"Violos
"Violos" (rimuojasi su "mile") - tai styginis instrumentas, kuriuo grojama lanku. XV-XVIII a. smuikas buvo populiarus instrumentas. Maži smuikeliai laikomi ant kelių, o didesni - tarp kelių, dėl to jiems prigijo pavadinimas "viol da gamba", reiškiantis kojų smuiką. Lankas laikomas delnu į viršų - atvirkščiai, nei šiandien laikoma smuikų, violų ar violončelių. Smuikai yra švelnaus skambesio instrumentas. XVII a. išpopuliarėjus smuikų šeimai ir žmonėms pradėjus lankytis koncertuose didelėse koncertų salėse bei operose, smuikų reikšmė sumažėjo. Jie niekada nebuvo naudojami orkestruose.
Skirtingų dydžių smuikų piešinys iš Michaelio Pretorijaus "Syntagma musicum" (1618 m.)
Aprašymas
Smuikai gaminami iš medžio ir yra panašūs į smuikus. Dauguma smuikų turi šešias stygas, nors šimtmečiais šis skaičius kito. Stygos buvo gaminamos iš žarnų ir nebuvo tokios įtemptos kaip smuiko. Pirštuose yra tokios pat kaip ir gitaros, tik jos taip pat buvo pagamintos iš žarnų. Jos buvo surištos aplink pirštuką ir galėjo būti perkeltos, kad būtų galima jas derinti. Šios laisvūnės padeda groti, kad pirštai būtų tikslioje vietoje. Kartais pirštų gyslų viršus būdavo gražiai dekoruotas. Instrumentai turėjo nuožulnius pečius ir plokščią nugarėlę. Smuikai, kaip ir vihuela, iš kurios jie susiformavo, turi plokštesnį tiltelį nei šiuolaikiniai smuikai. Taip lengviau groti akordus. Lankas buvo išgaubtos formos, kai smuiko lankas yra įgaubtas.
Dydžiai
Buvo gaminami įvairių dydžių smuikai. Skirtingų dydžių smuikų rinkiniai - galbūt keturi ar penki instrumentai - kartais buvo laikomi kartu skrynioje (didelėje dėžėje), todėl jie buvo vadinami "smuikų skrynia". Kai jais buvo grojama kartu, buvo kalbama apie "smuikų konsortą". Paprastai konsorte būdavo bent po vieną aukštąjį, tenorinį ir bosinį instrumentą. "Suskaidytas konsortas" reiškė įvairių instrumentų mišinį: violų, fleitų ir kt. Dažnai kartu buvo grojama liutnia ir bosiniu altu. Jie buvo derinami ketvirtinėmis, su didžiąja tercija viduryje.
Bosinio smuiko (šiuolaikinių smuikų šeimos violončelės atitikmuo) stygos derinamos (nuo žemiausios natos, kuri yra beveik dvi oktavas žemiau viduriniojo C, aukštyn) D - G - C - E - A -D. Tenorinis smuikas dažnai buvo vadinamas viola da gamba (pažodžiui - "kojos smuikas"). Tai buvo populiariausias solinės muzikos dydis, todėl daugelis kompozitorių rašė sonatas viola da gamba. Didžiausias smuikas vadinamas violone. Iš jo išsivystė šiuolaikinis kontrabosas. Todėl kontrabosas šiek tiek skiriasi nuo smuiko, alto ir violončelės formos. Kai kurie kontrabosininkai šiandien laiko lanką delnu (vidine rankos puse) į viršų, kaip ir altininkai.
Istorija
|
|
| ||||
| Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą. | |||||
|
|
| ||||
| Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą. | |||||
|
|
| ||||
| Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą. | |||||
|
|
| ||||
| Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą. | |||||
Šis smuikas buvo populiarus turtingų žmonių namuose ir karališkajame dvare. Valdant Elžbietai I, o vėliau ir karaliui Karoliui I, smuikams muziką kūrė tokie kompozitoriai kaip Williamas Byrdas, Johnas Dowlandas, Orlando Gibbonsas, Johnas Jenkinsas ir Williamas Lawesas. Solo sonatas rašė daugelis kompozitorių, tarp jų Marinas Marais, Johannas Sebastianas Bachas ir Karlas Friedrichas Abelis. Vienos iš paskutiniųjų ir didžiausių fantazijų altų konsortui buvo parašytos Henrio Purcello (Henry Purcell).
Po XVIII a. vidurio žmonės pamiršo apie smuikus iki XX a., kai kilo naujas susidomėjimas senąja muzika ir tokie žmonės kaip Arnoldas Dolmetschas vėl pradėjo juos gaminti, kad būtų galima groti renesanso ir baroko smuikų muziką. Šiandien yra daugybė draugijų, kuriose renkasi žmonės, norintys groti smuiku.
Šiuo metu yra daug draugijų, skirtų smuiku besidomintiems žmonėms. Viena iš jų - Viola da Gamba draugija - vienija narius visame pasaulyje. Johnas Taveneris, Sally Beamish, Thea Musgrave, Tan Dun ir Poul Ruders. Yra grupė "Fretwork", kuri atlieka smuiko muziką.
Violona arba didysis bosinis altas. Seras Peteris Lely, apie 1640 m., olandų kilmės anglų baroko epochos dailininkas. Instrumentas labai didelis, gana itališkos formos, su kvadratiniais pečiais ir šiuolaikinėmis F skylutėmis.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra viol?
A: Smuikai yra styginiai instrumentai, kuriais grojama lanku.
K: Kada išpopuliarėjo smuikas?
A: Smuikas buvo populiarus nuo XV iki XVIII amžiaus.
K: Kaip laikomi maži violončelės?
A: Mažieji smuikeliai laikomi ant kelių.
K: Kaip laikomi didesni smuikai?
A: Didesni violos laikomi tarp kelių, todėl jie taip ir pavadinti - "viol da gamba".
K: Kaip laikomas lankas grojant smuiku?
A: Lankas laikomas delnu į viršų, t. y. atvirkščiai, nei šiandien laikoma smuikų, violų ar violončelių.
K: Ką reiškia "viol da gamba"?
A: "Viol da gamba" reiškia kojų smuiką.
K: Kodėl smuiko reikšmė sumažėjo?
A: XVII a., kai išpopuliarėjo smuikų šeima ir žmonės pradėjo lankytis koncertuose didelėse koncertų salėse bei operose, smuikų reikšmė sumažėjo.
