Fleita (blokfliuta) — apibrėžimas, istorija ir mokymas vaikams

Sužinokite apie blokfliutos (fleitos) apibrėžimą, istoriją ir praktiškus mokymo patarimus vaikams — nuo senosios muzikos iki pirmųjų pamokų ir pratimų.

Apibrėžimas

Blokfliuta (dažnai vadinama tiesiog fleita arba recorder anglų kalboje) yra pūtimo instrumento rūšis iš medinių ar plastiko vamzdelių grupės. Tai fleitos tipo muzikos instrumentas, turintis vadinamąją bloką (fipple) — stabilią lūpų pjūklo ir garso kanalą, per kurį pūčiant susidaro garsas. Instrumentas paprastai turi cilindrinį arba silpnai kūginį korpusą su keleto pirštų skylių išdėstymu bei papildomomis klavišais kai kuriuose didesniuose variantuose.

Istorija

Europoje blokfliutos tradicijos siekia viduramžius, tačiau instrumentas tapo ypač populiarus Renesanso ir Baroko laikotarpiais. Tos epochos muzikantai vertino blokfliutos aiškų, žmogaus balso tembrą primenantį skambesį ir intymų charakterį. Tokie kompozitoriai kaip Purcelis, Bachas, Telemannas ir Vivaldis rašė reikšmingus kūrinius blokfliutai arba įtraukė ją į ansamblius ir orkestrus.

XVIII–XIX a. metu blokfliuta savo populiarumą prarado — ją iš dalies pakeitė modernioji transversalinė fleita ir kiti garsesni bei techniškesni instrumentai, tinkamesni naujiesiems orkestrų ir solinės technikos reikalavimams. XX a. pradžioje grojančių blokfliuta buvo mažiau, tačiau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjo instrumentų ir senosios muzikos atgimimas: atlikėjai ir muzikologai susidomėjo autentiška atlikimo praktika ir senaisiais instrumentais, o blokfliuta vėl tapo įprastu instrumentu istorinei muzikai atliekant.

Mokymas vaikams

Blokfliuta yra populiarus mokymo instrumentas vaikams dėl kelių priežasčių:

• Gana paprasta garsui sukelti — užtenka teisingai nukreipti orą į bloką, todėl pradinė sėkmė pasiekiama greitai.
• Neper daug brangi ir atspari — ypač plastikinės blokfliutos tinka vaikams pradedantiesiems.
• Padeda išmokti pagrindinių muzikos įgūdžių: ritmo, melodijos, kvėpavimo ir pirštų koordinacijos.

Dažniausiai vaikams siūloma pradėti nuo sopraninės (descant) blokfliutos, kuri yra mažesnė ir lengviau valdoma. Kiti dydžiai, naudojami pedagogikoje ir ansambliuose, yra sopranino, altfliuta (alto/treble), tenoras ir bosas. Amžius, kada pradėti, priklauso nuo vaiko dydžio ir motorikos — dažnai pradedama nuo 6–8 metų, bet yra ir ankstyvų programų jaunesniems vaikams su specialiai pritaikytais instrumentais.

Mokymo metodai ir praktika

Pradinėse pamokose dėmesys skiriamas:

• teisingai laikysenai ir instrumento padėčiai;
• baziniams ilgoms tonams ir kvėpavimo kontrolei;
• pirštų padėčių mokymui per paprastas melodijas ir skales;
• liežuvio artikuliacijai (pvz., pratimus tariant „tu“ arba „du“), kad pradėtų atsirasti švarus attack garsas;
• skaityti natą bei ritmą, vėliau pereinant prie paprastų ansamblių ir duetų.

Rekomenduojama trumpa, bet reguliari praktika — 10–20 minučių kasdien pradedantiesiems; vėliau trukmė gali didėti. Mokytojo pagalba ypač svarbi taisant techniką ir motyvuojant vaiką.

Praktiniai patarimai tėvams ir mokytojams

• Instrumento pasirinkimas: pradžiai tinka plastikinė blokfliuta (nebrangi ir atspari), o vėliau — medinė (geresnis tonas, reikalauja priežiūros).
• Dydis: jauniesiems pradedantiesiems dažniausiai patariama sopraninė (descant) blokfliuta; vyresniems ir rimtesniems mokiniams — altfliuta ar tenoras.
• Priežiūra: valyti po kiekvieno grojimo, laikyti sausoje vietoje; medinius instrumentus periodiškai tepti specialiu aliejumi, kad nesukiltų.
• Mokymo medžiaga: naudoti metodines knygas su aiškiais pavyzdžiais, paprastomis melodijomis ir ritminiais pratimais; daug gerų vaizdo pamokų ir partitūrų yra internete.
• Ensemble: blokfliutos ansambliai skatina klausymąsi ir bendradarbiavimą — vaikams tai labai motyvuojanti patirtis.

Repertuaras ir tolimesnis išsilavinimas

Pradėjus nuo paprastų melodijų, vaikui vėliau galima siūlyti baroko kūrinius, transkripcijas ir šiuolaikinius kūrinius. Tie, kurie rimčiau užsiima blokfliuta, dažnai mokosi istorinių atlikimo stilių, ornamentikos ir improvizacijos, taip pat gali pereiti į ansamblius, kamerinę muziką ar solinį meninį kelią.

Blokfliuta yra paprastas, universalus ir vertingas instrumentas tiek kaip pirmasis muzikinis įrankis vaikui, tiek kaip rimtas instrumentas istorinei bei šiuolaikinei muzikai atlikti.

Istorija

Švilpukai yra labai seni instrumentai. Žmonės yra radę švilpukų, kurie buvo pagaminti geležies amžiuje. Švilpukas yra švilpukas. Jame yra skylutės septyniems pirštams ir vienam nykščiui. Be to, vienas jo galas yra didesnis už kitą. Pirmosios fleitos buvo pagamintos 1500 m. Jų liekanų rasta Vokietijoje, Nyderlanduose ir Graikijoje.

1500 ir 1600 m. Europoje daug žmonių grojo fleita. Anglijos karalius Henrikas VIII turėjo 76 fleitininkus. Viljamas Šekspyras savo pjesėje "Hamletas" rašo apie fleitininkus, o Džonas Miltonas apie juos kalba poemoje "Prarastasis rojus". To meto fleitos dabar vadinamos Renesanso fleitomis.

XVI a. žmonės, gaminantys magnetofonus, bandė ieškoti naujų būdų, kaip pagerinti jų skambesį. Jie taip pat norėjo, kad jais būtų galima groti sudėtingesnę muziką. Šio laikotarpio fleitos vadinamos barokinėmis fleitomis. Jie buvo plonesni už Renesanso fleitas. Jie taip pat buvo gaminami iš kelių dalių, kurios tarpusavyje derėjo. Puslapio viršuje esančiame paveikslėlyje viena iš fleitų yra trijų dalių.

Nuo XVII a. antrosios pusės žmonės mieliau grojo fleita ir klarnetu, o ne fleita. Fleitomis galima groti muziką, turinčią didelį natų diapazoną. Fleitomis taip pat geriau groti muziką, kuriai reikia daug chromatinių natų.

Šiuolaikinis laikotarpis

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje žmonės norėjo groti senąją muziką senaisiais instrumentais. Anglijoje tuo garsėjo Arnoldas Dolmetschas. Kiti muzikantai taip pat pradėjo groti fleita rimtosios muzikos koncertuose. Vieni iš tokių žmonių buvo Fransas Brüggenas, Hansas-Martinas Lindė, Bernardas Kranis ir Deividas Munrovas. Naujaisiais laikais žmonės rašė naują muziką fleitai. Kai kurie iš jų - Paulas Hindemithas, Luciano Berio, Johnas Taveneris, Michaelas Tippettas, Benjaminas Brittenas, Leonardas Bernsteinas, Gordonas Jacobas ir Edmundas Rubbra.

Kartais fleita naudojama populiariojoje muzikoje. Grupė "The Beatles" grojo fleita savo dainoje "Fool on the Hill", o grupė "The Rolling Stones" ją naudojo dainoje "Ruby Tuesday".

Plastikiniai magnetofonai buvo išrasti XX amžiuje. Jie yra pigūs, o jų kokybė (dažnai nesusijusi su kaina) labai skiriasi priklausomai nuo gamintojo. Jie yra nesudėtingi instrumentai, kuriais galima groti nesudėtingą muziką. Daugelis pradinių mokyklų naudoja plastikines fleitas vaikams mokyti muzikos.

Rečiados galvutės jungtis naudojama kaip triukšmo, ritmo ir efektų instrumentas, taip pat kaip žaislinis vaikų muzikos instrumentas. Kadangi diktofono galvutė veikia kaip švilpukas, ją galima naudoti kaip tokią. Šiek tiek pasipraktikavus, nesunku groti įvairiausius ritmus. Efektai sukuriami pučiant atidarius ir ranka uždengus apatinį galvutės sąnario galą. Daugelis grojančiųjų pučia stipriau, kaip ir "įprastai" grodami fleita (pavyzdžiui, žirnių švilpyne), kad išgautų labai šaižų ir garsų garsą. Freiburgo aukštojoje muzikos mokykloje dirbanti profesorė Agnes Dorwarth teigia, kad tai patrauklus būdas paskatinti vaikus groti dalimi instrumento, dėl to gali būti patraukliau groti visu instrumentu.

Plastikinis diktofonas.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra registratorius?

K.: Kokios formos yra fleita?

K: Kaip groja fleita?

K: Kada žmonės pradėjo groti fleita?

K: Kurie garsūs kompozitoriai rašė muziką fleitai?

K: Kodėl XX a. pr. fleitos populiarumas sumažėjo?

Klausimas: Kodėl XX a. ketvirtajame dešimtmetyje daugiau žmonių vėl pradėjo mokytis groti fleita?

Paieška pagal raidę