Violos (violai): apibrėžimas, istorija ir savybės
Viola – tai styginis instrumentas, artimas smuikui, bet didesnis ir žemesnio registro. Violos korpusas paprastai yra apie 38–43 cm ilgio (vidutiniškai didesnis už smuiko), ji turi keturias stygas ir dažniausiai derinama C–G–D–A (žemesnė nata nei smuiko). Grojama lanku, o rečiau – pizzicato (luskečiant stygas pirštais). Violos tembras apibūdinamas kaip šiltas, sodrus ir vyresnio registro — ji dažnai atlieka vidurinę balsą orkestre ar kamerinėje muzikoje.
Istorinis kontekstas
Styginių instrumentų šeima vystėsi nuo viduramžių ir renesanso laikotarpio. XV-XVIII a. Europoje gyvavo kelios styginių tradicijos: vienu metu populiarūs buvo ir ankstyvieji smuikai, ir kitos grupės, pvz., violos da gamba. Tradiciniai viol instrumentai (da gamba šeima) dažnai turėjo daugiau stygų, riebius, fretais apmintus grifus ir būdavo laikomi tarp kelių — iš čia ir kilęs pavadinimas viol da gamba („kojos violė“). Lanko laikymas violų šeimoje dažnai būdavo kitoks: lanko rankena kartais laikyta delnu į viršų, tam tikrose grojimo tradicijose priešingai nei šiuolaikiniuose smuikuose, smuikuose, violose ar violončelėse, kur lanko rankena paprastai laikoma delnu žemyn.
Skirtumai tarp violos ir violų (viola da gamba)
- Klasikinė viola (alto smuikas): priklauso smuikų šeimai, grojama ant peties, neturi fiksuotų fretų, turi keturias stygas ir derinama kviatilium (C–G–D–A).
- Viol (viol da gamba): renesanso ir baroko instrumentas, dažniausiai turintis 6 arba 7 stygas, fretais apmuštą grifą, grojamas tarp kelių, lanko laikymo ir derinimo ypatumai skyrėsi nuo smuikų šeimos.
Vietą muzikoje ir repertuaras
XVII a. ir XVIII a. išpopuliarėjus smuikų šeimai, violų reikšmė pokyčių metu sumažėjo: smuikų šeimos instrumentai įgijo dominavimą orkestruose ir kamerinėje muzikoje. Tradicinės violos da gamba partijos daugiausia sutinkamos renesanso ir baroko laikotarpių muzikoje; vėliau jos buvo dažniau palaidotos didesnių koncertinių ansamblių kontekste. Su smuikų šeimos stiprėjimu ir žmonėms pradėjus lankytis koncertuose didelėse koncertų salėse bei operose, daugelyje repertuarų vyraujančią vietą užėmė smuikai, violončelės ir kiti instrumentai. Tradicinės violos da gamba partijos nebuvo plačiai naudojamos vėlesniuose simfoniniuose orkestruose — šiandien jos retai sutinkamos moderniuose orkestruose, išskyrus specialias baroko atlikimo praktikos ansamblių programas.
Konstrukcija ir grojimo technika
Violos korpusas labai panašus į smuiko, tačiau platesnis ir šiek tiek ilgesnis. Štai keli svarbūs bruožai:
- Grifas be fretų — skatina laisvą vibratą ir pozicijų naudojimą.
- Alto raktas (C clef) dažnai naudojamas violos partijose, nors kai kurie kūriniai rašomi ir treble (sol) rakto atveju.
- Lanko technika: violai prireikia didesnio lanko judesio dėl platesnių intervalų ir žemesnių natų; grojimo ranka įprastai laikoma delnu žemyn (kaip ir smuikams).
Repertuaras ir žymūs kūriniai
Viola turi tiek solo, tiek kamerinį ir orkestrinį repertuarą. Kai kurie iš žymiausių kūrinių ir autorių, kurie paliko svarbių partiturų violai, yra:
- Mozarto darbas su viola — pavyzdžiui, Sinfonia Concertante (KV 364) violai ir smuikui.
- Berliozo poema „Harold in Italy“ — svarbus romantizmo epochos kūrinys violai ir orkestrui.
- 20 a. ir šiuolaikinės muzikos kompozitoriai: Hindemith, Walton, Bartók, Vaughan Williams ir kiti parašė reikšmingų kūrinių violai.
Santrauka
Viola yra vidutinio registro styginis instrumentas, svarbi orkestrinės ir kamerinės muzikos dalis dėl savo šilto ir sodraus tembro. Istoriškai šalia jos egzistavo ir kitokia styginių instrumentų tradicija — viol (pvz., viol da gamba), kurios grojimo būdas ir konstrukcija skyrėsi nuo šiuolaikinės violos. Istoriniai pokyčiai XV-XVIII a. nulėmė smuikų šeimos iškilimą, tačiau tiek violos, tiek violos da gamba paliko svarbų pėdsaką muzikos istorijoje ir iki šiol naudojamos tiek autentiškos atlikimo praktikos, tiek moderniuose ansambliuose.
Skirtingų dydžių smuikų piešinys iš Michaelio Pretorijaus "Syntagma musicum" (1618 m.)
Aprašymas
Smuikai gaminami iš medžio ir yra panašūs į smuikus. Dauguma smuikų turi šešias stygas, nors šimtmečiais šis skaičius kito. Stygos buvo gaminamos iš žarnų ir nebuvo tokios įtemptos kaip smuiko. Pirštuose yra tokios pat kaip ir gitaros, tik jos taip pat buvo pagamintos iš žarnų. Jos buvo surištos aplink pirštuką ir galėjo būti perkeltos, kad būtų galima jas derinti. Šios laisvūnės padeda groti, kad pirštai būtų tikslioje vietoje. Kartais pirštų gyslų viršus būdavo gražiai dekoruotas. Instrumentai turėjo nuožulnius pečius ir plokščią nugarėlę. Smuikai, kaip ir vihuela, iš kurios jie susiformavo, turi plokštesnį tiltelį nei šiuolaikiniai smuikai. Taip lengviau groti akordus. Lankas buvo išgaubtos formos, kai smuiko lankas yra įgaubtas.
Dydžiai
Buvo gaminami įvairių dydžių smuikai. Skirtingų dydžių smuikų rinkiniai - galbūt keturi ar penki instrumentai - kartais buvo laikomi kartu skrynioje (didelėje dėžėje), todėl jie buvo vadinami "smuikų skrynia". Kai jais buvo grojama kartu, buvo kalbama apie "smuikų konsortą". Paprastai konsorte būdavo bent po vieną aukštąjį, tenorinį ir bosinį instrumentą. "Suskaidytas konsortas" reiškė įvairių instrumentų mišinį: violų, fleitų ir kt. Dažnai kartu buvo grojama liutnia ir bosiniu altu. Jie buvo derinami ketvirtinėmis, su didžiąja tercija viduryje.
Bosinio smuiko (šiuolaikinių smuikų šeimos violončelės atitikmuo) stygos derinamos (nuo žemiausios natos, kuri yra beveik dvi oktavas žemiau viduriniojo C, aukštyn) D - G - C - E - A -D. Tenorinis smuikas dažnai buvo vadinamas viola da gamba (pažodžiui - "kojos smuikas"). Tai buvo populiariausias solinės muzikos dydis, todėl daugelis kompozitorių rašė sonatas viola da gamba. Didžiausias smuikas vadinamas violone. Iš jo išsivystė šiuolaikinis kontrabosas. Todėl kontrabosas šiek tiek skiriasi nuo smuiko, alto ir violončelės formos. Kai kurie kontrabosininkai šiandien laiko lanką delnu (vidine rankos puse) į viršų, kaip ir altininkai.
Istorija
|
|
| ||||
| Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą. | |||||
|
|
| ||||
| Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą. | |||||
|
|
| ||||
| Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą. | |||||
|
|
| ||||
| Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą. | |||||
Šis smuikas buvo populiarus turtingų žmonių namuose ir karališkajame dvare. Valdant Elžbietai I, o vėliau ir karaliui Karoliui I, smuikams muziką kūrė tokie kompozitoriai kaip Williamas Byrdas, Johnas Dowlandas, Orlando Gibbonsas, Johnas Jenkinsas ir Williamas Lawesas. Solo sonatas rašė daugelis kompozitorių, tarp jų Marinas Marais, Johannas Sebastianas Bachas ir Karlas Friedrichas Abelis. Vienos iš paskutiniųjų ir didžiausių fantazijų altų konsortui buvo parašytos Henrio Purcello (Henry Purcell).
Po XVIII a. vidurio žmonės pamiršo apie smuikus iki XX a., kai kilo naujas susidomėjimas senąja muzika ir tokie žmonės kaip Arnoldas Dolmetschas vėl pradėjo juos gaminti, kad būtų galima groti renesanso ir baroko smuikų muziką. Šiandien yra daugybė draugijų, kuriose renkasi žmonės, norintys groti smuiku.
Šiuo metu yra daug draugijų, skirtų smuiku besidomintiems žmonėms. Viena iš jų - Viola da Gamba draugija - vienija narius visame pasaulyje. Johnas Taveneris, Sally Beamish, Thea Musgrave, Tan Dun ir Poul Ruders. Yra grupė "Fretwork", kuri atlieka smuiko muziką.
Violona arba didysis bosinis altas. Seras Peteris Lely, apie 1640 m., olandų kilmės anglų baroko epochos dailininkas. Instrumentas labai didelis, gana itališkos formos, su kvadratiniais pečiais ir šiuolaikinėmis F skylutėmis.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra viol?
A: Smuikai yra styginiai instrumentai, kuriais grojama lanku.
K: Kada išpopuliarėjo smuikas?
A: Smuikas buvo populiarus nuo XV iki XVIII amžiaus.
K: Kaip laikomi maži violončelės?
A: Mažieji smuikeliai laikomi ant kelių.
K: Kaip laikomi didesni smuikai?
A: Didesni violos laikomi tarp kelių, todėl jie taip ir pavadinti - "viol da gamba".
K: Kaip laikomas lankas grojant smuiku?
A: Lankas laikomas delnu į viršų, t. y. atvirkščiai, nei šiandien laikoma smuikų, violų ar violončelių.
K: Ką reiškia "viol da gamba"?
A: "Viol da gamba" reiškia kojų smuiką.
K: Kodėl smuiko reikšmė sumažėjo?
A: XVII a., kai išpopuliarėjo smuikų šeima ir žmonės pradėjo lankytis koncertuose didelėse koncertų salėse bei operose, smuikų reikšmė sumažėjo.
