Madrigalas – renesanso pasaulietinė vokalinė polifonija (XVI–XVII a.)

Madrigalas: renesanso pasaulietinė vokalinė polifonija XVI–XVII a. — istorija, italų ir anglų tradicijos, žodžių tapyba, populiarumas ir muzikinė reikšmė.

Madrigalas — tai renesanso epochos pasaulietinė vokalinė polifonija, skirta dainuoti mažai žmonių grupei. Madrigalai ypač išpopuliarėjo XVI ir XVII amžiuje, žymiantys perėjimą nuo renesanso muzikos stiliaus prie baroko. Ši dainų rūšis kilusi iš Italijos, bet netrukus išplito į Angliją, Prancūziją ir kitur. Madrigalų tekstai visuomet pasaulietiniai (ne religiniai) — dažnai apie meilę, gamtą, piemenų gyvenimą ar humoristines situacijas.

Kilmė ir ankstyvos formos

Italų kompozitoriai, pradėję kurti madrigalus, rėmėsi anksčiau paplitusiomis dainų rūšimis, tokiomis kaip frottola, religinis motetas ir prancūziškas šansonas. Pirmieji madrigalai buvo dvibalsiai arba tribalsiai; vėliau vyrauja keturbalsiai ir penkiabalsiai variantai. Balsai galėjo būti atliekami po vieną atlikėją kiekvienai partijai arba keliais balsais; kartais partijų dalis buvo dubliuojama ar grojama instrumentu, bet įprastai madrigalas skambėdavo be akompanimento (a cappella).

Atlikimas ir paskirtis

Madrigalas buvo gyvenimiškas ir dažnai atliekamas drauge — namų vakarėliuose, jaunimo susibūrimuose, kaip divertimento forma. Tai buvo svarbiausia pasaulietinė vokalinė forma savo laikmečiu: Italijoje — maždaug 1550–1630 m., o Anglijoje — maždaug 1588–1620 m. Madrigalai turėjo ir edukacinę-reprezentacinę reikšmę: kompozicijos technika demonstravo kompozitoriaus meistriškumą, o įspūdingas atlikimas rodė mokėjimą elgtis kultūringame gyvenime.

Stilistinės ypatybės: žodžių tapyba ir madrigalizmas

Viena ryškiausių madrigalo savybių — žodžių tapyba (word painting): muzika vaizdavo teksto prasmę. Pavyzdžiui, žodžiui „šypsena“ skambėdavo linksmos, greitos frazės, „atodūsis“ buvo pavaizduojamas trumpu pauzės ar lašėjančia melodine linija, „pakilti aukštai“ — aukštomis tonacijomis ir kylantiomis intonacijomis. Toks tiesioginis muzikos–teksto ryšys buvo naudojamas ir ankstesnėje religinei muzikai, bet madrigaluose jis tapo labiau išraiškingas ir dažnas.

Dažnai kūriniuose sutinkamas ir ritmiškas ar fonetiškai žaismingas refrenas — pavyzdžiui, fa la la motyvas, kuris suteikdavo dainoms lengvumo ir šmaikštumo. Tematiškai madrigalai dažnai vaizdavo mylimųjų susitikimus, jausmų svyravimus, piemenų idilę ar mitologinius siužetus.

Kompozicijos technika ir inovacijos

Madrigalinė polifonija remiasi balsų kontrapunktu, imitacija ir harmonine įvairove. Vėlyvieji madrigalai pradėjo eksperimentuoti su chromatika, disonansų drąsa ir heterofoninėmis tekstūromis — tai ypač matyti Carlo Gesualdo kūryboje. Claudio Monteverdi, kaip viena iš perėjimo figūrų, įvedė naujas raiškos priemones (vadinamąją seconda pratica), kuriose muzika taps lengviau paklūstama teksto išraiškai, o harmoningos taisyklės kartais atitraukiamos siekiant emocinio poveikio.

Istorinės knygos ir rinkiniai

1533 m. Philippe'as Verdelot Venecijoje surinko ir išleido knygą "Primo libro di Madrigali" ("Pirmoji madrigalų knyga"), kuri gerokai išpopuliarino madrigalą. Jokūbas Arkadeltas išleido kelis svarbius madrigalų tomus, o 1588 m. Anglijoje Nicholas Yonge'as išleido rinkinį Musica Transalpina — itališkų madrigalų su angliškais vertimais. Šis leidinys smarkiai paskatino anglų kompozitorių susidomėjimą ir greitą madrigalo išplitimą salėse ir namuose.

Perėjimas prie baroko

Madrigalas ženklino renesanso pasaulietiškos polifonijos viršūnę ir tuo pačiu atvėrė kelią baroko vokalinei raiškai. Monteverdi ir kai kurie kiti kūrėjai savo praktikoje pabrėžė teksto emocinį pateikimą, retorišką intenciją ir solinės vokalinės išraiškos galimybes, kas vėliau peraugo į operą ir solinę kantatą.

Svarbiausi kompozitoriai

Tarp labiausiai žinomų italų madrigalistų minimi: Luca Marenzio, Jacques Arcadelt, Adrian Willaert, Cipriano de Rore, Carlo Gesualdo, Giaches de Wert ir Claudio Monteverdi. Nors Giovanni da Palestrina labiau žinomas kaip sakralinės polifonijos meistras, jo kūryboje taip pat yra pasaulietinių polifoninių kūrinių, kurie rodo epochos stiliaus įvairovę.

Anglijos madri­galų mokyklai svarbūs autoriai: Viljamas Birdas (William Byrd), Tomas Morlis (Thomas Morley), Džonas Vilbis (John Wilbye), Tomas Vilksas (Thomas Weelkes), Džonas Dauklandas (John Dowland), Orlandas Gibonsas (Orlando Gibbons) ir Tomas Tomkinsas (Thomas Tomkins). Kai kurie iš jų kūrė tiek madrigalus, tiek kitus vokalinius žanrus (pavyzdžiui, Dowland labiau žinomas dėl liūtinių dainų — lute songs).

Iš frankoflamandų tradicijos paminėtini Orlando di Lasso ir Josquin des Prez. Ispanų kontekste svarbūs vardai yra Tomás Luis de Victoria ir Mateo Flecha.

Paveldas

Madrigalas paliko didelį pėdsaką Vakarų muzikos istorijoje: jis išugdo stiprų ryšį tarp žodžio ir muzikos, lavina polifoninį mąstymą bei atlikimo estetiką, kurie vėliau persikėlė į baroko vokalinę praktiką ir operos žanrą. Daug madrigalų iki šiol atliekami istorinių atlikimo praktikų ansamblių ir mėgėjų kolektyvų, todėl ši forma lieka gyva kaip kultūrinio paveldo dalis.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra madrigalas?

K: Iš kur atsirado madrigalai?

K: Kiek balsų buvo naudojama madrigalams rašyti?

K: Kada italų kompozitoriai pradėjo rašyti madrigalus?

K. Kada madrigalai Italijoje buvo populiariausi?

K: Kodėl žmonės taip pamėgo madrigalus?

K. Kas yra svarbūs įvairių šalių madrigalų kompozitoriai?

Paieška pagal raidę