Claudio Monteverdi – italų ankstyvojo baroko kompozitorius (1567–1643)
Claudio Monteverdi (bapt. 15 Gegužės 1567 m. Kremonoje, mirė 29 lapkričio 1643 m. Venecijoje) yra laikomas vienu svarbiausių ankstyvojo baroko kompozitorių ir vienu pagrindinių operos žanro kūrėjų. Jo kūryba išsiskiria perėjimu nuo renesanso polifonijos prie emocingesnio ir ekspresyvesnio stiliaus, vadinamo seconda pratica, kuri leido laisviau naudoti disonansus ir akcentuoti žodžio išraišką.
Monteverdi dirbo skirtinguose muzikinio gyvenimo centruose: jaunystėje tarnavo Mantujos kunigaikščių Gonzagų dvare, kur sukūrė didžiąją dalį sceninės muzikos, o nuo 1613 m. iki mirties buvo Švento Morkaus bazilikos Venecijoje muzikinis vadovas (maestro di cappella) — tai buvo pats prestižiškiausias muzikinis postas Italijoje. Šiame poste jis daug prisidėjo prie ceremoninės bažnytinės muzikos puošnumo, įvedė naujas instrumentines spalvas ir orkestracines priemones.
Operos ir sceniška muzika. Monteverdi parašė kelias svarbias operas, kurios tapo baroko teatrinės muzikos kamienu. Jo L'Orfeo (ital. Orfėjas, premjera 1607 m. Mantuvoje) dažnai vadinama pirmąja „didžiąja“ opera — tai subtiliai sukomponuotas kūrinys, kuriame jungiasi recitatyvas, arijos ir instrumentinė muzika. Kitos reikšmingos sceninės kompozicijos yra Il ritorno d'Ulisse in patria (premjera apie 1640 m.), Il combattimento di Tancredi e Clorinda (1624 m., kortos tipo scena–madrigalas) ir prarasta scena L'Arianna, kurios išlikęs žinomiausias fragmentas yra Lamento d'Arianna.
Madrigalai ir bažnytinė muzika. Monteverdi publikavo devynias madrigalų knygas, kurios demonstruoja jo kelionę nuo renesanso polifonijos prie drąsesnių, emocingesnių tekstų interpretacijų. 1607 m. jo madrigalas „Cruda amarilli“ sukėlė ginčą su konservatyviais teorikais (pvz., Giovanni Artusi), kuris tapo svarbiu momentu muzikinės estetikos permainose. Bažnytinei muzikai priklauso garsioji 1610 m. kompozicija Vespro della Beata Vergine (žinomi kaip 1610 m. mišparai), taip pat pusės mišparų, himnų, psalmų ir kitų liturginių kūrinių kolekcijos.
Stilistinės naujovės ir paveldas. Monteverdi aktyviai naudojo basso continuo, solistus prieš ansamblį, recitaciją kaip pasakojimo priemonę ir naujas instrumentų derinių galimybes — ypač Švento Morkaus ceremonijose, kur buvo prieinami puikūs chorai ir instrumentų grupės (pvz., ragai, trombonai, styginiai). Jo darbai parodė, kaip galima derinti senąją polifoniją (prima pratica) su naujais išraiškos būdais (seconda pratica), o tai darė įtaką būsimiems baroko kompozitoriams ir operos raidai.
Reikšmė šiandien. Monteverdi kūryba iki šiol dažnai atliekama ir studijuojama. Jo operos ir madrigalai laikomi klasikinės muzikos kanono dalimi, o 20–21 a. atlikėjų ir muzikologų atgaivinimai padėjo suvokti ankstyvojo baroko estetiką ir autentiškas atlikimo praktikas. Monteverdi laikomas tiltu tarp renesanso ir baroko muzikinės kultūros, kurio sprendimai turėjo ilgalaikį poveikį vokalinei ir instrumentinei muzikai.
Claudio Monteverdi portretas Venecijoje, 1640 m.
Ankstyvasis gyvenimas Kremonoje
Monteverdis buvo vaistininko ir gydytojo sūnus. Jaunystėje jis buvo labai talentingas ir būdamas vos 15 metų išleido savo pirmuosius muzikos kūrinius. Šios muzikos įžangoje jis teigia, kad jo muzikos mokytojas buvo Kremonos katedros maestro di cappella Marc' Antonio Ingegneri. Nerandame nieko, kas rodytų, kad jis giedojo katedros chore. Tikriausiai jis turėjo privačių muzikos pamokų. Jis mokėsi kompozicijos, dainavimo ir groti styginiais instrumentais, tokiais kaip altas ir viola da braccio. Keletas jo kūrinių buvo išspausdinti Venecijoje. Kai gavo pirmąjį darbą, jau buvo išleidęs dvi madrigalų knygas.
Mantua
Pirmasis jo darbas buvo Mantujos kunigaikščio dvare. Mantujoje buvo nedidelis puikių muzikantų ansamblis. Muzikos vadovas buvo garsusis Giachesas de Vertas. Monteverdis pažinojo daug garsių poetų, o netoli esančioje Ferraroje buvo garsių dainininkų.
Iš pradžių Monteverdis dirbo menkai apmokamą darbą. Jis vedė vieno iš styginių orkestro dvaro muzikantų dukterį. Netrukus Monteverdis tapo gerai žinomas. Jis nusiuntė keletą savo kūrinių atlikti į Ferarą ir kartu su kunigaikščiu išvyko, kai jo kariuomenė kovojo su turkais.
Jaunasis Monteverdis kūrė naują muzikos stilių. Senasis stilius buvo vadinamas prima pratica ("pirmoji praktika"), o naujasis - seconda pratica ("antroji praktika"). Bažnytinei muzikai ir toliau buvo naudojama prima pratica. Šiuo stiliumi buvo manoma, kad muzika yra svarbesnė už žodžius. Tai reiškė, kad muzika galėjo būti labai kontrapunktiška, vienu metu galėjo būti atliekami keli dalykai, todėl žodžiai nebuvo aiškiai girdimi. Tačiau seconda pratica stiliuje žodžiai buvo svarbesni už muziką, t. y. buvo svarbu, kad būtų galima aiškiai girdėti visus žodžius, o muzika turėjo būti pakankamai paprasta. Tai buvo ypač svarbu operoje ir madrigaluose.
Muzikantai daug ginčijosi dėl šių dviejų kompozicijos stilių, galbūt todėl tarp trečiosios ir ketvirtosios Monteverdžio madrigalų knygos buvo 11 metų pertrauka. Jo opera "Orfėjas" (1608 m.) bent du kartus buvo atlikta dvare ir kelis kartus Zalcburge. Monteverdis garsėjo visoje Europoje.
Monteverdis grįžo į Kremoną. Jo žmona mirė, palikusi jį su trimis mažais vaikais. Tai buvo baisi Monteverdžio tragedija, ir jis nenorėjo grįžti į Mantują, bet kunigaikštis jam parašė, kad jis privalo grįžti ir sukurti muziką princo Frančesko Gonzagos ir Savojos Margaritos vestuvėms.
Monteverdis grįžo į Mantują, kur sukūrė operą "Arianna". Spektaklis sulaukė didelio pasisekimo, o klausytojus iki ašarų sujaudino Ariannos raudos muzika. Ši giesmė yra vienintelė operos dalis, kuri nebuvo prarasta.
Nors Monteverdžio šlovė augo, kildavo daug ginčų su jo darbdaviu. Galiausiai jis susirado kitą darbą, šį kartą bažnyčios muzikanto, didžiausioje Venecijos bažnyčioje. Monteverdžio laukė sunki kelionė iš Mantujos į Veneciją. Pakeliui keleivius apiplėšė plėšikai. Į Veneciją jis atvyko 1613 m. spalį.
Venecija
Venecijos San Marko (Šv. Morkaus) bažnyčios maestro (muzikos vadovo) pareigos buvo bene svarbiausias bažnyčios muzikanto darbas visoje Europoje. Tačiau muzika buvo prastos būklės, nes ankstesni muzikos vadovai nebuvo labai geri. Monteverdis ėmėsi pertvarkyti muziką: nupirko naujos muzikos bibliotekai ir pasamdė keletą naujų muzikantų. Jam teko kurti muziką daugeliui ypatingų metų švenčių. Jis gerai dirbo, ir 1616 m. jo atlyginimas buvo padidintas iki 400 dukatų (apie 44,28 uncijos aukso, kurio vertė šiandien yra apie 73 500 JAV dolerių). Mantujos kunigaikštis tikriausiai kryžiavosi, kad neteko tokio gero muzikanto. Jis vis tiek paprašė Monteverdžio parašyti jam muzikos. Monteverdis tikriausiai turėjo paklusti, nes tebebuvo Mantujos pilietis (Italija tapo viena valstybe tik po daugiau nei dviejų šimtmečių). Jis rašė muziką svarbiems Mantujos renginiams, pavyzdžiui, vestuvėms ir karnavalams.
1619 m. Monteverdis išleido septintąją madrigalų knygą. Tačiau vėliau jis pradėjo leisti mažiau muzikos. Galbūt dėl to, kad buvo labai užsiėmęs, o gal dėl to, kad jam nebereikėjo ieškoti šlovės. Tikriausiai jis parašė daug bažnytinės muzikos, kuri dabar yra dingusi.
1620-aisiais jis toliau dirbo Venecijoje, nors galbūt bandė gauti kitų darbų. Tarp jo pomėgių - alchemija. Jis priėmė antrą kartą Venecijoje apsilankiusį kompozitorių Heinrichą Schützą. Po Mantujos kunigaikščio mirties 1626 m. Monteverdis rašė mažiau muzikos Mantujos miestui. Iš jų jis turėjo gauti metinį atlyginimą, tačiau dažnai jo negaudavo. Mantujoje vyko karas, buvo sugriauta daug pastatų, o įsiveržusi kariuomenė atnešė marą. 1632 m. Monteverdis tapo kunigu. Neaišku, ar tai padarė dėl to, kad iš tiesų buvo religingas, ar manė, kad tai padės jo karjerai.
1637 m. Venecijoje pradėta viešai rodyti opera. Monteverdis, kuriam jau buvo per 70 metų, rašė operas Venecijai. Il ritorno d'Ulisse in patria (1640) ir L'incoronazione di Poppea (1642) puikiai užbaigė jo karjerą. Po šios operos pastatymo jis šešis mėnesius keliavo į Lombardiją ir Mantują, kur vėl turėjo bylinėtis teisme dėl to, kad jam nebuvo mokama pensija. Grįžęs į Veneciją jis devynias dienas sirgo, o paskui mirė.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Klaudijus Monteverdis?
A: Klaudijus Monteverdis buvo svarbus ankstyvojo baroko laikotarpio kompozitorius, gimęs 1567 m. Kremonoje (Italija) ir miręs 1643 m. Venecijoje.
K: Koks buvo Monteverdžio indėlis į operos raidą?
A: Monteverdis parašė operą "Orfėjas", kuri laikoma didžiu kūriniu ir svarbiu indėliu į operos raidą. Jis taip pat parašė kitas reikšmingas operas, tokias kaip "Tancredi ir Klorindos kova" (Il combattimento di Tancredi e Clorinda) ir "Ulisės sugrįžimas į tėvynę" (Il ritorno d'Ulisse in patria).
K: Kokią dar muziką Monteverdis kūrė?
A: Monteverdis sukūrė 9 madrigalų knygas ir nemažai bažnytinės muzikos, įskaitant 1610 m. mišparus.
K.: Kokias pareigas Monteverdis ėjo Švento Morkaus bažnyčioje Venecijoje?
A: Monteverdis buvo Venecijos Švento Morkaus bažnyčios muzikos direktorius, o tai buvo laikoma svarbiausiu muzikiniu darbu Italijoje tuo metu.
K: Kokia buvo pirmoji kada nors parašyta opera ir kas ją sukūrė?
A: Pirmąją operą 1597 m. sukūrė kompozitorius Jacopo Peri.
K: Kada Monteverdis parašė savo pirmąją operą?
A: Monteverdis savo pirmąją operą "Orfėjas" parašė praėjus vos vienuolikai metų po to, kai Jacopo Peri sukūrė pirmąją operą.
K: Kada ir kur mirė Monteverdis?
A: Monteverdis mirė 1643 m. lapkričio 25 d. Venecijoje.
