Popėjos karūnavimas" (L'incoronazione di Poppea, liet. "Popėjos karūnavimas") – Claudio Monteverdi trijų veiksmų opera, kurios libretą parašė Giovanni Francesco Busenello. Pirmasis spektaklis įvyko 1643 m. Venecijos teatre "Teatro Santi Giovanni e Paolo". Tai buvo paskutinė Monteverdžio parašyta opera; kompozitoriaus stilius čia pasiekė brandą, kurioje susilieja teatralumas, psichologinis personažų portretas ir muzikinė naujovė.
XVII a. pradžioje dauguma operų remdavosi mitologinėmis ar krikščionių religijos istorijomis, tačiau ši opera daugiausia remiasi senovės Romos politiniais įvykiais. Svarbiausi veikėjai – imperatorius Neronas ir Popėja – vaizduojami kaip ambicingi, aistrų ir interesų vedami žmonės. Nepaisant istorinio fono, operoje ryškiai matomas žmogiškosios aistros, valdžios troškimo ir moralinės ambivalencijos motyvas. Operoje vis dar dalyvauja dievai, ypač Kupidonas, kuriuos autorius naudoja teatraliems ir simboliniams tikslams.
Siužetas trumpai
Trumpai: Neronas siekia mylimosios Popėjos, kurią tuo metu turi kitas vyras; dėl to prasideda intrigos, išdavystės ir valdžios manipuliacijos. Imperatorius atsisako santuokos su Ottavia, siekdamas ištekinti Popėją. Dėl šių intrigų miršta arba yra ištremti keli herojai (tarp jų – išmintingasis Seneka), o Popėja galiausiai tampa imperatoriene. Nors opera vadinasi "Popėjos karūnavimas", iš tikrųjų spektaklyje nematome jokios karūnavimo ceremonijos – pavadinimas labiau nurodo galutinį statuso pasikeitimą nei sceninę apraišką.
Muzika ir instrumentacija
Rašydamas šią operą Monteverdis jau buvo patyręs kompozitorius, pajautęs teatro reikmes ir žanro galimybes. Muzika pasižymi rausvumu ir emotions (affetti) lietimu, taip pat retorine raiška, kuri pabrėžia personažų vidinį gyvenimą. Orkestrą sudaro nedidelė, įvairi instrumentų grupė: styginiai, mušamieji, kornetai (senosios rūšies trimitai), mušamieji, arfa, liutnios ir gambos. Daugiausia naudojamas bendras continuo pagrindas, o spalvos keičiamos pagal scenos nuotaiką. Muzikoje nėra griežto skirtumo tarp rečitatyvą (pasakojamąją muziką) ir ariją — Monteverdis neretai sklandžiai pereina iš vieno į kitą, todėl muzikinė veiklos dinamika tampa artimesnė natūraliam kalbėjimui ir psichologiniam veiksmo vystymuisi.
Vaidmenų atlikimas ir lyties raiška scenoje
XVII a. operų praktikos skyrėsi nuo dabar priimtų standartų: dažnai vyrai atlikdavo moterų partijas, o moterys – vyrų. Taip buvo ir šioje operoje – Nerono partiją turėjo dainuoti kastratas. Šiandien tą partiją dažniausiai atlieka kontratenoras (vyras) arba mecosopranas (moteris). Spektakliuose taip pat pasitaiko scenų, kuriose aktoriai apsimeta priešingos lyties asmenimis; tokie persirengimai XVII a. publikai atrodė priimtini ir suteikdavo papildomą komedijos arba ironijos sluoksnį veiksmui.
Autentiškumas, autorystė ir interpretacijos
Saugoti originalūs Monteverdžio rankraštiniai partiturai iš dalies neišliko arba buvo perrašyti kitų atlikėjų. Dėl to XX–XXI a. muzikologai ir režisieriai diskutavo apie kai kurių scenų ir arijų autorystę. Pavyzdžiui, yra nuomonių, kad tam tikri duetai ar epizodai galėjo būti priskiriami kitam autoriui arba vėlesniems redaktoriams; klasikų literatūroje minima, jog kai kurios scenos galėjo būti perrašytos ar papildytos po Monteverdžio mirties. Dėl fragmentiškumo ir įvairių variantų šiai operai būdinga plati atlikimo tradicijų įvairovė: skiriasi orkestracijos sprendimai, tempiamoji praktika ir balso tipų parinkimas.
Poveikis ir šiuolaikinės inscenizacijos
Monteverdi operą laikoma vienu iš pirmųjų teatro kūrinių, kuriame rimtas dėmesys skiriamas istoriniams personažams ir jų psichologinei motyvacijai, o ne vien mitologiniam simbolizmui. Dėl to L'incoronazione di Poppea dažnai minima kaip svarbus žingsnis link moderniosios operos dramaturgijos. Nuo XX a. pabaigos iki šių dienų opera buvo atnaujinta ir sugrąžinta į repertuarą daugelyje teatrų; režisūriniai sprendimai dažnai akcentuoja politinę intrigą, seksualinę manipuliaciją arba žmogiškąją silpnybę. Populiarios yra ir įvairios instrumentinės bei vokalinės rekonstrukcijos, koncertiniai atlikimai ir studijiniai įrašai.
Praktiniai pastebėjimai žiūrovams
Jei ruošiatės žiūrėti šią operą, verta atkreipti dėmesį į istorinių atlikimo praktikų sprendimus (pvz., ar naudojamas ansamblis autentiškais instrumentais), taip pat į tai, kokios balso spalvos pasirinktos Nerono ir Popėjos partijoms. Spektaklio trukmė priklauso nuo atlikimo ir režisūros, bet dažniausiai trunka apie 2–3 valandas, su pertrauka.
Trumpai tariant, Popėjos karūnavimas – ne tik Monteverdžio muzikos šedevras, bet ir svarbus istorinis dokumentas apie operos raidą: drąsus draminis pasirinkimas, turtinga muzikinė kalba ir žmoniškų charakterių sudėtingumas daro šią operą aktualią ir šiandien.
Pastaba: kai kurie muzikologai mano, kad operos pabaigoje esantį Nerono ir Popėjos duetą galėjo parašyti kitas kompozitorius — tai pabrėžia ansamblio rankraščių ir autorystės klausimų kompleksą, su kuriuo dirba tyrinėtojai ir atlikėjai.
