Motetas: bažnytinė polifoninė giesmė — apibrėžimas, istorija, kompozitoriai

Motetas: išsamus apibrėžimas, raida nuo viduramžių iki romantizmo, žymūs kompozitoriai (Machaut, Palestrina, Bach, Mozart, Bruckner) ir polifoninė giesmė.

Motetas — tai daugiausiai bažnytinėms pamaldoms skirtas vokalinis kūrinys, atliekamas dažniausiai a cappella arba su minimalia instrumentine palyda, kurią sudaro choras, nenaudodamas plačių instrumentinių partijų. Tradiciškai žodžiai rašomi lotynų kalba, tačiau per amžius motetai gimė ir regionų vietinėse kalbose. Kai kuriuose kontekstuose — ypač anglų liturginėje tradicijoje — panašūs kūriniai su angliškais žodžiais gali būti vadinami himnu arba „anthem“; svarbu atskirti, kad terminas „himnas“ dažniau reiškia vienu balsu giedamą arba visuomenei skirtą religinius giesmės tekstus, o „motetas“ paprastai yra polifoninis choro kūrinys.

Istorija ir raida

Motetų ištakos siekia viduramžius, kai polifoninės technikos — nuo organum ir clausula — vystėsi į savarankiškus žanrus. Viduramžių ir vėlyvojo viduramžių laikotarpiu ritminės struktūros galėjo būti gana sudėtingos: buvo vartojami isoritmai, skirtingos ritminės figūros ir sluoksniuotos melodijos. Tenoras dažnai turėdavo pagrindinę, ilgesnę melodinę partiją (cantus firmus), o kiti balsai ją papildydavo ornamentika ir kontrapunktu. Vienas žinomiausių to laikotarpio autorių, rašiusių motetus, buvo Guillaume de Machaut (1300–1377).

Renesanse motetai tapo vienu svarbiausių polifoninės religinės muzikos žanrų. Kompozitoriai vystė imitacinį kontrapunktą, kur kiekvienas balsas pateikdavo temą ir ją perdirbinėjo; tai davė labai subtilią ir skaidrią tekstūros pusiausvyrą tarp skirtingų partijų. Garsiausias renesanso motetų meistras buvo Giovanni da Palestrina (1525–1594), tačiau svarbūs šio laikotarpio autoriai yra ir Josquin des Prez, Orlando di Lasso, Tomas Tallis, Tomás Luis de Victoria ir kt.

Baroko epochoje religinės muzikos raiška dar labiau išsiplėtė: motetai galėjo turėti griežtesnių formų arba laisvą, dramatišką stilių su instrumentiniu continuo. Vienas žymiausių to meto kompozitorių yra Heinrichas Schützas (1585–1672), parašęs motetus, kuriuos pavadino „Cantiones Sacrae“ (liet. „Šventosios giesmės“). Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750) sukūrė šešis žinomus motetus vokiškais tekstais; dalis tyrinėtojų mano, kad kai kuriuos jų Bachas galėjo akompanuoti instrumentais arba naudoti basso continuo. Kai kuriuose jo motetuose choras skaidomas į daug dalių — pavyzdžiui, trijuose motetuose choras dalijasi į aštuonias partijų grupes.

Klasicizmo laikotarpiu motetas išlaikė savo vietą liturginėje praktikoje, o vienas žinomiausių klasikinio laikotarpio pavyzdžių yra Mozarto "Ave Verum Corpus", parašytas kaip trumpa, intensyvi religinė giesmė.
Per romantizmą (XIX a.) motetai išliko repertuare, dažnai įgaudami didesnę ekspresiją ir tankesnę harmoniją; svarbus šio laikotarpio autorius yra Antonas Bruckneris (1824–1896), kurio motetai iki šiol plačiai atliekami pamaldose ir koncertuose.

XX amžiuje ir šiuolaikinėje muzikoje motetas išliko gyvybingas žanras: kai kurie kompozitoriai atgaivino grigaliaus temas, kiti panaudojo modernias harmonijas ir ritmus. Pavyzdžiui, Maurice Duruflé parašė garsius „Quatre motets sur des thèmes grégoriens“, kuriuose susipina tradicinė liturginė medžiaga ir XX a. harmoninė kalba. Šiuolaikiniai kompozitoriai dažnai kuria motetus tiek apeigoms, tiek koncertiniams atlikimams.

Struktūra ir atlikimo ypatumai

• Polifonija: daugumą motetų sudaro keli nepriklausomi balsai (sopranas, altas, tenoras, bosas — SATB), kurie vienu metu atlieka skirtingas melodines linijas, dažnai imituodami viena kitą.
• Cantus firmus ir imitatyvus kontrapunktas: renesanso motetuose dažnai sutinkama cantus firmus (senesnė, ilgesnė melodija), o vėlesnėse epochose dominuoja imitacinis kontrapunktas.
• Atlikimas: tradiciškai motetai atliekami a cappella, bet yra ir variantų su organo ar continuo akompanu, ypač baroko ir vėlesniu laikotarpiu.
• Funkcija liturgijoje: motetai gali būti skirti Masės intonacijai, Vesperėms, procesijoms ar specialioms pamaldoms (Velykoms, Kalėdoms, laidotuvėms).

Žymūs motetų kompozitoriai

• Guillaume de Machaut (viduramžių/ars nova)
• Josquin des Prez (renesansas)
• Giovanni da Palestrina (renesansas)
• Orlando di Lasso, Tomás Luis de Victoria, Thomas Tallis
• Heinrichas Schütz (barokas)
• Johannas Sebastianas Bachas (barokas)
• Mozartas — Ave Verum Corpus (klasicizmas)
• Antonas Bruckneris (romantizmas)
• M. Duruflé ir XX a. / šiuolaikiniai kompozitoriai (motetų tradicijos tąsa)

Motetas šiandien

Šiandien motetai yra svarbi chorinės literatūros dalis: jų atliekama liturginiuose renginiuose, chorų koncertuose ir akademinėse programose. Daugelyje chorų motetai vertinami dėl savo išraiškingumo, polifoninio grožio ir galimybės parodyti vokalinių partijų tarpusavio santykį bei interpretacinius niuansus. Modernūs atlikimo praktikų tyrimai taip pat grąžina dėmesį istorinėms praktikoms — pvz., grigaliaus tematika, istorinė ornamentika ar autentiškas instrumentų panaudojimas.

Apibendrinant: motetas yra universalus ir per amžius besivystantis choro žanras — nuo viduramžių kontrapunkto iki šiuolaikinių kompozitorių interpretacijų — visada išlaikantis glaudų ryšį su liturgija bei chorine tradicija.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra motetas?

K: Kada žmonės pradėjo rašyti motetus?

K.: Kaip Viduramžių motetai buvo sudaryti?

K: Kas buvo vienas žymiausių viduramžių kompozitorių, kūrusių motetus?

K: Kaip buvo sudarytos Renesanso motetų struktūros?

Klausimas: Kas buvo vienas žymiausių baroko laikotarpio kompozitorių, kūrusių motetus?

K: Kas klasicizmo laikotarpiu sukūrė Ave Verum Corpus?

Paieška pagal raidę