Carlo Gesualdo

Gyvenimas

Gesualdo buvo kilęs iš aristokratų šeimos. Jis tikriausiai gimė Venosoje, tačiau apie jo ankstyvąjį gyvenimą beveik nieko nežinome. Žinome, kad vaikystėje jis labai domėjosi muzika ir mažai domėjosi kuo nors kitu. Jis grojo liutnia, klavesinu ir gitara.

Žmogžudystės

1586 m. Gezualdas vedė savo pirmąją pusseserę Donną Mariją d'Avalos, Peskaros markizo dukterį. Po dvejų metų ji užmezgė romaną su Andrijos kunigaikščiu Fabricijumi Karafa (Fabrizio Carafa). Dvejus metus jos vyras nieko nežinojo apie jos meilės romaną. Vieną dieną jis netikėtai grįžo į savo rūmus (galbūt įtarė, kad kažkas vyksta) ir rado juos besimylinčius. Jis nužudė juos abu lovoje. Paskui paliko jų kūnus priešais rūmus, kad visi matytų. Tais laikais Italijoje kilmingojo nebuvo galima suimti ir nubausti. Tačiau kas nors galėjo norėti jį nužudyti keršydamas, todėl jis pabėgo į Džezualdo miestą, kur turėjo pilį.

Apie žmogžudystes išgirdo daug žmonių. Garsūs poetai, tokie kaip Tasso, apie tai rašė eilėraščius. Tačiau Gesualdo nebuvo suimtas. Kai kurie žmonės tuo metu kalbėjo, kad jis taip pat nužudė vieną iš Marijos kūdikių, nes manė, kad galėjo būti ne tėvas. Kiti žmonės netgi sakė, kad jis nužudė savo uošvį, kai šis atėjo norėdamas jį nužudyti iš keršto, tačiau mes nežinome, ar tai buvo tiesa.

Feraros metai

1594 m. Gesualdo išvyko į Ferraros miestą, garsėjantį modernių kompozitorių, eksperimentuojančių su naujomis idėjomis, kuriama muzika. Ten jis praleido dvejus metus ir sukūrė savo pirmąją madrigalų knygą. Ten jis vedė kitą moterį, kuri buvo kunigaikščio Alfonso II d'Este dukterėčia. 1597 m. pora grįžo į Gesualdo.

Sugrįžimas pas Gesualdo ir paskutinieji metai

1597 m. grįžęs iš Feraros į savo pilį Gesualdo mieste, jis stengėsi išgarsinti miestą muzika. Jis pakvietė kai kuriuos garsiausius Italijos muzikantus atvykti pas jį dirbti. Kadangi buvo labai turtingas, galėjo sau tai leisti. Tačiau muzikavimas vyko tik jo pilyje (spausdinimas su Giovanni Giacomo Carlino). Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Gesualdo praleido nieko neveikdamas, išskyrus muziką. Jis beveik niekada neišeidavo iš savo pilies.

Nauja Gesualdo santuoka nebuvo laiminga. Jo žmona sakė, kad jis žiaurus, ir bandė su juo išsiskirti. Ji daug laiko praleisdavo toli nuo pilies ir rašė jam piktus laiškus.

Gyvenimo pabaigoje jį kamavo depresija ir beprotybė. Nežinome, ar taip nutiko dėl to, kad jis jautėsi blogai dėl to, kad buvo žudikas, bet tikriausiai jautėsi kaltas. Jis dažnai liepdavo savo tarnams jį mušti. Taip pat rašė labai keistus laiškus kardinolui, prašydamas atsiųsti jam mirusio dėdės skeletą, nes manė, kad šie palaikai padarys jį geresnį.

Džezualdas mirė vienas savo pilyje. Koplyčią, kurioje jis buvo palaidotas, 1688 m. sugriovė žemės drebėjimas. Atstatytoje bažnyčioje tebėra palaidojimo lenta.

Jo muzika

Manome, kad Gesualdo visą gyvenimą jautė siaubingą kaltę dėl įvykdytų žmogžudysčių, ir šie kaltės jausmai girdimi jo muzikoje. Jo madrigalų žodžiai dažnai labai emocingi: juose kalbama apie "meilę", "skausmą", "mirtį", "ekstazę", "agoniją". Žinoma, tokius žodžius vartojo ir kiti madrigalų kompozitoriai, tačiau Gesualdo muzika išties ekstremali. Ji dažnai yra pašėlusiai chromatiška. Kiti kompozitoriai nekopijavo jo stiliaus.

Jis rašė tiek sakralines (religines), tiek pasaulietines (nereligines) giesmes ir šiek tiek muzikos instrumentams. Garsiausi jo kūriniai - šešios išleistos madrigalų knygos (1594-1611 m.), taip pat Tenebrae responsorijos, kurios labai panašios į madrigalus, tik jose naudojami tekstai iš Kristaus kančios istorijos apie Kristaus mirtį ant kryžiaus.