Franz Liszt

Ankstyvieji metai

Liszto tėvas buvo valdininkas, dirbęs kunigaikščiui Nikolausui Esterházy, tai pačiai didikų šeimai, kurioje dirbo kompozitorius Josephas Haydnas. Kai Lisztui buvo septyneri, tėvas pradėjo jį mokyti skambinti fortepijonu. Jis buvo vunderkindas ir po metų ar dvejų jau grojo koncertuose. Jis buvo toks perspektyvus, kad kai kurie turtingi vengrai pareiškė, jog sumokės už jo muzikinį išsilavinimą.

Svetainėje 1821 jo šeima persikėlė į Vieną. Jį mokė skambinti fortepijonu Czerny, o kompozicijos - Salieri. Netrukus jis išgarsėjo, nors buvo dar mažas berniukas, ir susipažino su tokiais garsiais muzikantais kaip Bethovenas ir Šubertas. Manoma, kad Beethovenas pabučiavo jį į kaktą.

Svetainėje 1823 jo šeima vėl persikėlė, šį kartą į Paryžių. Jis norėjo stoti į konservatoriją studijuoti muzikos, bet Luigi Cherubini jo neįleido, nes buvo užsienietis (t. y. ne prancūzas). Taigi jis privačiai mokėsi muzikos teorijos pas Reichą ir kompozicijos pas Paerą. Netrukus jis buvo paprašytas groti fortepijonu visur Paryžiuje. Jis keliavo į Londoną. Antrą kartą ten apsilankęs 1825 jis grojo karaliui Jurgiui IV Vindzore.

Lisztas toliau keliavo po kitas šalis. Po tėvo mirties jis tapo fortepijono mokytoju Paryžiuje. Jis įsimylėjo vieną iš savo mokinių. Tai buvo pirmasis iš daugelio jo meilės romanų su įvairiomis moterimis. Jis perskaitė daug knygų, stengdamasis tinkamai išsilavinti. Jis susipažino su Berliozu ir jam labai patiko Berliozo muzika. 1831 jis susipažino su smuikininku Niccolò Paganini ir buvo sužavėtas jo virtuoziško grojimo. Lisztas ketino fortepijonui pritaikyti tai, ką Paganinis buvo padaręs smuikui. Abu vyrus karikatūristai piešė kaip velniškus personažus. Abu vyrai rašė neįtikėtinai sudėtingą muziką savo instrumentams.

Netrukus Lisztas susipažino su grafaite Marie d'Agoult. Su ja jis užmezgė romaną. Grafienė paliko savo vyrą ir išvyko gyventi pas Lisztą į Ženevą. Jie kartu gyveno kelerius metus ir susilaukė trijų vaikų. Kai Lisztas atidavė daug savo pinigų, kad padėtų sumokėti už paminklą Beethovenui Bonoje, jis turėjo vėl užsidirbti pinigų važinėdamas į gastroles, todėl grafienė jį paliko. Keletą metų jis dar matėsi su ja ir vaikais kiekvieną vasarą, bet galiausiai jie visiškai išsiskyrė.

Vėlesni metai

Lisztas aštuonerius metus praleido Romoje. Jis parašė daug religinės muzikos ir priėmė katalikų bažnyčios ordinus. Jo dukra Cosima, ištekėjusi už garsaus dirigento Hanso von Bülowo, paliko vyrą ir gyveno su Wagneriu. Jie kartu susilaukė dviejų vaikų. Lisztas ir Wagneris dėl to daug metų ginčijosi.

Didžiąją paskutiniųjų metų dalį Lisztas praleido keliaudamas iš vieno miesto į kitą: Romoje, Veimare ir Budapešte. Jis tai vadino savo "vie trifurquée" (gyvenimas su trimis šakutėmis). Jis mirė 1886 m. liepos 31 d. Bairoite.

Jo asmenybė

F. Lisztas buvo labai stipri asmenybė, kuri paveikė kiekvieną sutiktą žmogų. Koncertuose skambindamas fortepijonu jis buvo puikus šoumenas. Žmonės piešė jo, grojančio pianinu su laukine plaukų sruoga, karikatūras. Jis galėjo būti labai mandagus ir mokėjo sutarti su aristokratija. Jis mokėjo būti labai dosnus - kitiems muzikantams skirdavo pinigų ir laiko, o nusipelniusius pagirdavo. Jis buvo galinga, unikali asmenybė ir vienas svarbiausių to meto kompozitorių romantikų. Geriausiai jis žinomas dėl savo pribloškiančių virtuoziškų fortepijoninių pasirodymų.

Kompozicijos

Dauguma Liszto kūrinių buvo skirti fortepijonui. Jis parašė vieną fortepijoninę sonatą. Ji yra h-moll. Jos forma labai skiriasi nuo tokių kompozitorių kaip L. van Beethovenas sonatų. Tai labai romantiškas kūrinys, tačiau jame nepasakojama istorija, kaip daugelyje romantiškų kūrinių. Dažniausiai jo fortepijoniniai kūriniai yra trumpesni ir gana laisvos formos. Jis dažnai imdavo temą ir ją transformuodavo (palaipsniui keisdavo). Jis rašė studijas, kurios yra kur kas daugiau nei kūriniai, skirti fortepijono technikai tobulinti. Vienas rinkinys vadinasi "Transcendentinės studijos". Šveicarijoje jis parašė pjesių rinkinį Années de pèlerinage ("Klajonių metai"), kuriam vėliau suteikė pavadinimus. Lisztas tyrinėjo visus įmanomus fortepijono skleidžiamus garsus (tai buvo dar gana naujas instrumentas). Kartais jis priversdavo jį skambinti kaip orkestrą. Kai kurie paskutiniai jo kūriniai fortepijonui skamba daug paprasčiau, nors akordai jo laikais būtų skambėję labai moderniai. Jie primena impresionistinę Debussy muziką.

Ne visi F. Liszto kūriniai fortepijonui buvo originalios kompozicijos: jis taip pat kūrė aranžuotes arba transkripcijas. Dabar mums atrodo keista mintis imti kieno nors kito simfoniją ir aranžuoti ją fortepijonui. Tačiau Lisztas dažnai taip ir darė. Jis imdavo Beethoveno simfonijas ar Schuberto dainas ir jas keisdavo taip, kad būtų galima groti fortepijonu. Daugelis žmonių neturėjo galimybės dažnai klausytis koncertų ir tikrai neturėjo radijo ar kompaktinių plokštelių, todėl Lisztas šiuos kūrinius išgarsindavo, padėdamas jiems pasiekti platesnę auditoriją. Jis dažnai darydavo sudėtingas transkripcijas, o tai reiškė, kad keisdavo kūrinius ir pridėdavo ornamentinių natų, iš seno kūrinio sukurdamas naują.

Liszto orkestrinė muzika taip pat labai svarbi. Jis rašė simfonines poemas - kūrinius, kuriuose pasakojama istorija arba kas nors aprašoma. Žinomiausias iš jų vadinasi "Les préludes". Jis taip pat parašė du fortepijoninius koncertus.

Jis parašė daug bažnytinės muzikos. Tais laikais bažnytinė muzika dažnai buvo gana sentimentali, tačiau Lisztas stengėsi, kad jo kūriniai padėtų žmonėms pajusti religinį pamaldumą.

Išvada

Daugeliu atžvilgių F. Lisztas buvo tipiškas romantizmo epochos menininkas. Jis visada ieškojo dvasinės gyvenimo prasmės. Jis nešiojosi lazdą su šventojo Pranciškaus Asyžiečio ir Gretutės bei Mefistofelio - Goethe's "Fausto" personažų - galvomis. Jis buvo XIX a. muzikantas, tačiau savo mąstymu ir muzika žvelgė į XX amžių.