Ksilofonas – medinis mušamasis instrumentas: sandara, garsas ir istorija

Ksilofonas – medinis mušamasis instrumentas: sužinokite apie sandarą, ryškų trumpą garsą, rezonatorius, kilmę nuo Afrikos iki orkestrų ir marimbos bei naudojimo ypatybes.

Ksilofonas yra mušamųjų šeimos muzikos instrumentas, priklausantis derinamųjų (toninių) mušamųjų grupei. Jis sudarytas iš eilės išdėstytų medinių strypų, kurie smūgiuojami plaktukėliais ir taip skleidžia skirtingo aukščio garsus (natos). Strypų ilgis ir forma lemia skambėjimo aukštį: trumpesni strypai skamba aukščiau, ilgesni – žemiau. Strypai išdėstyti taip, kaip pianino klavišai, o po kiekvienu strypu dažnai yra vamzdelio arba dėžutės tipo rezonatorius, kuris sustiprina ir prailgina garso stypsnį.

Sandara

Ksilofono strypai dažniausiai gaminami iš kieto medžio (pvz., kokoso raudonmedžio, padauko arba kitų atsparių rūšių), tačiau šiuolaikiniuose instrumentuose naudojami ir sintetinių medžiagų strypai, kurie yra stabilią tonaciją išlaikantys ir atsparesni drėgmei. Strypai pritvirtinami prie rėmo naudojant gumines kilpeles arba vielutes, kad garsas laisvai skleistųsi. Po strypais esantys rezonatoriai būna metaliniai vamzdeliai arba medinės / metalinės dėžės; jie sustiprina žemąsias dalis ir prailgina garso užtrukimą.

Modernūs ksilofonai gali turėti skirtingą diapazoną, tačiau orkestriniai instrumentai dažniausiai apima apie 3 oktavas. Barai yra tiksliai derinami pašalinant medienos sluoksnius po apačia arba koreguojant jų formą.

Garsas ir grojimo technika

Ksilofono garsas yra ryškus, aštrus ir turi santykinai trumpą natą (trumpą užtrukimą). Dėl šios savybės instrumentas dažnai naudojamas greitoms, sausoms melodijoms ir efektams, kurie turi aiškų atskaitos tašką orkestrinėje faktūroje. Tradiciškai ksilofonas notuojamas taip, kad skambėtų viena oktava aukščiau nei parašyta natose; tai padeda lengviau skirti jo partijas nuo kitų instrumentų notacijoje.

Plaktukėliai gali būti įvairių kietumų: kietesni — leidžia gauti aštresnį ir svarbesnį garsą, minkštesni — švelnesnį, šiltesnį. Ksilofonu paprastai grojama dviem plaktukėliais, tačiau pažengę muzikantai naudoja keturių plaktukėlių techniką (po du plaktukus kiekvienoje rankoje), kad galėtų atlikti sudėtingesnę polifoniją ir akordus. Taip pat naudojama dampinimo (sustabdymo) technika, kad būtų galima kontroliuoti natų trukmę, ir ritminiai rolai retai taikomi dėl natūralaus instrumento trumpumo.

Istorija ir panaudojimas

Ksilofono protėviai atrasti Afrikoje ir Azijoje, kur įvairios kultūros kūrė panašius medinius strypų instrumentus (pvz., balafonas, gyil ir kt.). Į Vidurio Europos šalis ksilofonas atkeliavo kaip liaudies instrumentas ir su laiku buvo pritaikytas orkestrinei bei koncertinei praktikai. Pirmasis reikšmingas ksilofono panaudojimas klasikinėje scenos muzikoje siejamas su Engelbertu Humperdincku, kuris panaudojo jį savo operoje Hanselis ir Gretelė. Taip pat garsų pavyzdį pateikia Saint‑Saënsas, savo kompozicijoje "Danse macabre" panaudojęs ksilofono skambesį kaip skeletų efektą, o operoje "Gyvūnų karnavalas" ("The Carnival of the Animals") ksilofonas imituoja fosilijų skambesį.

Šiuolaikinėje muzikoje ksilofonas naudojamas plačiai: orkestruose, kameriniuose ansambliuose, solo repertuare, choro ir orkestro deriniuose, filmų ir popmuzikos aranžuotėse. Pvz., kompozitorius Kyle Reilly panaudojo ksilofoną dainoje SATB chorui ir orkestrui "Island of Misfit Toys".

Marimba

Marimba yra artimas ksilofonui instrumentas, tačiau turi šiltesnį ir ilgesnį skambesį, platesnį žemųjų natų registrą bei dažnai didesnius rezonatorius. Marimba strypai paprastai yra storesni ir ji dažniau grojama minkštesniais, vilnoniais ar siūlais apveltais plaktukėliais, kad būtų išgauta švelnesnė, labiau užpildyta spalva. Dėl šių savybių marimba dažniau naudojama solo ir kamerinėje muzikoje bei šiuolaikiniuose kūriniuose; senesnėje tradicinėje orkestrinėje literatūroje ji pasitaiko rečiau.

Variacijos ir priežiūra

• Folko instrumentai: įvairiuose regionuose egzistuoja ksilofonams artimi instrumentai (balafonas, gyil, roneat ir kt.), kurie skiriasi strypų medžiaga ir rezonatorių konstrukcija.
• Medžiagos: natūralus kietmedis suteikia natūralų toną, tačiau sintetika užtikrina didesnį stabilumą, ypač drėgno klimato sąlygomis.
• Priežiūra: ksilofoną reikia saugoti sausoje aplinkoje, vengti stiprių temperatūros svyravimų ir drėgmės; reguliariai tikrinti strypų derinimą ir rezonatorių tvirtinimą.

Ksilofonas išlieka universaliu instrumentu — nuo tradicinės tautinės muzikos iki modernių orkestrinių ir solinių kūrinių — dėl savo grakštaus, lakoniško ir aiškaus garso charakterio.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra ksilofonas?

K: Kaip grojama ksilofonais?

K: Iš kur atsirado šiuolaikinis orkestrinis ksilofonas?

K: Kokie garsūs kompozitoriai savo muzikoje naudojo ksilofoną?

Klausimas: Kuo ksilofono skambesys paprastai skiriasi nuo parašytos muzikos?

K: Koks dar instrumentas, panašus į ksilfoną, egzistuoja?

Klausimas: Kiek plaktukų reikia norint groti xlyfonu arba marimba?

Paieška pagal raidę