Senoviniai instrumentai - tai muzikos instrumentai, pagaminti taip, kaip jie buvo gaminami prieš šimtus metų, kad senoji muzika skambėtų taip, kaip skambėjo, kai buvo sukurta.

Per pastaruosius kelis šimtmečius muzikos instrumentai labai pasikeitė. Tokie kompozitoriai kaip Johannas Sebastianas Bachas (1685-1750) rašė muziką instrumentams, kurie skambėjo kitaip nei šiandien. Nors dauguma orkestro instrumentų, kuriuos naudojame dabar, buvo naudojami jau Bacho laikais, instrumentų gamintojai juos pakeitė. Šie pakeitimai dažnai suteikdavo instrumentams didesnį skambesį, kad jie būtų gerai girdimi didelėse koncertų salėse. Orkestrai taip pat didėjo.

XX amžiuje muzikantai ėmė suvokti, kad Bacho ir kitų praeities kompozitorių muziką grojant taip, kaip ji skamba, ji skamba visai kitaip, nei skambėjo iš pradžių. Žmonės susidomėjo galimybe išgirsti, kaip muzika būtų skambėjusi XVII ir XVIII a. (baroko laikotarpiu). Senųjų instrumentų išliko labai nedaug, o tie, kurie išliko, buvo "modernizuoti". Taigi instrumentų gamintojai ėmė gaminti instrumentus senais būdais. Šiais instrumentais pradėjo groti kai kurie muzikantai ir orkestrai. Šie instrumentai dažnai vadinami "laikotarpio instrumentais" (arba "autentiškais instrumentais", arba "istoriniais instrumentais"), nes jie gaminami taip, kad būtų panašūs į senesnių istorijos laikotarpių instrumentus.

Kas tai reiškia praktikoje?

Laikotarpio instrumentai gaminami pagal istorinius pavyzdžius: naudojamos tos pačios medžiagos (pvz., gyvulinės kilmės stygos, medinės fleitos), senesnės konstrukcijos detalės (pvz., baroko smuiko ar fortepiano dydis ir forma) ir senosios technikos (pvz., specialūs lanko profiliai, klavišų mechanikos sprendimai). Dėl to jų skambesys, tempiamumas, išliejimas ir artikuliacija skiriasi nuo šiuolaikinių instrumentų.

Dažniausi laikotarpio instrumentai

  • Smuikas, viola (barokinė konstrukcija su kitokiu lanku ir silpnesniu stygų įtempimu);
  • Violoncelle / viola da gamba (gamba turi kitokį derinimą ir garsą);
  • Fleita (medinė vieno angos arba riboto klavišo fleita, skiriasi nuo šiuolaikinės metalinės);
  • Obojus ir fagotas (senesnės liemens formos ir kanalų sistema);
  • Trimitas (natural trumpet) be vožtuvų, grojamas natūralinėje gamoje);
  • Čedu (harpsichord, klavicembalas) ir ankstyvasis fortepijonas (pirmieji klavišiniai instrumentai su skirtinga dinamikos reakcija);
  • Luta, theorbos, baroko gitaros ir kiti renesanso/baroko styginiai instrumentai);
  • Recorderis (platus dydžių spektras nuo sopranino iki kontrabass);
  • Baroko bosinis instrumentas (barokinis kontrabosas arba violončelė su žemesniu derinimu).

Pagrindiniai skirtumai nuo modernių instrumentų

  • Tonas ir įtempimas: daug barokinių instrumentų grojama žemesniu standartu A≈415 Hz (o ne moderniu A≈440 Hz), todėl muzika skamba kitokiu aukščiu ir spalva;
  • Stygos: naudotos gyvulinės (gut) stygos, kurios duoda šiltesnį, minkštesnį toną nei šiuolaikinės plieno stygos;
  • Lankai ir artikuliacija: baroko lankai leidžia kitokį frazavimą ir artikuliaciją, labiau tinkamą ornamentikai;
  • Temperamentai: dažnai taikomi istoriniuose traktatuose minimi kvintų ir tonacijų derinimo būdai (pvz., mean-tone arba kitokios netolygaus temperamento sistemos), kas keičia akordų spalvas;
  • Dinaminis diapazonas ir projekcija: periodiniai instrumentai dažnai turi švelnesnę projekciją, todėl ansambliai naudoja kitokius išdėstymo ir balanso sprendimus (pvz., mažesnis orkestro dydis, vyrauja continuo grupė).

Kodėl tai svarbu?

Istorinė interpretacija: grojant su laikotarpio instrumentais ir taikant istorines atlikimo praktikas, klausytojai gali geriau pajusti originalią kompozitoriaus spalvą, artikuliaciją ir tempo niuansus. Tai padeda suprasti, kaip tam tikros frazės ar harmonijos veikia to meto estetikoje.

Muzikologija ir švietimas: instrumentų rekonstrukcija ir atlikimas padeda atlikėjams ir tyrinėtojams patikrinti hipotezes iš istorinių traktatų, rankraščių bei ikonografijos. Tai leidžia geriau interpretuoti natą, ornamentiką, tempą ir dinamiką, kurios ne visada yra užrašytos.

Naujas garsinis pasaulis: laikotarpio instrumentai siūlo skirtingą tembrą ir ekspresiją, todėl tiek atlikėjams, tiek klausytojams atsiveria alternatyvios muzikos spalvos ir interpretacijos galimybės. Tai praturtina repertuarą ir suteikia įdomių kontrastų su moderniais įrašais.

Kas prisidėjo prie judėjimo?

XX a. pradžioje ir viduryje atsirado atlikėjų ir muzikologų interesas dėl autentiško skambesio; žymūs pionieriai ir ansambliai populiarino istorinius instrumentus ir atlikimo praktiką. Šiandien veikia specializuotos orkestrų grupės, ansambliai ir solistai, skirtieji istorinei muzikos interpretacijai, taip pat instrumentų meistrai, gaminantys rekonstrukcijas.

Praktiniai pastebėjimai klausytojui

  • Girdėdami barokinį orkestrą ar senovinius instrumentus, pastebėsite švelnesnę dinamiką, aiškesnę artikuliaciją ir specifines tembrų spalvas;
  • Fortepiano arba klavicembalo atlikimas suteiks kitokį ritminį impulso jausmą nei modernus pianinas;
  • Jei norite gilintis, klausykitės skirtingų įrašų to pačio kūrinio grojamų su moderniais ir laikotarpio instrumentais — skirtumas dažnai būna labai didelis ir prasmingas.

Apibendrinant, laikotarpio (istoriniai) instrumentai leidžia atkurti ir išgyventi senosios muzikos estetiką arčiau to, ką galėjo girdėti kompozitoriai savo laikais. Tai svarbus būdas tyrinėti muzikos istoriją, praturtinti šiuolaikinius atlikimus ir pasiūlyti klausytojams naujų klausymosi patirčių.