Claudio Monteverdi (bapt. 15 Gegužės 1567 m. Kremonoje, mirė 29 lapkričio 1643 m. Venecijoje) yra laikomas vienu svarbiausių ankstyvojo baroko kompozitorių ir vienu pagrindinių operos žanro kūrėjų. Jo kūryba išsiskiria perėjimu nuo renesanso polifonijos prie emocingesnio ir ekspresyvesnio stiliaus, vadinamo seconda pratica, kuri leido laisviau naudoti disonansus ir akcentuoti žodžio išraišką.

Monteverdi dirbo skirtinguose muzikinio gyvenimo centruose: jaunystėje tarnavo Mantujos kunigaikščių Gonzagų dvare, kur sukūrė didžiąją dalį sceninės muzikos, o nuo 1613 m. iki mirties buvo Švento Morkaus bazilikos Venecijoje muzikinis vadovas (maestro di cappella) — tai buvo pats prestižiškiausias muzikinis postas Italijoje. Šiame poste jis daug prisidėjo prie ceremoninės bažnytinės muzikos puošnumo, įvedė naujas instrumentines spalvas ir orkestracines priemones.

Operos ir sceniška muzika. Monteverdi parašė kelias svarbias operas, kurios tapo baroko teatrinės muzikos kamienu. Jo L'Orfeo (ital. Orfėjas, premjera 1607 m. Mantuvoje) dažnai vadinama pirmąja „didžiąja“ opera — tai subtiliai sukomponuotas kūrinys, kuriame jungiasi recitatyvas, arijos ir instrumentinė muzika. Kitos reikšmingos sceninės kompozicijos yra Il ritorno d'Ulisse in patria (premjera apie 1640 m.), Il combattimento di Tancredi e Clorinda (1624 m., kortos tipo scena–madrigalas) ir prarasta scena L'Arianna, kurios išlikęs žinomiausias fragmentas yra Lamento d'Arianna.

Madrigalai ir bažnytinė muzika. Monteverdi publikavo devynias madrigalų knygas, kurios demonstruoja jo kelionę nuo renesanso polifonijos prie drąsesnių, emocingesnių tekstų interpretacijų. 1607 m. jo madrigalas „Cruda amarilli“ sukėlė ginčą su konservatyviais teorikais (pvz., Giovanni Artusi), kuris tapo svarbiu momentu muzikinės estetikos permainose. Bažnytinei muzikai priklauso garsioji 1610 m. kompozicija Vespro della Beata Vergine (žinomi kaip 1610 m. mišparai), taip pat pusės mišparų, himnų, psalmų ir kitų liturginių kūrinių kolekcijos.

Stilistinės naujovės ir paveldas. Monteverdi aktyviai naudojo basso continuo, solistus prieš ansamblį, recitaciją kaip pasakojimo priemonę ir naujas instrumentų derinių galimybes — ypač Švento Morkaus ceremonijose, kur buvo prieinami puikūs chorai ir instrumentų grupės (pvz., ragai, trombonai, styginiai). Jo darbai parodė, kaip galima derinti senąją polifoniją (prima pratica) su naujais išraiškos būdais (seconda pratica), o tai darė įtaką būsimiems baroko kompozitoriams ir operos raidai.

Reikšmė šiandien. Monteverdi kūryba iki šiol dažnai atliekama ir studijuojama. Jo operos ir madrigalai laikomi klasikinės muzikos kanono dalimi, o 20–21 a. atlikėjų ir muzikologų atgaivinimai padėjo suvokti ankstyvojo baroko estetiką ir autentiškas atlikimo praktikas. Monteverdi laikomas tiltu tarp renesanso ir baroko muzikinės kultūros, kurio sprendimai turėjo ilgalaikį poveikį vokalinei ir instrumentinei muzikai.