Kelnių (travesti) vaidmuo – tai vaidmuo operoje, kuriame moteris atlieka vyro personažą. Šis reiškinys dažnai vadinamas kelnių vaidmeniu (britų angl. „pants role“ arba amerik. „trouser role“) arba travesti vaidmeniu (iš italų). Pavadinimas siejamas su bridžais – prigludusiomis, kelius siekiančiomis kelnėmis, kurias anksčiau nešiojo vyrai. Nors kartais kelnių vaidmenys pasitaiko ir pjesėse, jie ypač išryškėja operos repertuare dėl specifinio vokalinio ir sceninio efekto.
Kelnių vaidmenis paprastai atlieka moterys, kurių balsas ir išvaizda padeda sukurti jauno vyro ar berniuko įspūdį. Tokius vaidmenis dažniausiai dainuoja lengvesnio už sopraną rango mecosopranai arba kontraltai, nes jų tembras ir aukštesnės natos kartais gali perteikti „berniukišką“ skambesį. Istoriškai XVII ir XVIII a. scenoje buvo įprasta persirengti priešingos lyties rūbais: tuo laikotarpiu populiarūs buvo kastratai – vyrai su itin aukštu balsu. Žiūrovai buvo įpratę prie įvairių lyties žaismių scenoje: tiek vyrų, vaidinančių moteris, tiek moterų, vaidinančių vyrus. Kai XVIII a. pabaigoje pamažu buvo nutraukta žiauri kastravimo praktika (kastravimo nutraukimas), vyriškus jaunų vyrų ar berniukų personažus dažniau pradėjo dainuoti mecosopranai ir kontraltai.
Mozartas parašė operą Figaro vedybos. Šioje operoje Cherubino, jaunąją meilės aistrą keliantį paauglį, tradiciškai atlieka mecosopranas. Kiti pažįstami pavyzdžiai iš operų repertuaro apima įvairius kelnių vaidmenis, kurie scenoje naudojami tiek dėl vokalinės prigimties, tiek dėl dramaturginių priežasčių: jie gali pabrėžti veikėjo jaunystę, pažeidžiamumą arba suteikti komišką atspalvį. Tarp plačiai žinomų travesti vaidmenų minimi ir princo Orlofskio vaidmuo Johanno Strausso operoje Die Fledermaus.
XX a. kompozitorių operose kelnių vaidmenys tapo retesni. Richardo Strausso operoje Rožinis kavalierius (Der Rosenkavalier, 1911) Oktaviano partija yra tradicinis kelnių vaidmuo, tačiau šioje kūrinio sampratoje sąmoningai atgaivinamas senamadiškas Mozarto laikų skonis ir tam tikra teatralumo ironija. Benjaminas Brittenas savo operoje pagal Šekspyro pjesę Vasarvidžio nakties sapnas netaikė įprasto kelnių sprendimo: Oberono partija čia parašyta kontratenorui – vyrui su aukštu, falcetu artimu balsu, o tai pakeičia tradicinę travesti estetiką.
Kelnių vaidmuo scenoje naudojamas dėl įvairių priežasčių: vokalinės (tam tikram personažui reikalingas tam tikras balso tipas), dramaturginių (jaunystės, berniukiškumo ar androginiškumo perteikimas), estetikos ar net tradicijos palaikymo. Šiuolaikinėje režisūroje režisieriai kartais šią praktiką paverčia sąmoningu stilistiniu sprendimu, žaisdami su lyties sampratomis ir žiūrovo lūkesčiais.
Yra ir priešingas terminas – sijono vaidmuo (angl. „skirt role“): tai situacija, kai vyras dainuoja moters vaidmenį. Benjaminas Brittenas tokį sprendimą naudojo šiek tiek kitaip: pavyzdžiui, operoje Curlew River vienas vaidmuo interpretuojamas su vyro atlikėju, o Humperdincko operoje Hanselis ir Gretelė kartais Raganą dainuoja vyras (Humperdincko operoje), kas suteikia vaidmenims kitokį dramatiškumą arba – priklausomai nuo režisūros – humoro prieskonį.
Trumpai apibendrinant: kelnių (travesti) vaidmuo yra ilgaamžė scenos tradicija, kilusi iš istorinių vokalinių praktikų ir socialinių vaidmenų žaidimo, kuri iki šiol teikia režisieriams ir atlikėjams kūrybinių galimybių – nuo autentiškos istorinės rekonstrukcijos iki modernių lyties ir tapatybės interpretacijų.