Popėjos karūnavimas (L'incoronazione di Poppea) — Monteverdžio opera (1643)
Claudio Monteverdi opera "Popėjos karūnavimas" (1643) – provokuojanti senovės Romos drama apie Nerona ir Popėją, baroko muzikinė inovacija, kuri pakeitė operos tradicijas.
Popėjos karūnavimas" (L'incoronazione di Poppea, liet. "Popėjos karūnavimas") – Claudio Monteverdi trijų veiksmų opera, kurios libretą parašė Giovanni Francesco Busenello. Pirmasis spektaklis įvyko 1643 m. Venecijos teatre "Teatro Santi Giovanni e Paolo". Tai buvo paskutinė Monteverdžio parašyta opera; kompozitoriaus stilius čia pasiekė brandą, kurioje susilieja teatralumas, psichologinis personažų portretas ir muzikinė naujovė.
XVII a. pradžioje dauguma operų remdavosi mitologinėmis ar krikščionių religijos istorijomis, tačiau ši opera daugiausia remiasi senovės Romos politiniais įvykiais. Svarbiausi veikėjai – imperatorius Neronas ir Popėja – vaizduojami kaip ambicingi, aistrų ir interesų vedami žmonės. Nepaisant istorinio fono, operoje ryškiai matomas žmogiškosios aistros, valdžios troškimo ir moralinės ambivalencijos motyvas. Operoje vis dar dalyvauja dievai, ypač Kupidonas, kuriuos autorius naudoja teatraliems ir simboliniams tikslams.
Siužetas trumpai
Trumpai: Neronas siekia mylimosios Popėjos, kurią tuo metu turi kitas vyras; dėl to prasideda intrigos, išdavystės ir valdžios manipuliacijos. Imperatorius atsisako santuokos su Ottavia, siekdamas ištekinti Popėją. Dėl šių intrigų miršta arba yra ištremti keli herojai (tarp jų – išmintingasis Seneka), o Popėja galiausiai tampa imperatoriene. Nors opera vadinasi "Popėjos karūnavimas", iš tikrųjų spektaklyje nematome jokios karūnavimo ceremonijos – pavadinimas labiau nurodo galutinį statuso pasikeitimą nei sceninę apraišką.
Muzika ir instrumentacija
Rašydamas šią operą Monteverdis jau buvo patyręs kompozitorius, pajautęs teatro reikmes ir žanro galimybes. Muzika pasižymi rausvumu ir emotions (affetti) lietimu, taip pat retorine raiška, kuri pabrėžia personažų vidinį gyvenimą. Orkestrą sudaro nedidelė, įvairi instrumentų grupė: styginiai, mušamieji, kornetai (senosios rūšies trimitai), mušamieji, arfa, liutnios ir gambos. Daugiausia naudojamas bendras continuo pagrindas, o spalvos keičiamos pagal scenos nuotaiką. Muzikoje nėra griežto skirtumo tarp rečitatyvą (pasakojamąją muziką) ir ariją — Monteverdis neretai sklandžiai pereina iš vieno į kitą, todėl muzikinė veiklos dinamika tampa artimesnė natūraliam kalbėjimui ir psichologiniam veiksmo vystymuisi.
Vaidmenų atlikimas ir lyties raiška scenoje
XVII a. operų praktikos skyrėsi nuo dabar priimtų standartų: dažnai vyrai atlikdavo moterų partijas, o moterys – vyrų. Taip buvo ir šioje operoje – Nerono partiją turėjo dainuoti kastratas. Šiandien tą partiją dažniausiai atlieka kontratenoras (vyras) arba mecosopranas (moteris). Spektakliuose taip pat pasitaiko scenų, kuriose aktoriai apsimeta priešingos lyties asmenimis; tokie persirengimai XVII a. publikai atrodė priimtini ir suteikdavo papildomą komedijos arba ironijos sluoksnį veiksmui.
Autentiškumas, autorystė ir interpretacijos
Saugoti originalūs Monteverdžio rankraštiniai partiturai iš dalies neišliko arba buvo perrašyti kitų atlikėjų. Dėl to XX–XXI a. muzikologai ir režisieriai diskutavo apie kai kurių scenų ir arijų autorystę. Pavyzdžiui, yra nuomonių, kad tam tikri duetai ar epizodai galėjo būti priskiriami kitam autoriui arba vėlesniems redaktoriams; klasikų literatūroje minima, jog kai kurios scenos galėjo būti perrašytos ar papildytos po Monteverdžio mirties. Dėl fragmentiškumo ir įvairių variantų šiai operai būdinga plati atlikimo tradicijų įvairovė: skiriasi orkestracijos sprendimai, tempiamoji praktika ir balso tipų parinkimas.
Poveikis ir šiuolaikinės inscenizacijos
Monteverdi operą laikoma vienu iš pirmųjų teatro kūrinių, kuriame rimtas dėmesys skiriamas istoriniams personažams ir jų psichologinei motyvacijai, o ne vien mitologiniam simbolizmui. Dėl to L'incoronazione di Poppea dažnai minima kaip svarbus žingsnis link moderniosios operos dramaturgijos. Nuo XX a. pabaigos iki šių dienų opera buvo atnaujinta ir sugrąžinta į repertuarą daugelyje teatrų; režisūriniai sprendimai dažnai akcentuoja politinę intrigą, seksualinę manipuliaciją arba žmogiškąją silpnybę. Populiarios yra ir įvairios instrumentinės bei vokalinės rekonstrukcijos, koncertiniai atlikimai ir studijiniai įrašai.
Praktiniai pastebėjimai žiūrovams
Jei ruošiatės žiūrėti šią operą, verta atkreipti dėmesį į istorinių atlikimo praktikų sprendimus (pvz., ar naudojamas ansamblis autentiškais instrumentais), taip pat į tai, kokios balso spalvos pasirinktos Nerono ir Popėjos partijoms. Spektaklio trukmė priklauso nuo atlikimo ir režisūros, bet dažniausiai trunka apie 2–3 valandas, su pertrauka.
Trumpai tariant, Popėjos karūnavimas – ne tik Monteverdžio muzikos šedevras, bet ir svarbus istorinis dokumentas apie operos raidą: drąsus draminis pasirinkimas, turtinga muzikinė kalba ir žmoniškų charakterių sudėtingumas daro šią operą aktualią ir šiandien.
Pastaba: kai kurie muzikologai mano, kad operos pabaigoje esantį Nerono ir Popėjos duetą galėjo parašyti kitas kompozitorius — tai pabrėžia ansamblio rankraščių ir autorystės klausimų kompleksą, su kuriuo dirba tyrinėtojai ir atlikėjai.
Monteverdi
Operos istorija
Prologas
Deivės Fortūna ir Dorybė ginčijasi. Jos viena kitai yra nemalonios, kiekviena sako, kad yra geresnė ir galingesnė už kitą. Ateina Kupidonas (meilės dievas) ir sako, kad jis yra dar geresnis už jas ir kad valdo jas abi. Fortūna ir Dorybė nedrįsta su juo nesutikti.
I veiksmas
Otonas, Popėjos meilužis, grįžta į savo namus ir pamato, kad imperatorius Neronas praleidžia naktį su Popėja. Nerono sargybiniai apsupo namus. Neronas sako Popėjai, kad dabar turi eiti, bet myli ją ir greitai grįš. Jam išvykus, Popėjos slaugė Arnalta įspėja ją, kad jos romanas su Neronu atneš rūpesčių. Oktavija, Nerono žmona, labai liūdi, kad jos vyras užmezgė romaną su kita, ir tikisi, kad dievai jį nubaus. Slaugė ją guodžia, sakydama, kad ji turėtų susirasti sau naują meilužį, kad Neronas susikryžiuotų, tačiau Oktavija turi per daug garbės, kad taip pasielgtų. Filosofas Seneka jai sako, kad ji tiesiog turėtų susitaikyti su savo likimu. Pavėžėjas sako filosofui, kad jis yra kvailas.
Neronas sako Senekai, kad ketina atsikratyti savo žmonos ir vesti Popėją. Seneka įspėja Neroną, kad žmonėms tai nepatiks, bet Neronui tai nerūpi. Jis yra imperatorius ir gali daryti, ką nori. Neronas pasako Popėjai, kad taip ją myli, jog nori padaryti ją imperatore. Popėja sako Neronui, kad Seneka mano, jog Neronas galingas tik todėl, kad jis (Seneka) gali jam vadovauti. Neronas iškart ja patiki ir sako, kad Seneką reikia nužudyti. Otonas stebi šią sceną. Jis nueina pas Popėją ir bando susigrąžinti jos meilę, bet Popėja sako, kad dabar ji priklauso Neronui. Otonas supranta, kad Popėja nori tik valdžios, ir žino, kad Neronas įsakys jį nužudyti, kai sužinos, kad jis buvo Popėjos meilužis, todėl nusprendžia, kad turės nužudyti Popėją.
Otonas eina pas Drusilą, kuri jį įsimylėjusi. Jis pasako jai, kad ją myli, bet tyliai sako, kad Popėja vis dar jo širdyje.
II veiksmas
Dievas Merkurijus įspėja Seneką, kad jis mirs. Seneka šia žinia labai džiaugiasi, nes tai reiškia, kad jis gyvens su dievais danguje. Pasiuntinys Liberto (jo vardas reiškia "išlaisvintas vergas") ateina pranešti Senekai, kad Neronas ketina jį nužudyti. Jis nustemba, kai Seneka jau žino. Yra trumpa scena, kurioje Page'as flirtuoja su laukiamąja dama. Neronas kartu su savo draugu Lukanu gieda giesmes Popėjos garbei.
Oktavija liepia Otonui persirengti moteriškais drabužiais ir eiti nužudyti Popėjos. Ji sako, kad jei to nepadarys, jis papasakos apie Neroną blogų dalykų. Įvyko komiška scena tarp Pjūklininko ir Slaugės. Drusilė leidžia Otonui pasiskolinti jos drabužius, kad galėtų persirengti. Popėją savo sode užmigdo Arnalta. Kupidonas gieda giesmę, žadėdamas ją apsaugoti. Kai Otonas, persirengęs Drusile, ateina jos nužudyti, Kupidonas jį sustabdo.
III veiksmas
Drusilla džiaugiasi, nes jos varžovė mirs. Sargybiniai iškart ją suima manydami, kad ji bandė nužudyti Popėją (iš tikrųjų tai buvo persirengęs Otonas). Drusilė supranta, kad buvo kvaila paskolinti Otonui savo drabužius. Ji pasako Neronui, kad yra kalta. Tada Otonas prabyla ir papasakoja Neronui, kas nutiko. Neronas jį nubaudžia liepdamas palikti Romą ir išvykti gyventi į tolimą dykumą. Neronas taip pat išsiunčia Oktaviją iš Romos. Jis sako, kad ji turi būti įkelta į valtį ir palikta vėjų malonei. Oktavija dainuoja atsisveikinimo su Roma dainą. Arnalta dainuoja komišką dainą apie tai, koks svarbus jis dabar yra imperatorienės slaugytojas. Opera baigiama gražiu Nerono ir Popėjos meilės duetu.
Klausimai ir atsakymai
K: Koks operos pavadinimas?
A: Opera vadinasi "Popėjos karūnavimas" (L'incoronazione di Poppea).
K: Kas parašė operos libretą?
A: Libretą parašė Giovanni Francesco Busenello.
K: Kada įvyko pirmasis šios operos spektaklis?
A: Pirmasis spektaklis įvyko 1643 m. Venecijos teatre "Santi Giovanni e Paolo".
K: Kokią istoriją pasakoja ši opera?
A: Istorija paremta istoriniu senovės Romos įvykiu, ypač imperatoriaus Nerono ir jo santuokos su Popėja istorija.
K: Kokie instrumentai naudojami šios operos orkestre?
A: Orkestrą sudaro styginiai, styginiai instrumentai, kornetai, mušamieji, arfa, liutnia ir gambos.
K: Kaip XVII a. operose buvo sprendžiamas lyčių vaidmenų klausimas renkantis dainininkus?
A: XVII a. operose vyrai dažnai dainuodavo moteriškas partijas, o moterys - vyriškas. Tokį vaidmenį kaip Neronas būtų dainavęs kastratas. Šiandien ją gali dainuoti kontratenoras (vyras) arba mecosopranas (moteris). Kai kuriose scenose aktoriai persirengia priešingos lyties atstovais, kas tuo metu nebuvo laikoma neįprasta.
Klausimas: Ar yra kokių nors įrodymų, kad muziką šiai operai galėjo sukurti kitas kompozitorius?
A: Taip, yra įrodymų, kad operos pabaigoje esantį Nerono ir Popėjos duetą galėjo sukurti kitas kompozitorius.
Ieškoti