Elfai

Elfas - tai įvairios kilmės būtybė, kuri paprastai laikoma gera būtybe, padedančia medžius ir gamtą paversti gerais. Todėl jis dažniausiai siejamas su pagonybe ir raganavimu (daugelis šiuolaikinių raganų šiandien tiki, kad elfai yra tikros būtybės).

Elfai paprastai apibūdinami kaip aukštesni žmonės, bet tvirtesni. Tačiau "Žiedų valdove" elfai buvo aprašyti kaip žmogaus ūgio (ir jei kas ir aukštesni), todėl pasikeitė elfų apibūdinimas. Kartais žinoma, kad jie turi ilgas, smailias ausis.

Daugumoje šiuolaikinių fantasy scenarijų elfai yra viena iš 3 pagrindinių rasių (elfai, nykštukai ir žmonės), nors jei šios 3 rasės apibūdinamos kaip gerosios, jie tampa viena iš 6 rasių, įskaitant orkus, goblinus, trolius ir (arba) milžinus.

Žodis "elfas" aptinkamas visose germanų kalbose ir, atrodo, iš pradžių reiškė "baltąją būtybę". Ankstyvosios elfo sampratos atkūrimas daugiausia priklauso nuo krikščionių parašytų tekstų senąja ir viduriniąja anglų, viduramžių vokiečių ir senąja norvegų kalbomis. Juose elfai įvairiai siejami su norvegų mitologijos dievais, ligų sukėlimu, magija, grožiu ir gundymu.

Skandinavų mitologijos elfai folklore išliko daugiausia kaip moterys, gyvenančios kalvose ir akmenų piliakalniuose. Švedų älvor buvo nuostabaus grožio merginos, gyvenusios miške su elfų karaliumi.

Elfus buvo galima pamatyti šokančius virš pievų, ypač naktį ir miglotais rytais. Šokdami jie palikdavo ratą, kuris buvo vadinamas älvdanser (elfų šokiai) arba älvringar (elfų ratai), o šlapinimasis į tokį ratą, manoma, sukeldavo venerines ligas. Paprastai elfų ratai buvo fėjų žiedai, sudaryti iš mažų grybų žiedo, tačiau būta ir kitokio elfų rato. Vietos istorikės Anne Marie Hellström žodžiais tariant:

...ežero pakrantėse, kur miškas jungiasi su ežeru, galima rasti elfų ratų. Tai buvo apvalios vietos, kur žolė buvo išlyginta kaip grindys. Elfai ten šokdavo. Prie Tisnareno ežero vieną tokį mačiau. Tai galėjo būti pavojinga ir žmogus galėjo susirgti, jei būtų trypčiojęs ant tokios vietos arba jei būtų ką nors ten sunaikinęs.

Jei žmogus stebėtų elfų šokį, pamatytų, kad nors, atrodo, praėjo tik kelios valandos, realiame pasaulyje praėjo daug metų. Žmonių kvietimas arba viliojimas į elfų šokį yra dažnas motyvas, perkeltas iš senųjų skandinavų baladžių.

Elfai buvo ne tik jauni ir gražūs. Švedų liaudies pasakoje "Mažoji Rožė ir ilgoji Leda" galiausiai atvyksta elfė (älvakvinna) ir išgelbsti heroję Mažąją Rožę su sąlyga, kad karaliaus galvijai daugiau nebeganytųsi ant jos kalvos. Ji apibūdinama kaip graži senė, o pagal jos išvaizdą žmonės matė, kad ji priklauso subatlantams.

Älvalek, Augusto Malmströmo "Elfų žaidimas" (1866 m.).

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra elfas?

Atsakymas: Elfas - tai įvairios kilmės būtybė, kuri paprastai laikoma gera būtybe, padedančia medžiams ir gamtai būti geriems. Dažnai siejamas su pagonybe ir raganavimu, paprastai apibūdinamas kaip aukštesnis už žmogų, su ilgomis, smailiomis ausimis.

K: Kaip elfai vaizduojami "Žiedų valdove"?

A: "Žiedų valdove" elfai buvo aprašyti kaip žmogaus dydžio (o jei ir aukštesni), todėl pasikeitė elfų apibūdinimas iš kitų fantastinių scenarijų.

K: Ar šiuolaikiniuose fantastiniuose scenarijuose be elfų, nykštukų ir žmonių yra ir kitų rasių?

A: Taip, daugumoje šiuolaikinių fantastinių scenarijų greta elfų, nykštukų ir žmonių yra šešios rasės, įskaitant orkus, goblinus, trolius ir (arba) milžinus.

K: Iš kur kilęs žodis "elfas"?

A: Žodis "elfas" kilęs iš įvairių germanų kalbų ir iš pradžių reiškė "balta būtybė".

K: Ką apie elfus rašo krikščionių parašyti tekstai?

A: Krikščionių parašytuose tekstuose elfai įvairiai siejami su šiaurės mitologijos dievais, ligų sukėlimu, magija, grožiu ir gundymu.

K: Kaip elfai išliko folklore?

A: Elfai folklore išliko daugiausia kaip kalvose ir akmenų piliakalniuose gyvenančios moterys. Juos galima pamatyti šokančius virš pievų naktimis arba miglotais rytais ir paliekančius po savęs älvdanser (elfų šokius) arba älvringar (elfų ratus).