Kontratenoras: kas tai yra ir jo istorija renesanso ir baroko muzikoje
Kontratenoras: atraskite aukštą vyrišką falsetą, kontratenorų vaidmenį Renesanso ir Baroko muzikoje, jų istoriją, žymius atlikėjus ir senojo muzikos atgimimą.
Kontratenoras – tai dainininkas vyras, kuris įprastai atlieka aukštas partijas naudodamas falsetinį arba išvystytą galvos (head) registrą, kartais skiriamą nuo tradicinio moteriško altinio ar mecosoprano tembro. Falsetą pabrėžia falsetiniu žymima technika, tačiau šiuolaikiniai kontratenorai dažnai naudoja įvairius balso tvirtinimo būdus, todėl jų skambesys gali būti tiek labai plonas ir eteriškas, tiek gana pilnas ir artikuliuotas. Tipinis kontratenoro diapazonas dažnai apima altą (maždaug nuo gilių g3 iki aukštų e5–a5), tačiau konkretus diapazonas ir tembras priklauso nuo atlikėjo.
Kontratenorai buvo dažnai naudojami Renesanso ir baroko epochose, ypač bažnytinėje polifonijoje ir įvairiuose vokaliniuose ansambliuose, kadangi moterims dažnai nebuvo leidžiama giedoti bažnytiniuose choruose. Jie neturėjo tokių didelių, dramatiškų tembrų kaip kastratai, todėl tradiciškai rečiau atlikdavo vaidmenis operoje, kur reikėdavo itin didelio garso ir ekspresijos. XVIII–XIX a.1 ši praktika daugelyje šalių trumpam išnyko arba buvo pakeista kitomis atlikimo tradicijomis, nors vyrai altininkai ir toliau dainavo Anglijos katedrų ir bažnyčių choruose. XX a. kontratenoro balsas atgimė — ypatingą įtaką tam padarė anglų atlikėjas Alfredas Delleris, kuris vėl išpopuliarino ankstyvosios muzikos atlikimą su kontratenoro balso partija. Jis daug atliko baroko ir renesanso repertuarą, taip pat propaguodamas kūrinius, parašytus kontraalto partijoms — pavyzdžiui, nuorodoje minimas Henry Purcello (Henry Purcell) – kompozitorius, kurio kūriniai XIX–XX a. atlikti ir pritaikyti kontratenorams. Šiandien vėl yra didelis susidomėjimas šio tipo balso panaudojimu atliekant senąją muziką, taip pat baroko operas, oratorijas ir renesanso polifoniją.
Balso technika ir tipai
Kontratenoro skambesys gali kilti iš gryno falseto arba iš vadinamojo „reinforced“ falseto / pavaromo galvos balso, kuris suteikia daugiau tūrio ir spalvų. Kai kurie atlikėjai geba pereiti į aukštesnį modalinį registrą be akivaizdaus falseto skambesio, todėl jų balsas kartais primena moterišką altą. Mokymai apima kvėpavimo valdymą, rezonatorių valdymą ir specifinių registrų sujungimą, kad būtų pasiektas vienodas tonas per visą diapazoną.
Istorinis kontekstas
- Renesanse buvo dažna praktika, kai vyrai dainuodavo aukštas partijas (lot. altus), nes moterų dalyvavimas bažnyčioje buvo ribotas.
- Baroko epochoje kontratenorai atliko tiek bažnytines partijas, tiek scenines roles; kai kuriuos baroko kompozitorių kūrinius šiandien interpretuojame su kontratenorais arba altinėmis solistėmis.
- Kastratai, kurie dominavo kai kuriose Italijos operų scenose, turėjo kitokį, galingesnį tembrą, todėl jų repertuaras ir karjera skyrėsi nuo kontratenorų.
- Per XIX a. ir dalį XX a. tradicija silpo, bet XX a. antroje pusėje ir vėliau – ypač po Alfredo Dellerio popularizacijos – įvyko atkūrimas ir didesnis susidomėjimas autentišku senosios muzikos atlikimu.
Repertuaras ir šiuolaikinė praktika
Šiandien kontratenorai atlieka:
- baroko operų ir oratorijų partijas (pvz., Georg Friedrich Handel kūriniai),
- renesanso polifonijos solines ir ansamblių partijas,
- šiuolaikinės muzikos kompozicijas, kur kompozitoriai specialiai rašo kontratenoro balsui,
- kūrinius populiariosios muzikos ir crossover žanruose.
Daugelis baroko altų partijų, kurioms anksčiau būdavo skirtos kastratai, dabar dažnai yra atliekamos kontratenorų arba mecosopranų. Be to, daugelis ansamblių, specializuotų atliekant senąją muziką, renkasi kontratenorą kaip natūralų altinio skambesio atitikmenį.
Žymūs kontratenorai
Po Alfredo Dellerio įtakos kontratenorų gretas papildė atlikėjai kaip James Bowman, Russell Oberlin, Paul Esswood, Michael Chance, Andreas Scholl, Philippe Jaroussky, Max Emanuel Cencic ir kiti. Šiuolaikiniai kontratenorai dažnai dirba tiek su senosios muzikos specialistais, tiek su šiuolaikiniais kompozitoriais, plečiant repertuarą ir balso galimybes.
Kam tinka klausytis ir kaip atpažinti
Kontratenoro balsas gali pasirodyti neįprastas klausytojui, nes jo aukštis ir tembras gali būti panašus į moterišką altą, bet skambesys dažnai yra „metališkesnis“ arba „etiriškesnis“ dėl vyriško balso žemesnių rezonančių. Jeigu norite susipažinti su kontratenorų muzika, pradėkite nuo baroko oratorijų ir renesanso polifonijos įrašų, taip pat ieškokite modernių programų, kuriose kontratenorai interpretuoja XXI a. kūrinius.
Santrauka: kontratenoras yra specifinis vyriškas vokalas, turintis ilgą istoriją renesanso ir baroko muzikoje. Nors tam tikru laikotarpiu ši praktika buvo užmiršta, XX a. pabaigoje ir XXI a. ji sugrąžinta ir plėtojama — tiek atliekant autentišką senąją muziką, tiek kuriant naują repertuarą.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra kontrterorizmas?
A: Kontratenoras - tai dainininkas vyras, kuris, naudodamas falcetinį balsą, dainuoja aukštas natas kaip moteriškas kontraltas ar mecosopranas.
K: Kada buvo naudojami kontratenorai?
A.: Kontratenorai buvo dažnai naudojami Renesanso ir baroko laikotarpiu, kai moterims nebuvo leidžiama giedoti bažnytiniuose choruose.
K: Kodėl kontratenorai paprastai nebuvo naudojami operoje?
A: Jie neturėjo didelių, dramatiškų balsų, kaip kastratai, todėl paprastai nebuvo naudojami operoje.
K: Kas nutiko su kontratenorais XVIII ir XIX a.?
A: XVIII ir XIX a. žmonės pamiršo šį dainavimo būdą.
K: Kas išgarsino kontratenorus XX a.?
A: XX a. labai išgarsėjo anglų kontratenoras Alfredas Delleris.
K: Ką dainavo Alfredas Delleris?
A: Jis dainavo daug baroko laikotarpio dainų, parašytų kontratenoro balsui, pavyzdžiui, Henry Purcello, kuris pats dainavo kontratenoro balsu, dainas.
K: Kokio tipo muzikai šiandien naudojamas kontratenoro balsas?
A: Šiandien vėl labai domimasi šio tipo balso panaudojimu senajai muzikai, pavyzdžiui, renesanso ir baroko muzikai, atlikti.
Ieškoti