Viola – tai styginis instrumentas, artimas smuikui, bet didesnis ir žemesnio registro. Violos korpusas paprastai yra apie 38–43 cm ilgio (vidutiniškai didesnis už smuiko), ji turi keturias stygas ir dažniausiai derinama C–G–D–A (žemesnė nata nei smuiko). Grojama lanku, o rečiau – pizzicato (luskečiant stygas pirštais). Violos tembras apibūdinamas kaip šiltas, sodrus ir vyresnio registro — ji dažnai atlieka vidurinę balsą orkestre ar kamerinėje muzikoje.

Istorinis kontekstas

Styginių instrumentų šeima vystėsi nuo viduramžių ir renesanso laikotarpio. XV-XVIII a. Europoje gyvavo kelios styginių tradicijos: vienu metu populiarūs buvo ir ankstyvieji smuikai, ir kitos grupės, pvz., violos da gamba. Tradiciniai viol instrumentai (da gamba šeima) dažnai turėjo daugiau stygų, riebius, fretais apmintus grifus ir būdavo laikomi tarp kelių — iš čia ir kilęs pavadinimas viol da gamba („kojos violė“). Lanko laikymas violų šeimoje dažnai būdavo kitoks: lanko rankena kartais laikyta delnu į viršų, tam tikrose grojimo tradicijose priešingai nei šiuolaikiniuose smuikuose, smuikuose, violose ar violončelėse, kur lanko rankena paprastai laikoma delnu žemyn.

Skirtumai tarp violos ir violų (viola da gamba)

  • Klasikinė viola (alto smuikas): priklauso smuikų šeimai, grojama ant peties, neturi fiksuotų fretų, turi keturias stygas ir derinama kviatilium (C–G–D–A).
  • Viol (viol da gamba): renesanso ir baroko instrumentas, dažniausiai turintis 6 arba 7 stygas, fretais apmuštą grifą, grojamas tarp kelių, lanko laikymo ir derinimo ypatumai skyrėsi nuo smuikų šeimos.

Vietą muzikoje ir repertuaras

XVII a. ir XVIII a. išpopuliarėjus smuikų šeimai, violų reikšmė pokyčių metu sumažėjo: smuikų šeimos instrumentai įgijo dominavimą orkestruose ir kamerinėje muzikoje. Tradicinės violos da gamba partijos daugiausia sutinkamos renesanso ir baroko laikotarpių muzikoje; vėliau jos buvo dažniau palaidotos didesnių koncertinių ansamblių kontekste. Su smuikų šeimos stiprėjimu ir žmonėms pradėjus lankytis koncertuose didelėse koncertų salėse bei operose, daugelyje repertuarų vyraujančią vietą užėmė smuikai, violončelės ir kiti instrumentai. Tradicinės violos da gamba partijos nebuvo plačiai naudojamos vėlesniuose simfoniniuose orkestruose — šiandien jos retai sutinkamos moderniuose orkestruose, išskyrus specialias baroko atlikimo praktikos ansamblių programas.

Konstrukcija ir grojimo technika

Violos korpusas labai panašus į smuiko, tačiau platesnis ir šiek tiek ilgesnis. Štai keli svarbūs bruožai:

  • Grifas be fretų — skatina laisvą vibratą ir pozicijų naudojimą.
  • Alto raktas (C clef) dažnai naudojamas violos partijose, nors kai kurie kūriniai rašomi ir treble (sol) rakto atveju.
  • Lanko technika: violai prireikia didesnio lanko judesio dėl platesnių intervalų ir žemesnių natų; grojimo ranka įprastai laikoma delnu žemyn (kaip ir smuikams).

Repertuaras ir žymūs kūriniai

Viola turi tiek solo, tiek kamerinį ir orkestrinį repertuarą. Kai kurie iš žymiausių kūrinių ir autorių, kurie paliko svarbių partiturų violai, yra:

  • Mozarto darbas su viola — pavyzdžiui, Sinfonia Concertante (KV 364) violai ir smuikui.
  • Berliozo poema „Harold in Italy“ — svarbus romantizmo epochos kūrinys violai ir orkestrui.
  • 20 a. ir šiuolaikinės muzikos kompozitoriai: Hindemith, Walton, Bartók, Vaughan Williams ir kiti parašė reikšmingų kūrinių violai.

Santrauka

Viola yra vidutinio registro styginis instrumentas, svarbi orkestrinės ir kamerinės muzikos dalis dėl savo šilto ir sodraus tembro. Istoriškai šalia jos egzistavo ir kitokia styginių instrumentų tradicija — viol (pvz., viol da gamba), kurios grojimo būdas ir konstrukcija skyrėsi nuo šiuolaikinės violos. Istoriniai pokyčiai XV-XVIII a. nulėmė smuikų šeimos iškilimą, tačiau tiek violos, tiek violos da gamba paliko svarbų pėdsaką muzikos istorijoje ir iki šiol naudojamos tiek autentiškos atlikimo praktikos, tiek moderniuose ansambliuose.