Frottola — XV–XVI a. itališka pasaulietinė daina (apibrėžimas)
Frottola – XV–XVI a. italų pasaulietinė daina: paprasta, melodinė forma (Tromboncino, „El Grillo“), vėliau virto madrigalu. Istorija, pavyzdžiai ir reikšmė renesanso muzikoje.
Frottola (daugiskaita: frottole) buvo populiariausia pasaulietinė (nereliginė) daina Italijoje XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje. Frottolos kilo ir plito tiek dvaruose, tiek miestuose; jas mėgo klausytojai dėl paprastumo, lengvai įsimenamų melodijų ir gyvo, dažnai pokštaujančio teksto. Spausdintų frotolų rinkiniai (tarp jų ir leidiniai, kuriuos skleidė ankstyvieji spaustuvininkai) padėjo šiam žanrui išpopuliarėti visoje Italijoje.
Frottole buvo gana paprasta ir smagu. Jas dažnai dainuodavo nedidelės dainininkų grupės. Jos nebuvo kontrapunktinės, bet jų viršutinėje dalyje skambėjo melodija, o kiti dainininkai dainavo melodijai akordais. Struktūriškai daugelis frottole buvo strofinės (kartojamos eilutės), ritmiškai griežtos ir sklandžios, dažnai su refrenu arba linksmu posmeliu. Kartais jas galėjo dainuoti ir vienas balsas solo su liutnios akompanimentu; liutnia ar kiti instrumentai retkarčiais papildydavo arba pakeisdavo žemesnius balsus.
Tekstai paprastai buvo itališki, kasdieniai arba meilės, satyros ar komiško pobūdžio; kartais naudotos liaudiškos frazės ir atkartojimai (pvz., „fa-la-la“ tipo priedainiai). Muzikinė kalba buvo aiški ir homofoninė — viršutinė melodija išryškinta, apatiniai partijos suteikia harmoninį pagrindą, o polifonijos elementai yra riboti.
Žymiausi frottole kūrėjai buvo dvaro kompozitoriai ir dainininkai. Tipiniai autorių vardai — be kita ko — Bartolomeo Tromboncino ir Marchetto Cara; taip pat yra kūrinių, kuriuos į šį stilių galima įrašyti, tačiau jų autoriai galėjo vadinti savo kūrinius kitaip. Pavyzdžiui, žymiausias frottole kompozitorius buvo Bartolomeo Tromboncino. Didysis kompozitorius Žozkinas taip pat kūrė frottole, nors jis jų taip nevadino. Pavyzdžiui, yra gerai žinomas kūrinys "El Grillo" ("Vikšras"), kuriame dainininkai stengiasi skambėti kaip žolėje čirškiantis vikšras — tai pavyzdys, kaip paprasta, vaizdinga ir linksma frottole gali būti.
Muzikos istorijoje frottola yra svarbi kaip tarpinis žanras tarp viduramžių ir renesanso pasaulietinės dainos ir vėlesnio madrigalo. Apie 1530 m. frottola virto madrigalu — t. y. evoliucionavo į sudėtingesnę ir išraiškingesnę vokalinę formą, kurioje daugiau dėmesio skiriama teksto interpretacijai, polifonijai ir emocinei ekspresijai.
Trumpas frottolos požymių apibendrinimas:
- Laikotarpis: XV a. pabaiga – XVI a. pradžia.
- Stilius: pasaulietinis, dažniausiai lengvas, linksmos arba meilės tematikos.
- Tekstas: itališkas, dažnai strofinis su refrenu.
- Muzikinė sandara: homofoninė, melodija viršuje, žemesni balsai akordais.
- Atlikimas: mažos vokalinės grupės arba solo su liutnia/akompanimentu.
- Perėjimas: evoliucija į madrigalą apie 1530 m.
Frottolos paliko ryškų pėdsaką Italijos muzikinėje kultūroje: jos formavo klausymo įpročius, leido išryškėti pasaulietinei tematikai ir paruošė dirvą sudėtingesniems renesansiniams vokaliniams žanrams.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra frotolė?
A: Frottola - populiariausia pasaulietinė daina Italijoje XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje.
K: Kaip buvo dainuojamos frottole?
A: Frottole dažnai dainuodavo nedidelės dainininkų grupės. Kartais jas galėjo dainuoti ir vienas balsas, pritariant liutniai.
K: Ar frottole buvo kontrapunktinės?
A: Ne, jos nebuvo kontrapunktinės, bet jų viršutinėje dalyje skambėjo melodija, o kiti dainininkai dainavo akordus, kurie lydėjo melodiją.
K: Kas buvo žymiausias frottole kompozitorius?
A: Garsiausias frottole kompozitorius buvo Bartolomeo Tromboncino.
K: Ar Josquin sukūrė frottole?
A: Taip, Josquinas taip pat sukūrė frottole, nors jis jų taip nevadino.
K: Ar galite pateikti frottole pavyzdį?
A: El Grillo (Vikšras) yra gerai žinoma frottola, kurioje dainininkai stengiasi skambėti kaip žolėje čirškiantis vikšras.
K: Į ką virto frottola?
A: Apie 1530 m. frottola virto madrigalu.
Ieškoti