Faustas – vokiška legenda apie sandorį su velniu
Faustas — vokiška legenda apie sandorį su velniu: aistros dėl žinių, moralės dilemos ir literatūros bei muzikos interpretacijos nuo Marlowe’o iki Goethe’o.
Faustas arba Faustas - vokiečių legendinių pasakojimų personažas. Jo vardas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio "laimingas". Pagal tradiciją Faustas — smalsus, ambicingas žmogus, trokštantis įvairių žinių ir patyrimų. Jis susitinka su velniu (dažnai pavadinamu Mephistopheles arba Mephisto), kuris Faustui siūlo sandorį: velnias suteiks jam žinių, galių, malonumų ir gyvenimo prabangą, o mainais Faustas turi atiduoti jam savo sielą. Iš pradžių fausto sutartis leidžia jam gyventi įspūdingą ir prabangų gyvenimą, tačiau pasakojimų moralė dažnai baigiasi tuo, kad Faustas galiausiai keliauja į pragarą arba susiduria su skaudžiomis pasekmėmis.
Fausto istorija turi tiek folkloro, tiek literatūros sluoksnių. Tikrasis istorinės tradicijos šaltinis greičiausiai yra XVI a. keliaujantis alchemikas ir astrologas Johannas Georgas Faustas, kurio legendos vėliau susiliejo su liaudies pasakojimais ir spaudos leidiniais — ypač garsiuoju vokiečių leidiniu "Historia von D. Johann Fausten" (1587). Nuo tada Fausto siužetas išplito po visą Europą ir tapo literatūros, teatro bei muzikos įkvėpimo šaltiniu.
Įvairūs rašytojai ir dramaturgai parašė savo Fausto versijas. Daugelis šalių literatūroje randame adaptacijas ir interpretacijas — žymiausi pavyzdžiai yra Christopheris Marlowe'as (pjesė The Tragical History of Doctor Faustus, apie 1604), vokiečių rašytojas Goethe (sukūręs monumentalų kūrinį Faust, kurio dalys pasirodė 1808 ir 1832 m.), Michailas Bulgakovas (kuriam būdingi faustiški motyvai romane The Master and Margarita) ir Thomas Mannas (romanas Doctor Faustus, moderni alegorija apie kūrėjo ir sandorio su blogiu temą). Kiekvienas autorius interpretavo Fausto temą pagal savo epochą: nuo renesanso ir baroko moralizavimo iki romantinių ir modernistinių pasvarstymų apie žinių troškimą, kūrybą ir sąžinę.
Muzikos istorijoje Faustas taip pat paliko gilų ženklą. Daugelis kompozitorių sukūrė kūrinius, įkvėptus Fausto pasakojimo: Hectoras Berliozas parašė programinę kantatą/dramatišką siuitą La Damnation de Faust, Franzas Lisztas sukūrė Faust Symphony, Charles'is Gounod — labai populiarią operą Faust (1859), o Ferrucio Busoni — operą Doktor Faust, kurią premjeravo XX a. pradžioje. Šie muzikos darbai išryškina skirtingas Fausto pasakojimo puses: dramą, tragiškumą, ironiją ir filosofines įžvalgas apie žmogaus troškimus.
Būdvardis "faustiškas" vartojamas apibūdinti žmogų arba elgesį, kai žmogus taip stipriai trokšta žinių, galios, malonumų ar naujų patirčių, kad tai gali jam pakenkti arba privesti prie katastrofiškų pasekmių. Terminas dažnai naudojamas moralinėms ir egzistencinėms situacijoms apibūdinti, kai troškimas viršija saiką ir sąžinę.
Ankstyvosiose Fausto istorijos versijose — baladėse, dramose ir lėlių vaidinimuose — Faustas dažnai vaizduojamas kaip prakeiktas veikėjas: jo paktas su velniu neišvengiamai veda į pragarą. Tokia įžvelgta moralė atspindėjo to meto religinius ir visuomeninius nuostatus, kur žmogiškasis troškimas žinių ar valdžios buvo laikomas pavojingu, jei jis pakeisdavo arba paneigdavo Dievo vietą. Vėliau, ypač nuo XVI a., pasirodė komiškesnės versijos ir populiarūs lėlių teatro siužetai, kuriuose Faustas dažnai tapdavo vulgaraus linksmumo objektu. Anglijoje istorija išpopuliarėjo po to, kai Kristoferis Marlou (Christopher Marlowe) parašė savo garsų vaidinimą, o vėlesnė, giluminė ir filosofinė Goethe's versija perkėlė Fausto temą į XX a. Europos kultūros diskursą, suteikdama jai naujų teologinių, filosofinių ir žmogiškumo aspektų — pavyzdžiui, galimybę išgelbėjimui ir dvasinei permainai.
Fausto motyvas išliko gyvas iki šiol: jis kartojasi romanuose, filmuose, opera, teatre, kine ir net populiariojoje kultūroje kaip įspėjimas apie neapgalvotą troškimą arba kaip gili metafora apie kūrėjo dilemas, moralę ir atsakomybę. Faustas — tai ne tik konkretus literatūrinis personažas, bet ir universali pasakojimo schema apie sandorį su blogio jėgomis ir žmogaus tęstines pastangas apibrėžti savo ribas ir prasmę.
Faustas Rembranto van Reino graviūroje (apie 1650 m.).
Klausimai ir atsakymai
K: Kokia yra Faust pavadinimo kilmė?
A: Pavadinimas Faust kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio "laimingas".
K: Ko nori Faustas?
A: Faustas nori turėti žinių.
Klausimas: Ką velnias siūlo mainais už Fausto sielą?
A: Velnias mainais Faustui pasako, kad jis gali turėti viską, ko tik panorės.
K: Kas parašė savo Fausto istorijos versijas?
A: Daugelis įvairių šalių rašytojų parašė savų Fausto istorijos versijų, pavyzdžiui, Christopheris Marlowe'as, Goethe, Michailas Bulgakovas, Thomas Mannas.
K: Kas sukūrė muziką apie Faustą?
A: Daug kompozitorių parašė muziką apie Faustą, pavyzdžiui, Hectoras Berliozas, Franzas Lisztas, Charles'is Gounod ir Ferrucio Busoni.
K: Kaip apibūdinamas būdvardis "faustinis"?
A: Būdvardis "faustinis" vartojamas apibūdinti žmogų, kuris ko nors taip nori, kad dėl to patenka į bėdą.
K: Kodėl anuomet buvo manoma, kad blogai, jei kas nors teikia pirmenybę žmogiškoms žinioms, o ne Dievo žinioms?
A: Ankstyvosiose Fausto istorijos versijose (baladėse, dramose ir lėlių vaidinimuose) buvo manoma, kad tuo metu buvo labai blogai, jei kas nors pirmenybę teikė žmogiškoms žinioms, o ne Dievo žinioms, nes tai reiškė, kad jis bus pasmerktas (t. y. turės patekti į pragarą).
Ieškoti