rasinių kategorijų kartu su nykštukais ir žmonėmis; kitur, kur šios trys rasės laikomos „gerosiomis“, į konfliktą su jomis įtraukiami ir antagonistai kaip orkai, goblinai, trolių ar milžinai. Moderniuose vaizdavimuose elfai paprastai pasižymi grakščiu kūnu, aukštu ūgiu, puikiais kovos ir magijos įgūdžiais bei dažnai – smailiomis ausimis kaip ikonine kūno ypatybe.
Šiuolaikinės interpretacijos ir įtaka
Šiandien elfai sutinkami nuo liaudies pasakų iki kompiuterinių žaidimų ir filmų. Skirtinguose kūriniuose jų pobūdis svyruoja nuo fėjų tipo, gamtos dvasių iki aukštos civilizacijos atstovų su politinėmis intrigomis ir ilgėjančiomis istorijomis. Populiarioji kultūra taip pat prisidėjo prie tam tikrų emblematiškų bruožų (ilgos ausys, nepaprastas grožis, ilgaamžiškumas), nors etnografiniai šaltiniai rodo, kad tradiciniai elfų vaizdiniai buvo daug įvairesni.
Be grožio ir magijos, elfai folklore ir fantastikoje atlieka platesnes funkcijas: tai gali būti gamtos globėjai, testuojantys žmonių moralę, kerinčių paslapčių nešėjai arba tiesiog kitos rūšies žmonės su savo kultūra ir vertybėmis, kurios verčia susimąstyti apie žmogaus ir gamtos santykius.
Išvados
Elfai – daugiabriaunė ir evoliuvusi sąvoka, kuri prasidėjo nuo senovinių germanų ir skandinavų pasakojimų ir vėliau buvo perinterpretuota tiek liaudies, tiek aukštosios literatūros (ypač fantastikos) kontekstuose. Jie gali būti draugiški arba pavojingi, gražūs arba baugūs, tačiau visada lieka ryškus mitinės vaizduotės elementas, susiejantis žmones su gamta, magija ir paslaptingais pasauliais.
Älvalek, Augusto Malmströmo "Elfų žaidimas" (1866 m.).
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra elfas?
Atsakymas: Elfas - tai įvairios kilmės būtybė, kuri paprastai laikoma gera būtybe, padedančia medžiams ir gamtai būti geriems. Dažnai siejamas su pagonybe ir raganavimu, paprastai apibūdinamas kaip aukštesnis už žmogų, su ilgomis, smailiomis ausimis.
K: Kaip elfai vaizduojami "Žiedų valdove"?
A: "Žiedų valdove" elfai buvo aprašyti kaip žmogaus dydžio (o jei ir aukštesni), todėl pasikeitė elfų apibūdinimas iš kitų fantastinių scenarijų.
K: Ar šiuolaikiniuose fantastiniuose scenarijuose be elfų, nykštukų ir žmonių yra ir kitų rasių?
A: Taip, daugumoje šiuolaikinių fantastinių scenarijų greta elfų, nykštukų ir žmonių yra šešios rasės, įskaitant orkus, goblinus, trolius ir (arba) milžinus.
K: Iš kur kilęs žodis "elfas"?
A: Žodis "elfas" kilęs iš įvairių germanų kalbų ir iš pradžių reiškė "balta būtybė".
K: Ką apie elfus rašo krikščionių parašyti tekstai?
A: Krikščionių parašytuose tekstuose elfai įvairiai siejami su šiaurės mitologijos dievais, ligų sukėlimu, magija, grožiu ir gundymu.
K: Kaip elfai išliko folklore?
A: Elfai folklore išliko daugiausia kaip kalvose ir akmenų piliakalniuose gyvenančios moterys. Juos galima pamatyti šokančius virš pievų naktimis arba miglotais rytais ir paliekančius po savęs älvdanser (elfų šokius) arba älvringar (elfų ratus).
Klausimas: Kas atsitinka, jei žmogus stebi elfų šokį?
Ieškoti