Šis straipsnis yra apie kompozitorių; apie Italijos miestą žr. Gesualdo.
Carlo Gesualdo, žinomas kaip Gesualdo da Venosa (gimė tikriausiai 1566 m. kovo 8 d., mirė 1613 m. rugsėjo 8 d.), Venosos kunigaikštis ir Koncos grafas, buvo italų muzikos kompozitorius, liutnininkas ir žudikas. Jis gyveno Renesanso epochos pabaigoje. Jis garsėja savo nuostabiai išraiškingais madrigaliais, parašytais labai chromatiniu stiliumi (naudojant daug trumpojo ir mažojo dažnio garsų), t. y. drąsių chromatinės harmonijos sprendimų, staigių modulacijų ir išraiškingų disonansų derinio. Jis taip pat prisimenamas dėl to, kad įvykdė siaubingą žmogžudystę.
Biografija
Carlo Gesualdo gimė kilmingoje Neapolio srities šeimoje ir paveldėjo Venosos kunigaikščio bei Koncos grafo titulus. Nuo jaunystės jis domėjosi muzika: mokėsi ir pats grojo liutna, rūpinosi savo miestų kultūriniu gyvenimu. Dalis jo gyvenimo praleista Neapolyje ir aplinkinėse dvaruose; trumpą laikotarpį jis taip pat buvo susijęs su muzikiniu Feraros rūmu – svarbiu eksperimentinės polifonijos centru to meto Italijoje.
Nusikaltimas ir jo pasekmės
1590 m. Gesualdo sužeidė ir nužudė savo žmoną Donną Maria d'Avalos bei jos mylimąjį Fabrizio Carafa (Andrijos hercogą), kai aptiko jų neištikimybę. Šis įvykis sukėlė sensaciją to meto visuomenėje ir ilgai klostėsi jo reputacijoje. Dėl kilmingos kilmės ir tuo meto teisinių papročių jis išvengė tokio pat griežto baudžiamojo persekiojimo, kokio galėjo sulaukti paprastojoje visuomenėje. Po to Gesualdo trumpam išvyko iš savo valdos — dalį laiko praleido Feraroje, kur domėjęsis naujais muzikiniais iššūkiais, o 1594 m. vėliau susituokė antrą kartą su Eleonora d'Este.
Kūryba ir muzikinis stilius
Gesualdo kūriniai išsiskiria emocine įtaiga ir drąsiu harmoniniu eksperimentavimu. Pagrindinis jo palikimas – madrigalai, kuriuose jis naudoja itin chromatinius melodinius posūkius, netikėtus akordinius sprendimus, kontrapunktines priemones bei ryškią teksto interpretaciją. Be pasaulietinių madrigalų, jis kūrė ir religinę muziką (pvz., Tenebrae responsories ir kitus sakralinius kūrinius), kurie taip pat pasižymi intensyvumu ir retoriškumu.
Gesualdo leidinių ir rankraščių rinkiniai rodo, kad jis aktyviai redagavo savo muziką, kartais keitė balsų derinius ar harmoninius sprendimus siekdamas didesnio ekspresijos poveikio. Tokios priemonės darė jį unikalia figūra Renesanso muzikoje ir leido jam būti tarsi tiltui į vėlesnį baroko emocinį stilių.
Įtaka ir palikimas
Nors per kelis šimtmečius jis dažnai buvo prisimenamas labiau dėl savo asmeninio gyvenimo skandalo negu muzikos, XX a. muzikologai ir atlikėjai iš naujo atrado Gesualdo kūrybą. Jį vertina dėl novatoriškos harmonijos ir išraiškos drąsos; įtaką jo originalumas padarė vėlesniems menininkams ir tyrėjams, o jo madrigalai dažnai atliekami šiuolaikinėse koncertų programose bei įrašomi. Kompozitoriaus asmeninės tragedijos ir muzikos stipri emocinė įtampa sukūrė mitą apie Gesualdo kaip genijų ir išsiskiriančią, prieštaringą asmenybę muzikos istorijoje.
Asmeninis gyvenimas ir vėlesni metai
Vėlesniais gyvenimo metais Gesualdo gyveno daugiausia Venosoje, didelę dalį laiko skyrė religijai, muzikai ir savo dvarui. Jis dažnai buvo apibūdinamas kaip ekscentriškas ir intravertiškas — tiek dėl savo privatumo, tiek dėl griežtų asmeninių įpročių. Mirė 1613 m.; jo kūriniai ir toliau kėlė susidomėjimą, kuris stiprėjo XIX–XX a., kai muzikologai ėmė gilintis į ankstyvosios chromatizacijos šaltinius.
Apibendrinant: Carlo Gesualdo išlieka viena ryškiausių Renesanso muzikos figūrų dėl savo išskirtinio chromatinio stiliaus, emocinės ekspresijos ir dramatiškos asmeninės istorijos — visos šios aplinkybės kartu sudaro sudėtingą ir patrauklų jo palikimo paveikslą.
