Laikotarpio (istoriniai) instrumentai: kas tai ir kodėl svarbu
Laikotarpio (istoriniai) instrumentai: kodėl svarbūs ir kaip atgaivina autentišką baroko bei senosios muzikos skambesį — sužinokite jų istoriją, gamybą ir vaidmenį šiandien.
Senoviniai instrumentai - tai muzikos instrumentai, pagaminti taip, kaip jie buvo gaminami prieš šimtus metų, kad senoji muzika skambėtų taip, kaip skambėjo, kai buvo sukurta.
Per pastaruosius kelis šimtmečius muzikos instrumentai labai pasikeitė. Tokie kompozitoriai kaip Johannas Sebastianas Bachas (1685-1750) rašė muziką instrumentams, kurie skambėjo kitaip nei šiandien. Nors dauguma orkestro instrumentų, kuriuos naudojame dabar, buvo naudojami jau Bacho laikais, instrumentų gamintojai juos pakeitė. Šie pakeitimai dažnai suteikdavo instrumentams didesnį skambesį, kad jie būtų gerai girdimi didelėse koncertų salėse. Orkestrai taip pat didėjo.
XX amžiuje muzikantai ėmė suvokti, kad Bacho ir kitų praeities kompozitorių muziką grojant taip, kaip ji skamba, ji skamba visai kitaip, nei skambėjo iš pradžių. Žmonės susidomėjo galimybe išgirsti, kaip muzika būtų skambėjusi XVII ir XVIII a. (baroko laikotarpiu). Senųjų instrumentų išliko labai nedaug, o tie, kurie išliko, buvo "modernizuoti". Taigi instrumentų gamintojai ėmė gaminti instrumentus senais būdais. Šiais instrumentais pradėjo groti kai kurie muzikantai ir orkestrai. Šie instrumentai dažnai vadinami "laikotarpio instrumentais" (arba "autentiškais instrumentais", arba "istoriniais instrumentais"), nes jie gaminami taip, kad būtų panašūs į senesnių istorijos laikotarpių instrumentus.
Kas tai reiškia praktikoje?
Laikotarpio instrumentai gaminami pagal istorinius pavyzdžius: naudojamos tos pačios medžiagos (pvz., gyvulinės kilmės stygos, medinės fleitos), senesnės konstrukcijos detalės (pvz., baroko smuiko ar fortepiano dydis ir forma) ir senosios technikos (pvz., specialūs lanko profiliai, klavišų mechanikos sprendimai). Dėl to jų skambesys, tempiamumas, išliejimas ir artikuliacija skiriasi nuo šiuolaikinių instrumentų.
Dažniausi laikotarpio instrumentai
- Smuikas, viola (barokinė konstrukcija su kitokiu lanku ir silpnesniu stygų įtempimu);
- Violoncelle / viola da gamba (gamba turi kitokį derinimą ir garsą);
- Fleita (medinė vieno angos arba riboto klavišo fleita, skiriasi nuo šiuolaikinės metalinės);
- Obojus ir fagotas (senesnės liemens formos ir kanalų sistema);
- Trimitas (natural trumpet) be vožtuvų, grojamas natūralinėje gamoje);
- Čedu (harpsichord, klavicembalas) ir ankstyvasis fortepijonas (pirmieji klavišiniai instrumentai su skirtinga dinamikos reakcija);
- Luta, theorbos, baroko gitaros ir kiti renesanso/baroko styginiai instrumentai);
- Recorderis (platus dydžių spektras nuo sopranino iki kontrabass);
- Baroko bosinis instrumentas (barokinis kontrabosas arba violončelė su žemesniu derinimu).
Pagrindiniai skirtumai nuo modernių instrumentų
- Tonas ir įtempimas: daug barokinių instrumentų grojama žemesniu standartu A≈415 Hz (o ne moderniu A≈440 Hz), todėl muzika skamba kitokiu aukščiu ir spalva;
- Stygos: naudotos gyvulinės (gut) stygos, kurios duoda šiltesnį, minkštesnį toną nei šiuolaikinės plieno stygos;
- Lankai ir artikuliacija: baroko lankai leidžia kitokį frazavimą ir artikuliaciją, labiau tinkamą ornamentikai;
- Temperamentai: dažnai taikomi istoriniuose traktatuose minimi kvintų ir tonacijų derinimo būdai (pvz., mean-tone arba kitokios netolygaus temperamento sistemos), kas keičia akordų spalvas;
- Dinaminis diapazonas ir projekcija: periodiniai instrumentai dažnai turi švelnesnę projekciją, todėl ansambliai naudoja kitokius išdėstymo ir balanso sprendimus (pvz., mažesnis orkestro dydis, vyrauja continuo grupė).
Kodėl tai svarbu?
Istorinė interpretacija: grojant su laikotarpio instrumentais ir taikant istorines atlikimo praktikas, klausytojai gali geriau pajusti originalią kompozitoriaus spalvą, artikuliaciją ir tempo niuansus. Tai padeda suprasti, kaip tam tikros frazės ar harmonijos veikia to meto estetikoje.
Muzikologija ir švietimas: instrumentų rekonstrukcija ir atlikimas padeda atlikėjams ir tyrinėtojams patikrinti hipotezes iš istorinių traktatų, rankraščių bei ikonografijos. Tai leidžia geriau interpretuoti natą, ornamentiką, tempą ir dinamiką, kurios ne visada yra užrašytos.
Naujas garsinis pasaulis: laikotarpio instrumentai siūlo skirtingą tembrą ir ekspresiją, todėl tiek atlikėjams, tiek klausytojams atsiveria alternatyvios muzikos spalvos ir interpretacijos galimybės. Tai praturtina repertuarą ir suteikia įdomių kontrastų su moderniais įrašais.
Kas prisidėjo prie judėjimo?
XX a. pradžioje ir viduryje atsirado atlikėjų ir muzikologų interesas dėl autentiško skambesio; žymūs pionieriai ir ansambliai populiarino istorinius instrumentus ir atlikimo praktiką. Šiandien veikia specializuotos orkestrų grupės, ansambliai ir solistai, skirtieji istorinei muzikos interpretacijai, taip pat instrumentų meistrai, gaminantys rekonstrukcijas.
Praktiniai pastebėjimai klausytojui
- Girdėdami barokinį orkestrą ar senovinius instrumentus, pastebėsite švelnesnę dinamiką, aiškesnę artikuliaciją ir specifines tembrų spalvas;
- Fortepiano arba klavicembalo atlikimas suteiks kitokį ritminį impulso jausmą nei modernus pianinas;
- Jei norite gilintis, klausykitės skirtingų įrašų to pačio kūrinio grojamų su moderniais ir laikotarpio instrumentais — skirtumas dažnai būna labai didelis ir prasmingas.
Apibendrinant, laikotarpio (istoriniai) instrumentai leidžia atkurti ir išgyventi senosios muzikos estetiką arčiau to, ką galėjo girdėti kompozitoriai savo laikais. Tai svarbus būdas tyrinėti muzikos istoriją, praturtinti šiuolaikinius atlikimus ir pasiūlyti klausytojams naujų klausymosi patirčių.
Priemonių kūrimas
Šiandieniniai styginių šeimos instrumentai (smuikas, altas, violončelė ir kontrabosas) gali atrodyti beveik taip pat, kaip senieji, tačiau yra skirtumų: senosios pirštuotės buvo trumpesnės, o stygos buvo gaminamos iš žarnų, o ne iš metalo. Lankai buvo kitokios formos, taip pat skyrėsi ir grojimo technika.
Mediniai pučiamieji instrumentai nuo senų laikų labai pasikeitė. Fleitos, obojus ir fagotai beveik neturėjo klavišų (metalinių klavišų, kurie padeda uždengti skylutes). Klavišai buvo pridėti XVIII amžiuje, ir tai labai palengvino sudėtingos muzikos, kurioje daug kirčių ir lygių, grojimą. Klarnetai buvo išrasti tik XVIII a. pabaigoje, tačiau net ir jie nuo Mozarto laikų (1756-1791 m.) labai patobulėjo.
Pučiamieji instrumentai, pavyzdžiui, trimitas ir valtorna, dabar turi vožtuvėlius, kurie palengvina grojimą skirtingomis tonacijomis. Trombonas yra vienintelis instrumentas, kuris nepasikeitė. Tūba buvo išrasta XIX a. pradžioje.
Prie mušamųjų instrumentų priskiriami timpanai, kurie labai pasikeitė. Baroko laikais jie turėjo veršiuko odos galvutes, o dabar jos pagamintos iš plastiko. Dėl to jų skambesys labai skiriasi.
Baroko klavišiniai instrumentai buvo klavesinas ir klavikordas. XVIII a. buvo išrastas fortepijonas. Kai Mozartas jam rašė, jis vis dar skambėjo labai skirtingai. Rėmas buvo pagamintas iš medžio, o ne iš ketaus, o plaktukai turėjo ne veltinio, o odines galvutes. Šiuolaikinis fortepijonas skamba visai kitaip.
Šiuolaikinis susidomėjimas senoviniais instrumentais
Susidomėjimas senoviniais instrumentais prasidėjo XX a. viduryje. Tokie žmonės kaip Wanda Landowska grojo barokinę klavyrinę muziką klavesinu, o ne fortepijonu. Tokie dirigentai kaip Nikolas Harnonkurtas mokė nedidelius orkestrus groti senoviniais instrumentais, naudodami techniką, kuri buvo naudojama baroko laikais. Palaipsniui muzikantai taip pat pradėjo naudoti senovinius instrumentus klasikinės muzikos laikotarpio (Mozarto ir Bethoveno laikų) muzikai atlikti. Net XVIII a. viduryje modernusis orkestras dar nebuvo susiformavęs. Pastaraisiais metais tokie dirigentai, kaip Johnas Elliotas Gardineris, Hektoro Berliozo muziką atliko senoviniais instrumentais. Dabar yra daug mažų instrumentinių grupių ir orkestrų, kurie nuolat groja senoviniais instrumentais, pavyzdžiui, "The English Concert" ir "English Baroque Soloists".
Vertinimas
Ar senoji muzika geriau skamba senoviniais instrumentais? Muzikantai ne visi sutaria šiuo klausimu ir vis dar daug ginčijasi dėl to, kaip turėtų būti grojama tam tikra muzika. Tačiau svarbu įsiklausyti, kaip grojama senoviniais instrumentais. Tokie muzikantai kaip smuikininkas Andrew Manze daug tyrinėjo senąsias knygas ir senąją muziką ir daug nuveikė, kad žmonės permąstytų, kaip turėtų būti atliekama ankstesnių amžių muzika.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra periodo prietaisai?
A: Periodiniai instrumentai - tai muzikos instrumentai, pagaminti taip, kaip jie buvo pagaminti prieš šimtus metų, kad ankstesnė muzika skambėtų taip, kaip ji skambėjo, kai buvo sukurta pirmą kartą.
K: Kaip laikui bėgant keitėsi muzikos instrumentai?
A: Per pastaruosius kelis šimtmečius muzikos instrumentai labai pasikeitė. Instrumentų gamintojai juos keitė, dažnai suteikdami instrumentams didesnį skambesį, kad jie būtų gerai girdimi didelėse koncertų salėse. Orkestrai taip pat didėjo.
Klausimas: Kodėl žmonės nori išgirsti, kaip muzika skambėjo XVII ir XVIII a. pradžioje?
A: XX a. muzikantai ėmė suvokti, kad dėl to, kaip mes grojame Bacho ir kitų kompozitorių muziką, ji skamba kitaip, nei būtų skambėjusi pirmą kartą. Žmonėms tapo įdomu išgirsti, kaip ši muzika būtų skambėjusi ankstesniais laikotarpiais (baroko laikotarpiu).
Klausimas: Kas nutiko daugeliui senųjų instrumentų?
A: Daugelis senųjų instrumentų buvo išlikę, bet buvo "modernizuoti", t. y. jų pirminė forma buvo pakeista.
K: Ką dėl to pradėjo daryti instrumentų gamintojai?
A: Instrumentų gamintojai, naudodami tradicinius metodus ir medžiagas, pradėjo gaminti naujas senųjų instrumentų versijas, kad jie būtų panašūs į ankstesniais laikotarpiais naudotus instrumentus.
K: Kaip vadinamos šios naujos senesnių muzikos instrumentų versijos?
A: Šios naujos senesnių muzikos instrumentų versijos dažnai vadinamos "periodiniais instrumentais" (arba "autentiškais instrumentais", arba "istoriniais instrumentais").
K: Kas groja periodiniais Instrumentais?
A: Kai kurie muzikantai ir orkestrai pradėjo groti šiais senoviniais Instrumentais, kad galėtų atkurti, kaip iš pradžių skambėjo tam tikri muzikos kūriniai.
Ieškoti