Kastratas (daugiskaita castrati) buvo labai aukšto balso dainininkas. Toks balsas atsirado dėl kastracijos arba dėl tam tikrų hormoninių problemų. Žodis castrato pažodžiui reiškia kastratas. Tokie dainininkai buvo labai paklausūs operos pradžioje. Dauguma pagrindinių soprano vaidmenų Hendelio ir kitų to meto kompozitorių operose buvo parašyti kastratams. Dabar juos beveik visada dainuoja sopranai, nes kastratų nebeliko.

Balso ypatybės ir priežastys

Kastraciją atliekant prieš lytinį brendimą, berniuko balso raiščiai nespėja įprastai išsiplėsti ir pasikeisti, todėl išsaugomas aukštesnis balso diapazonas, bet kūno kitose srityse gali vystytis kitaip – dažnai išlieka didesnės krūtinės ir plaučių talpos, todėl balso skambesys būdavo vienu metu ir aukštas, ir labai galingas. Be to, dėl hormoninių sąlygų ir intensyvaus mokymo kastratų balso vystymasis leido jiems įgyti neįprastą techninį virtuoziškumą.

Fiziologiškai tokie balsai galėjo turėti vaikui būdingą laringsinį dydį, tačiau suaugusio kūno krūtinės ir diafragmos jėga suteikdavo garsui projekciją ir šilumą. Dėl to klausytojai apibūdindavo kastratų balsus kaip labai grakščius, kartu ir labai skambius bei ekspresyvius.

Mokymas ir profesinė karjera

XVII a. Italijoje buvo paplitusi praktika kastruoti jaunus berniukus, turinčius gerus dainuojančius balsus. Kai kastracija atliekama prieš lytinį brendimą, įprastiniai lytinio brendimo padariniai nepasireiškia. Tai - balso stygų išsiplėtimas ir padidėjimas, dėl to balsas tampa gilesnis.

Po kastracijos dauguma berniukų būdavo siųsti į muzikos mokyklas arba į meistriškumo pamokas pas žinomus mokytojus. Ten jiems skirdavo intensyvias solinio dainavimo, pratimų kvėpavimui ir ornamentikai pamokas. Klasikinėje baroko dainavimo tradicijoje svarbus aspektas buvo gebėjimas atlikti muzikiniais ornamentais. Tokios technikos reikalavo daug valandos darbo ir profesionalaus dėmesio.

Socialinis ir istorinės kontekstas

Nors daugelyje Italijos regionų kastracija buvo neteisėta, ji buvo dažnai atliekama. Daugelis neturtingų šeimų kastruodavo savo vaikus, nes tai galėjo suteikti jiems geresnę ateitį.

Kai berniukas būdavo kastruojamas, jis eidavo į specialią muzikos mokyklą, kurioje vaikai mokėsi dainavimo ir muzikos instrumentų. Kastratų mokiniams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jie buvo lepinami ir laikomi šiltai, kad nesirgtų peršalimo ligomis. Užaugę jie tikėjosi tapti garsiais operos dainininkais. Keli iš jų padarė labai sėkmingą karjerą operoje. Jie buvo didžiosios to meto žvaigždės, o žiūrovai ateidavo į operą palaikyti savo mėgstamų dainininkų. Tie, kurie nebuvo pakankamai geri, kad padarytų karjerą operoje, įstojo į bažnyčios chorus.

Be komercinių ir estetinių priežasčių, bažnyčia ilgam laikui prisidėjo prie kastratų populiarumo — populiariausi choro balsai ir soliniai giedojimai reikalavo tam tikrų balsų galimybių, kurias kastratai galėjo suteikti. Vis dėlto praktika sulaukdavo ir moralinių bei teisiniu kritikų — šeimos ekonominiai motyvai ir vaikų teisės kėlė ginčų jau tuo metu.

Kompozitorių ir publikos vaidmuo

XVIII a. Anglijoje labai išpopuliarėjo italų opera. Prie to daugiausia prisidėjo 1709 m. į Angliją persikėlęs vokiečių kilmės kompozitorius Georgas FriderichasHändelis, kuris parašė daug itališkų operų. Daug dainininkų, dainavusių Londone, buvo kilę iš Italijos, ir daugelis jų buvo kastratai. Garsiausias iš jų vadinosi Farinelli.

Baroko kompozitoriai specialiai rašė virtuoziškus arijas ir solinius partijus kastratams, išnaudodami jų gebėjimą atlikti aštrius ornamentus, ilgas frazes ir greitus koloratus. Dėl to kastratų populiarumas iš dalies priklausė nuo kompozitorių ir nuo publikos skonio, vertinančio prabangų, demonstratyvų dainavimą.

Populiarumo kritimas ir pabaiga

Kastratų dainininkų populiarumas išblėso XIX a., kai operos tapo mažiau dirbtinės ir labiau priminė realų gyvenimą. XIX a. viduryje nebeliko operos kastratų, nors keli kastratai vis dar giedojo bažnytiniuose choruose. Paskutinis kastratas, vardu Alessandro Moreschi, mirė 1922 m., sulaukęs 64 metų. Yra 1902 m. darytas jo balso įrašas, kurį galima išgirsti internete, tačiau jis galėjo būti ne itin geras dainininkas, be to, kai darė įrašą, buvo senyvo amžiaus, todėl pagal šį įrašą negalime spręsti, ar kastrato balsas buvo gražus.

Be estetikos pokyčių, prie kastratų nuosmukio prisidėjo ir teisiniai, etiniai bei religijos institucijų pokyčiai. Didėjantis susirūpinimas vaikų gerove ir žmogaus teisėmis palaipsniui uždarė kelią praktikai, kuri buvo suvokiama kaip žalinga ir nepriimtina.

Žymūs kastratai ir jų palikimas

Be Farinelli (Carlo Broschi), istorijoje žinomi ir kiti garsūs kastratai, pavyzdžiui, Senesino (Francesco Bernardi), Caffarelli (Gaetano Majorano) ir kt. Kai kurie iš jų buvo didžiosios scenos žvaigždės, turėjusios įtakos repertuaro formavimuisi ir kompozitorių stiliui.

Kastratų palikimas muzikoje yra sudėtingas: juos prisimename dėl nepaprasto techninio meistriškumo, galios ir skambumo, tačiau tuo pačiu juos lydi etinių diskusijų šešėlis. Muzikos istorikai ir atlikėjai stengiasi suprasti jų vaidmenį baroko scenoje, o kūrinių atlikimas šiandien dažniausiai atiduodamas moterims (sopranams, mezzosopranams) arba moderniems countertenor solistams, kurie dainuoja naudodami falsetinį registrą.

Kaip šiandien atliekami kastratų vaidmenys

Daugelis baroko operų, sukurtų kasratams, šiandien atliekamos rekonstruotais instrumentais ir su stiliui artima ornamentika. Vaidmenys dažnai perdalijami: moterims (sopranui arba mezzosopranui), kontratenorams arba kartais žemo tembro vyrams transponuojant partitūras. Muzikologai ir atlikėjai įdeda daug pastangų, kad atkurtų autentišką frazavimą ir ornamentiką, kuri anksčiau pabrėždavo kastratų meistriškumą.

Išvados

Kastratai buvo unikalus istorinis reiškinys muzikos istorijoje: jų balsai pakeitė operos estetiką, formavo kompozicijų stilistiką ir padarė įtaką publikai bei kultūrai. Tačiau praktikos moralinės ir humanistinės implikacijos galiausiai nulėmė jos pabaigą. Šiandien jų balsai gyvena per istorinius aprašymus, retus garso įrašus ir šiuolaikinius interpretacijų bandymus.