Ornamentika (muzika)
Muzikoje ornamentai - tai natos, kurios pridedamos prie pagrindinių muzikos kūrinio natų, kad kūrinys būtų įdomesnis. Yra kelios ornamentų rūšys, įskaitant trilius ir slides. Renesanso ir baroko epochų muzikoje gausu ornamentų. Kompozitorius paprastai parodo, kokių ornamentų reikia, mažais ženklais, užrašytais virš natų. Kai kuriuose kūriniuose, ypač lėtosiose dalyse, kompozitoriai dažnai nerodydavo, kokių ornamentų reikia: tikėdavosi, kad atlikėjai patys juos įterps. Suprasti, kaip teisingai ornamentuoti muziką, anksčiau buvo labai svarbi dainavimo ar grojimo muzikos instrumentu meno dalis.
Įvairiose šalyse ir šimtmečiuose teisingas muzikos ornamentavimo būdas labai skyrėsi. Idėjos, kaip turi būti atliekama muzika, nuolat keitėsi. Šiandien muzikantams, norintiems groti šių senesnių laikotarpių muziką, svarbu kuo daugiau žinoti apie istorinius muzikos stilius. Kartais tenka spėlioti, ko galbūt norėjo kompozitorius. Laimei, keletas kompozitorių ir muzikos teoretikų parašė knygas apie tai, kaip groti ornamentus. Tai leidžia mums suprasti skirtingus atlikimo stilius. Kartais kompozitoriai savo muzikoje parašydavo įžangą (įvadą), kad paaiškintų atlikėjui, kaip groti jų parašytus ornamentus.
Yra įvairių rūšių papuošalų. Grace nota - tai mažesniu šriftu užrašyta nata, rodanti, kad jos natos vertė (kiek laiko ji trunka) neįskaičiuojama į bendrą takto laiko vertę.
Ispanijoje šie papuošalai buvo vadinami "diferencijomis". Jie buvo naudojami jau XVI a., kai buvo išleistos pirmosios natų knygos gitarai. Prancūzų muzikoje jie buvo vadinami "agréments".
Ornamentai vis dar buvo rašomi klasikinės muzikos laikotarpio muzikoje, nors palaipsniui jie buvo naudojami vis rečiau, nes kompozitoriai pradėjo tiksliai rašyti visas natas, kurios turėjo būti grojamos. Romantizmo laikotarpiu jie beveik nebuvo vartojami, išskyrus "tr", reiškiantį "trill".
Baroko ir klasicizmo ornamentų tipai
Trill
Trioletas - tai greitas pagrindinės natos ir virš jos esančios natos kaitaliojimas. Jis taip pat buvo vadinamas drebėjimu. Paprastai, jei muzika parašyta iki 1800 m., trilis grojamas pradedant natą virš parašytos natos. Jei muzika parašyta po 1800 m., trilis paprastai grojamas pradedant nuo užrašytos natos ir pereinant prie aukščiau esančios natos. Žinoma, tai nebuvo griežta taisyklė: atlikimo stilius keitėsi palaipsniui.
Kartais trilis baigiasi posūkiu (aukščiau esanti nata, pagrindinė nata, žemiau esanti nata, pagrindinė nata).
Trilis muzikinėje notacijoje žymimas a t r {\displaystyle tr~~~~}
arba a t r {\displaystyle tr~~~~}. ~~, kur ~ reiškia trimito ilgį, virš štricho.
Mordent
Mordentas - tai tarsi labai trumpas trilis, dažniausiai tik pagrindinė nata, aukščiau esanti nata ir vėl pagrindinė nata. Jei vidurinė nata yra žemiau esanti nata, tai vadinama "apverstu mordentu" arba "apatiniu mordentu".
Viršutinis mordentas žymimas trumpu brūkšneliu (kuris taip pat gali reikšti triolį); apatinis mordentas yra toks pat su trumpa vertikalia linija per jį:
Kaip ir trimito atveju, tikslus greitis, kuriuo grojamas mordentas, priklauso nuo kūrinio greičio, tačiau esant vidutiniam greičiui, jis gali būti grojamas taip:
Pasukite
Trumpa figūra, sudaryta iš natos, esančios virš nurodytos natos, pačios natos, natos, esančios žemiau nurodytos natos, ir vėl pačios natos. Ji žymima veidrodine S formos figūra, esančia ant šono virš lapo.
Apatinė pridėtinė nata gali būti arba nebūti chromatiškai pakelta (virsti cis).
Invertuotas posūkis (natos, esančios po nurodytos natos, pati nata, nata virš jos ir vėl pati nata) paprastai žymimas perbraukiant trumpą vertikalią liniją per įprastą posūkio ženklą, nors kartais pats ženklas apverčiamas aukštyn kojomis.
Appoggiatura
Appoggiatura išvertus pažodžiui reiškia "pasvirusią natą". Šis žodis kilęs iš itališko žodžio appoggiare - "atsiremti". Tai nata, kuri nori nusileisti iki kitos natos, kuri yra harmonijos dalis. Kompozitoriai appoggiaturą dažnai rašydavo smulkiu šriftu. Paprastai tai reiškia, kad ji turi būti grojama imant pusę kitos natos laiko vertės (pavyzdžiui: appoggiatura prieš kvavero (aštuntosios natos) abi natas paverčia dviem puskvaverais (šešioliktinėmis natomis). XVIII a. kompozitoriai nustojo jas rašyti smulkiu šriftu ir rašė tiesiog kaip įprastas natas.
Acciaccatura
Akcijakatura - tai kuo greičiau grojama nata. Tai reiškia "sutraiškytą natą" (itališkai acciaccare reiškia "sutraiškyti"). Paprastai ji rašoma smulkiu šriftu, tačiau perbraukta brūkšneliu, kad būtų matyti, jog tai nėra appoggiatura. Dauguma atlikėjų acciaccaturą groja tiksliai į taktą, tačiau kartais geriau ją groti prieš pat taktą, kad pagrindinė nata būtų tiksliai į taktą.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra ornamentai muzikoje?
A: Ornamentai muzikoje - tai natos, kurios pridedamos prie pagrindinių muzikos kūrinio natų, kad kūrinys būtų įdomesnis.
K: Kokių yra ornamentų rūšių?
A.: Yra keletas ornamentų rūšių, įskaitant trilius ir slides.
K: Kaip kompozitoriai parodydavo, kokių ornamentų reikia?
A: Kompozitorius paprastai parodydavo, kokių ornamentų reikia, mažais ženklais, užrašytais virš natų. Kai kuriuose kūriniuose, ypač lėtosiose dalyse, kompozitoriai dažnai nerodydavo, kokių ornamentų reikia, ir tikėdavosi, kad atlikėjai patys juos įterps.
Klausimas: Kaip laikui bėgant keitėsi idėjos, kaip turi būti atliekama muzika?
A: Idėjos apie tai, kaip turi būti atliekama muzika, keitėsi įvairiose šalyse ir šimtmečiuose.
K: Kas yra gracijos nata?
A: "Gracijos nata" - tai mažesniu šriftu užrašyta nata, rodanti, kad jos natos vertė (kiek laiko ji trunka) neįskaičiuojama į bendrą takto laiko vertę.
K: Kada diferencija buvo pradėta naudoti gitaros muzikoje? A: Diferencialai buvo naudojami jau XVI a., kai buvo išleistos pirmosios gitaros muzikos knygos.
K: Ar klasicizmo laikotarpio kompozicijose vis dar buvo naudojami ornamentai?
A: Klasicizmo laikotarpio muzikoje ornamentai vis dar buvo rašomi, nors palaipsniui jie tapo mažiau paplitę, nes kompozitoriai pradėjo tiksliai rašyti visas natas, kurias reikėjo groti.
