Franzas Lisztas: vengrų kompozitorius, fortepijono genijus (1811–1886)
Franzas Lisztas (1811–1886) — vengrų kompozitorius ir fortepijono genijus: revoliuciniai kūriniai, įspūdingos gastrolės ir fortepijono technikos naujovės.
Franzas Lisztas (gimė Raidinge, Šoprone, spalio 22 d, 1811; mirė Bairote, liepos 31 d, 1886) buvo vengrų kompozitorius ir pianistas. F. Lisztas (tariama kaip "list") – viena iš ryškiausių XIX a. muzikos asmenybių ir vienas įtakingiausių tų laikų muzikantų. Jis sulaukė tarptautinės šlovės kaip pianistas, rengė ilgus koncertinius turus po Europą ir užpildydavo didžiausias koncertų sales. Liszto fortepijono kūriniai daugeliu atžvilgių pranoko ankstesnę techninę literatūrą, todėl jis reikšmingai išplėtė fortepijono technikos ribas ir nustatė naujus grojimo standartus. Jo muzikoje pastebimos novatoriškos idėjos, avangardinės harmonijos ir tematinės transformacijos, o jis pats aktyviai rėmė kitus savo laikmečio kompozitorius, propaguodamas jų kūrinius ir bendradarbiaudamas kaip dirigentas bei pianistas.
Ankstyvieji metai ir išsilavinimas
Lisztas gimė muzikuojančioje šeimoje; tėvas Adam Liszt pirmasis pastebėjo jo talentą ir skatino mokytis. Jaunasis Franzas mokėsi Vienoje, kur tarp jo mokytojų buvo Karolis Czerny (fortepijono) ir Antonio Salieri (kompozicija). Jau ankstyvoje jaunystėje jis pradėjo koncertuoti ir sulaukė sensacingos sėkmės – tai buvo pradžia jo intensyvių Europos gastrolų.
Karjera, koncertai ir „lisztomanija“
Per 1830–1840 metus Lisztas tapo pirmuoju „koncertų virtuozu“ tokiu mastu, kokio iki tol nebuvo. Jo pasirodymai sukeldavo didžiulį susidomėjimą ir emocijas – fenomeną, kurį spauda pavadino lisztomanija. Vėlesniais metais jis apsistojo ilgesniam laikui Veimare, kur dirbo kaip kapelmeisteris ir dirigentas, plėtojo orkestrines programas bei remiamos jaunuosius talentus.
Kūryba ir muzikos naujovės
Lisztas sukūrė labai įvairų kūrybos palikimą: reikšmingi fortepijoniniai opusai, orkestriniai darbai, choralinė ir religinga muzika. Svarbiausi jo kūriniai ir ciklai:
- „Transcendental Études“ – techniškai itin sudėtingi etūdai, skirti išplėsti fortepijono galimybes;
- „Hungarian Rhapsodies“ – nacionalinės dvasios, virtuoziški kūriniai, kuriuose skamba vengrų melodikos motyvai (dažnai atliekami kaip koncertų numeriai);
- „Années de pèlerinage“ – meniškos, kelionių įspūdžius atspindinčios fortepijono pasaulės scenos;
- B-moll sonata fortepijonui (1853) – viena svarbiausių romantiškosios sonatos ekologijos naujovių, kompaktiška, tematiškai vieninga forma;
- orkestrinės kompozicijos ir simfoniniai poemos, tokios kaip Les préludes, kuriose Lisztas formavo „simfoninio poema“ idėją;
- kiti žinomi opusai: Mephisto Waltz, Totentanz, fortepijoniniai koncertai ir transkripcijos (pvz., Bach, Beethoven kūrinių perdirbiniai fortepijonui).
Techniniu požiūriu Lisztas išplėtė fortepijono skambesį, taikė plačią dinaminių efektų skalę, naujas pedalo ir rankų kombinacijas, intensyviai eksperimentavo su chromatika ir moduliacijomis. Jo principas – tematinė transformacija – tapo svarbiu XIX a. programinės muzikos įrankiu.
Pedagogika, rėmimas ir įtaka kitiems
Lisztas aktyviai mokė daugybę studentų ir rengė meistriškumo kursus. Jis padėjo jauniesiems kompozitoriams ir atlikėjams įsitvirtinti: propagavo jų kūrinius koncertuose, dirigavo ir atlikdavo orkestrinius fragmentus fortepijono partijoje. Tuo pačiu Lisztas buvo tiltas tarp skirtingų muzikos tradicijų ir padarė didelę įtaką vėlesnėms kartoms – jo idėjos persismelkė į Richardo Wagnerio, Rihardo Štrauso, Claude’o Debussy ir kitų kompozitorių kūrybą.
Asmeninis gyvenimas ir vėlesni metai
Lisztas turėjo sudėtingą asmeninį gyvenimą. Ilgą laiką buvo susijęs su Karoline (princesė Carolyne) von Sayn-Wittgenstein, su kuria kartu kūrė intelektualinį ir muzikinį gyvenimą. Iš jo santykių kilusi dukra Cosima vėliau ištekėjo už Richardo Wagnerio. 1860–1870 m. Lisztas vis dažniau kreipėsi į religinę praktiką: ilgainiui priėmė mažesniųjų kunigystės įžadus (vadintas Abbé Liszt) ir daug laiko praleisdavo Romoje, kur intensyviai kūrė religinius kūrinius.
Palikimas
Liszto indėlis į muziką yra milžiniškas: jis ne tik plėtojo fortepijono techniką ir repertuarą, bet ir prisidėjo prie institucinio muzikinio gyvenimo. 1875 m. jo vardu buvo įsteigta Karališkoji Vengrijos muzikos akademija Budapešte (dabar – Franz Liszt Academy of Music), kuriai jis daug prisidėjo. Jo muzika ir interpretacijos idėjos išliko svarbios visiems, kurie domisi romantizmu, fortepijono meistriškumu ir programine muzika.
Franzo Liszto kūryba ir asmenybė – tai tiltas tarp virtuoziškos atlikimo tradicijos ir modernios kompozicijos idėjų. Jo įtaka jaučiama iki šiol: jis praplėtė muzikinio išraiškos diapazoną ir paruošė dirvą daugeliui vėlesnių stilių ir autorių.
Lisztas prie fortepijono, 1886 m. Graviūra pagal seną nuotrauką.
Ankstyvieji metai
Liszto tėvas buvo valdininkas, dirbęs kunigaikščiui Nikolausui Esterházy, tai pačiai didikų šeimai, kurioje dirbo kompozitorius Josephas Haydnas. Kai Lisztui buvo septyneri, tėvas pradėjo jį mokyti skambinti fortepijonu. Jis buvo vunderkindas ir po metų ar dvejų jau grojo koncertuose. Jis buvo toks perspektyvus, kad kai kurie turtingi vengrai pareiškė, jog sumokės už jo muzikinį išsilavinimą.
Svetainėje 1821 jo šeima persikėlė į Vieną. Jį mokė skambinti fortepijonu Czerny, o kompozicijos - Salieri. Netrukus jis išgarsėjo, nors buvo dar mažas berniukas, ir susipažino su tokiais garsiais muzikantais kaip Bethovenas ir Šubertas. Manoma, kad Beethovenas pabučiavo jį į kaktą.
Svetainėje 1823 jo šeima vėl persikėlė, šį kartą į Paryžių. Jis norėjo stoti į konservatoriją studijuoti muzikos, bet Luigi Cherubini jo neįleido, nes buvo užsienietis (t. y. ne prancūzas). Taigi jis privačiai mokėsi muzikos teorijos pas Reichą ir kompozicijos pas Paerą. Netrukus jis buvo paprašytas groti fortepijonu visur Paryžiuje. Jis keliavo į Londoną. Antrą kartą ten apsilankęs 1825 jis grojo karaliui Jurgiui IV Vindzore.
Lisztas toliau keliavo po kitas šalis. Po tėvo mirties jis tapo fortepijono mokytoju Paryžiuje. Jis įsimylėjo vieną iš savo mokinių. Tai buvo pirmasis iš daugelio jo meilės romanų su įvairiomis moterimis. Jis perskaitė daug knygų, stengdamasis tinkamai išsilavinti. Jis susipažino su Berliozu ir jam labai patiko Berliozo muzika. 1831 jis susipažino su smuikininku Niccolò Paganini ir buvo sužavėtas jo virtuoziško grojimo. Lisztas ketino fortepijonui pritaikyti tai, ką Paganinis buvo padaręs smuikui. Abu vyrus karikatūristai piešė kaip velniškus personažus. Abu vyrai rašė neįtikėtinai sudėtingą muziką savo instrumentams.
Netrukus Lisztas susipažino su grafaite Marie d'Agoult. Su ja jis užmezgė romaną. Grafienė paliko savo vyrą ir išvyko gyventi pas Lisztą į Ženevą. Jie kartu gyveno kelerius metus ir susilaukė trijų vaikų. Kai Lisztas atidavė daug savo pinigų, kad padėtų sumokėti už paminklą Beethovenui Bonoje, jis turėjo vėl užsidirbti pinigų važinėdamas į gastroles, todėl grafienė jį paliko. Keletą metų jis dar matėsi su ja ir vaikais kiekvieną vasarą, bet galiausiai jie visiškai išsiskyrė.
Vėlesni metai
Lisztas aštuonerius metus praleido Romoje. Jis parašė daug religinės muzikos ir priėmė katalikų bažnyčios ordinus. Jo dukra Cosima, ištekėjusi už garsaus dirigento Hanso von Bülowo, paliko vyrą ir gyveno su Wagneriu. Jie kartu susilaukė dviejų vaikų. Lisztas ir Wagneris dėl to daug metų ginčijosi.
Didžiąją paskutiniųjų metų dalį Lisztas praleido keliaudamas iš vieno miesto į kitą: Romoje, Veimare ir Budapešte. Jis tai vadino savo "vie trifurquée" (gyvenimas su trimis šakutėmis). Jis mirė 1886 m. liepos 31 d. Bairoite.
Jo asmenybė
F. Lisztas buvo labai stipri asmenybė, kuri paveikė kiekvieną sutiktą žmogų. Koncertuose skambindamas fortepijonu jis buvo puikus šoumenas. Žmonės piešė jo, grojančio pianinu su laukine plaukų sruoga, karikatūras. Jis galėjo būti labai mandagus ir mokėjo sutarti su aristokratija. Jis mokėjo būti labai dosnus - kitiems muzikantams skirdavo pinigų ir laiko, o nusipelniusius pagirdavo. Jis buvo galinga, unikali asmenybė ir vienas svarbiausių to meto kompozitorių romantikų. Geriausiai jis žinomas dėl savo pribloškiančių virtuoziškų fortepijoninių pasirodymų.
Kompozicijos
Dauguma Liszto kūrinių buvo skirti fortepijonui. Jis parašė vieną fortepijoninę sonatą. Ji yra h-moll. Jos forma labai skiriasi nuo tokių kompozitorių kaip L. van Beethovenas sonatų. Tai labai romantiškas kūrinys, tačiau jame nepasakojama istorija, kaip daugelyje romantiškų kūrinių. Dažniausiai jo fortepijoniniai kūriniai yra trumpesni ir gana laisvos formos. Jis dažnai imdavo temą ir ją transformuodavo (palaipsniui keisdavo). Jis rašė studijas, kurios yra kur kas daugiau nei kūriniai, skirti fortepijono technikai tobulinti. Vienas rinkinys vadinasi "Transcendentinės studijos". Šveicarijoje jis parašė pjesių rinkinį Années de pèlerinage ("Klajonių metai"), kuriam vėliau suteikė pavadinimus. Lisztas tyrinėjo visus įmanomus fortepijono skleidžiamus garsus (tai buvo dar gana naujas instrumentas). Kartais jis priversdavo jį skambinti kaip orkestrą. Kai kurie paskutiniai jo kūriniai fortepijonui skamba daug paprasčiau, nors akordai jo laikais būtų skambėję labai moderniai. Jie primena impresionistinę Debussy muziką.
Ne visi F. Liszto kūriniai fortepijonui buvo originalios kompozicijos: jis taip pat kūrė aranžuotes arba transkripcijas. Dabar mums atrodo keista mintis imti kieno nors kito simfoniją ir aranžuoti ją fortepijonui. Tačiau Lisztas dažnai taip ir darė. Jis imdavo Beethoveno simfonijas ar Schuberto dainas ir jas keisdavo taip, kad būtų galima groti fortepijonu. Daugelis žmonių neturėjo galimybės dažnai klausytis koncertų ir tikrai neturėjo radijo ar kompaktinių plokštelių, todėl Lisztas šiuos kūrinius išgarsindavo, padėdamas jiems pasiekti platesnę auditoriją. Jis dažnai darydavo sudėtingas transkripcijas, o tai reiškė, kad keisdavo kūrinius ir pridėdavo ornamentinių natų, iš seno kūrinio sukurdamas naują.
Liszto orkestrinė muzika taip pat labai svarbi. Jis rašė simfonines poemas - kūrinius, kuriuose pasakojama istorija arba kas nors aprašoma. Žinomiausias iš jų vadinasi "Les préludes". Jis taip pat parašė du fortepijoninius koncertus.
Jis parašė daug bažnytinės muzikos. Tais laikais bažnytinė muzika dažnai buvo gana sentimentali, tačiau Lisztas stengėsi, kad jo kūriniai padėtų žmonėms pajusti religinį pamaldumą.
Išvada
Daugeliu atžvilgių F. Lisztas buvo tipiškas romantizmo epochos menininkas. Jis visada ieškojo dvasinės gyvenimo prasmės. Jis nešiojosi lazdą su šventojo Pranciškaus Asyžiečio ir Gretutės bei Mefistofelio - Goethe's "Fausto" personažų - galvomis. Jis buvo XIX a. muzikantas, tačiau savo mąstymu ir muzika žvelgė į XX amžių.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Franzas Lisztas?
A: Franzas Lisztas buvo vengrų kompozitorius ir pianistas, gyvenęs XIX amžiuje.
K: Kuo garsėjo F. Lisztas?
A: F. Lisztas garsėjo tuo, kad buvo geriausias to meto pianistas ir prisidėjo prie grojimo fortepijonu technikos tobulinimo.
K: Kokią muziką rašė Lisztas?
A: Lisztas parašė daug muzikos fortepijonui ir dažnai naudojo naujas idėjas, kurios jo laikais skambėjo labai moderniai.
K: Ar Lisztas padėjo kitiems kompozitoriams?
A: Taip, Lisztas labai padėjo kitiems tuo metu gyvenusiems kompozitoriams. Jis padėjo jiems tapti žinomesniems, diriguodamas jų kūrinius ir skambindamas fortepijonu kai kuriuos jų orkestrinius kūrinius.
K.: Į kokias gastroles vyko Lisztas?
A: Lisztas daug keliavo po Europą, kur visi norėdami išgirsti, kaip jis groja fortepijonu, užpildė koncertų sales.
K: Ar Liszto kūrinius fortepijonui buvo lengva groti?
A: Ne, daugelį Liszto kūrinių fortepijonui buvo sunkiau groti nei bet ką, kas buvo parašyta anksčiau.
K: Kada gyveno ir kada mirė F. Lisztas?
A: Lisztas gimė 1811 m. spalio 22 d. Raidinge, o mirė 1886 m. liepos 31 d. Bairoite.
Ieškoti