Aranžuotė (muzika): kas tai reiškia, rūšys ir pavyzdžiai

Muzikinio kūrinio aranžuotė – tai muzikos kūrinio pertvarkymas taip, kad jį būtų galima groti kitu instrumentu arba instrumentų deriniu nei originale. Aranžuotė gali apimti tik partijos perskirstymą tarp instrumentų, transpoziciją į kitą tonaciją, akordų ar harmonijos pakeitimus, melodijos stilizavimą ar net struktūros pakeitimus. Pavyzdžiui, vienam balsui parašyta daina su fortepijono pritarimu gali būti aranžuota taip, kad ją dalimis galėtų dainuoti choras, arba smuikui skirtas kūrinys gali būti aranžuotas taip, kad jį būtų galima groti klarnetu. Aranžuotojas gali būti pats kompozitorius arba kitas muzikas ar specialistų komanda.

Istorinis kontekstas ir pavyzdžiai

Muzikos istorijoje kompozitoriai dažnai skelbdavo savo kūrinius, nurodydami, kad juos galima groti ar dainuoti įvairiais instrumentais. Pavyzdžiui, XVI a. pabaigoje anglų kompozitoriai, skelbdami madrigalus, dažnai nurodydavo, kad juos gali dainuoti dainininkai arba groti altais ("apt for voices as for viols"). Klasikinės muzikos laikotarpiu kompozitorius galėjo išleisti sonatą, nurodydamas, kad ją galima groti smuiku, fleita ar fleita. Tokiu atveju muzika nebūtinai buvo pakeista — tiesiog buvo pažymėta, kad partija tinka keliems instrumentams.

Tačiau, kai smuiko ar violončelės muzika aranžuojama taip, kad ją būtų galima groti altu, gali prireikti tam tikrų pakeitimų, nes altui gali tekti groti kita tonacija arba kai kurie akordai gali būti nepatogūs taip, kaip jie buvo parašyti iš pradžių. Tai yra tikra aranžuotė: partijos pritaikymas, techninių niuansų sprendimas ir (kartais) stilistinis pakeitimas.

Tokį populiarų kūrinį kaip Rimskio-Korsakovo "Bitės skrydis" galima atlikti beveik bet kuriuo melodiniu instrumentu: smuiku, ksilofonu, tūba ir kt. Visos šios versijos yra aranžuotės – jos išsaugo pagrindinę melodiją, bet priderina ją prie konkretaus instrumento galimybių.

Aranžuotės rūšys ir technikos

• Redukcija: orkestrinė partija sumažinama iki kelių instrumentų arba fortepijono pratarmės, kad būtų galima groti repeticijose arba saloninėse sąlygose (paminėta, kai orkestro partija spausdinama ant dviejų lapelių, kad per repeticijas būtų galima groti fortepijonu).
• Transpozicija: kūrinio perkėlimas į kitą tonaciją, kad jis tiktų balsui arba instrumentui.
• Reharmonizacija: akordų pakeitimas arba armoninės tekstūros atnaujinimas – dažnai naudojama džiaze ir populiarioje muzikoje.
• Orkestravimas: partijos pritaikymas kitam instrumentų sastavui, pvz., klavesinui ar smuikui skirtą muziką perkeliant į orkestrą.
• Stilizacija: pavyzdžiui, klasikinio kūrinio "džiazinimas" arba popmuzikos adaptacija teatro bei kino spektakliams.
• Vokalinės aranžuotės: solo partijos pritaikymas chorui arba vokaliniam ansambliui su daugiabalsėmis harmonijomis.

Kam reikalinga aranžuotė?

Aranžuotės turi daug praktinių paskirčių:

• pritaikyti kūrinį kitam instrumentui ar atlikimo kontekstui;
• išplėsti repertuarą instrumentams, kuriems nėra daug originalios muzikos (pvz., altas, gitara, tūba);
• paruošti muzikinį materialą repeticijoms arba scena/filmui (redakcijos arba "pocket score" kūrimas);
• estetinis perkūrimas – autorius gali norėti suteikti kūriniui naują spalvą ar stilistinį bruožą;
• techniniai pritaikymai, pavyzdžiui, kai atlikėjas turi negalią (pavyzdys: Cyrilas Smithas, pianistas, turintis tik vieną ranką, grojo fortepijoninius duetus su savo žmona Phyllis Sellick; jie aranžavo duetus taip, kad juos būtų galima groti trimis rankomis).

Istoriniai ir žinomi aranžuotojai

Muzikos istorijoje daug kompozitorių pasirinko aranžuoti kitų autorių kūrinius – tai buvo ir mokymosi, ir praktinės veiklos dalis. Pavyzdžiui, Johannas Sebastianas Bachas padarė keturių Vivaldžio koncertų aranžuotes, kad juos būtų galima groti vargonais. Mozartas aranžavo Händelio "Mesiją", įtraukdams tokius instrumentus kaip klarnetai, kurių Händelis nebūtų žinojęs. Rimskis-Korsakovas aranžavo Musorgskio operas, manydamas, kad taip jas patobulins.

Populiarios ir populiariojo žanro aranžuotės

Kartais daromos gerai žinomų klasikinių kūrinių aranžuotės, kuriose muzika "džiazuojama" arba padaroma populiaresnė, kad skambėtų kino ar teatro spektakliuose. Tokios versijos kartais sulaukia kritikų pasipriešinimo, ypač iš klasikų žinovų, tačiau jos padeda kūriniams pasiekti platesnę auditoriją. Nedidelės vokalinės grupės, pavyzdžiui, "Swingle Singers", yra parengusios lengvas Bacho ir kitų autorių kūrinių versijas, pritaikydamos klasikinę muziką vokaliniam ansambliui su džiazo ir pop elementais.

Skirtumas tarp aranžuotės ir orkestruotės

Nors terminai kartais vartojami pakaitomis, yra svarbūs niuansai:

• Aranžuotė – platesnė sąvoka: apima kūrinio adaptaciją įvairiais lygmenimis (melodija, harmonija, struktūra, atlikimo praktika) ir gali būti pritaikyta solo instrumentui, chorui, ansambliui ar orkestrui.
• Orkestruotė – konkretus aranžuotės tipas, kai kūrinys pritaikomas orkestro instrumentams: pasirenkami instrumentai, paskirstomos partijos, kuriamos instrumentinės spalvos ir balansas.

Praktiniai aspektai ir autorių teisės

Kuriant aranžuotę svarbu atsižvelgti tiek į muzikinius, tiek į teisės aspektus. Dėl autorių teisių ir leidybos taisyklių gali prireikti sutikimo atlikti ar publikuoti aranžuotę, ypač jei originalus kūrinys vis dar saugomas autorių teisių. Taip pat aranžuotojui priklauso teisės į jo koncepcinius ir išraiškingus pakeitimus, nors originalaus kūrinio autoriaus teisės lieka galioti.

Apibendrinimas

Aranžuotė yra svarbi muzikinės praktikos dalis: ji leidžia kūriniams gyventi skirtinguose kontekstuose, išplėsti atlikimo galimybes ir suteikti naujų meninių interpretacijų. Tai kūrybiškas procesas, reikalaujantis žinių apie instrumentų galimybes, armoniją, stilistiką ir atlikimo techniką.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra muzikos kūrinio aranžuotė?

K: Kas paprastai atlieka aranžuotes?

K: Ką muzikos istorijoje kompozitoriai dažnai darydavo su savo kūriniais?

K: Kaip tai padėdavo parduoti daugiau kūrinių kopijų?

K: Ar aranžuojant skirtingiems instrumentams yra kokių nors pakeitimų?

Klausimas: Kodėl daugelis kompozitorių aranžuoja kitų kompozitorių kūrinius?

K: Ar yra kitų priežasčių, kodėl kartais daromos aranžuotės?

Paieška pagal raidę