Muzikos ornamentai: apibrėžimas, rūšys ir istorija

Atraskite muzikos ornamentų reikšmę, rūšis ir istoriją — nuo renesanso iki romantizmo, praktiniai patarimai ir stiliaus gairės atlikėjams.

Muzikoje ornamentai – tai papildomos natos arba trumpi ornamentiniai figūros, pridedamos prie pagrindinių kūrinio natų siekiant pagyvinti frazę, pabrėžti emociją ar paryškinti ritmo akcentus. Ornamentai gali būti parašyti aiškiai (kompozitoriaus nurodyti) arba palikti atlikėjo laisvei—ypač istoriniuose stiliuose atlikėjas dažnai improvizavo arba „įterpdavo“ ornamentus pagal vietos praktiką ir skonį.

Ornamentų rūšys

Yra daug ornamentų tipų; svarbiausi ir dažniausiai minimi:

• Trilis (trill) – greitas pakaitinis dvikosnis judesys tarp pagrindinės natos ir aukštesnės gretimos. Žymimas dažnai kaip „tr“ arba bangelės ženklu.
• Mordentas – trumpas pakaitinis judesys, kuris gali būti „viršutinis“ arba „apatinis“ (inverstas), dažnai atliekamas labai trumpai, ant vienos arba kelių dalelių trukmės.
• Turnas (turn) – keturių natų figūra aplink pagrindinę natą (aukšta–pagrindinė–žema–pagrindinė), būdinga baroko ir klasikinei stilistikai.
• Grace nota – maža dalinė nata, užrašyta mažesniu šriftu; ją galima atlikti kaip ilgesnę (appoggiatura) arba labai trumpą (acciaccatura). Originaliame tekste minima: „Grace nota - tai mažesniu šriftu užrašyta nata, rodanti, kad jos natos vertė (kiek laiko ji trunka) neįskaičiuojama į bendrą takto laiko vertę.“
• Slide / port de voix – kelios tonos ar laipteliai, įeinant į pagrindinę natą; įvairiose tradicijose vadinama skirtingai (pvz., slide, portamento).
• Kiti epizodiniai ornamentai – triukai, atliepiantys vokalinės atliepimo tradicijas (imitacijos, mažos improvisacijos, cadenzos solinių kūrinių pabaigose).

Notacija ir ženklai

Kompozitorius dažniausiai parodo, kokių ornamentų reikia, mažais ženklais, užrašytais virš natų. Trilis gali būti žymimas „tr“ arba bangelės ženklu, acciaccatura dažnai – mažyte nata su brūkšniu per ją, o appoggiatura – maža nata be brūkšnio. Tačiau ženklai ir jų interpretacija labai priklauso nuo laikotarpio, šalies ir autoriaus. Kartais kompozitoriai parašydavo įžangą (įvadą), kad paaiškintų atlikėjui, kaip groti jų parašytus ornamentus, o kai kuriuose XVII–XVIII a. leidiniuose pateikiamos išsamios ornamentų lentelės.

Istorija ir stilistinės skirtybės

Renesanso ir baroko epochų muzikoje ornamentai buvo labai dažni: juos naudojo tiek vokalinėje, tiek instrumentinėje muzikoje. Muzikoje ornamentai pridedavo ekspresijos, polyfonijos gyvumo ir atlikėjo individualumo.

Įvairiose šalyse ir šimtmečiuose teisingas muzikos ornamentavimo būdas labai skyrėsi. Idėjos, kaip turi būti atliekama muzika, nuolat keitėsi. Ispanijoje šie papuošalai buvo vadinami „diferencijomis“ ir buvo naudojami jau XVI a., kai buvo išleistos pirmosios natų knygos gitarai. Prancūzų muzikoje ornamentai turėjo ypač rafinuotas formas ir terminologiją; juos dažnai vadino „agréments“ ir detaliai aprašė klaviatūros ir klavesino mokyklos meistrai. Baroko epochoje kiekviena šalis (Italija, Prancūzija, Vokietija, Anglija) vystė savitą ornamentikos praktiką.

Kompozitoriai klasicizmo laikotarpiu, jau siekdami didesnės notacinės precizikos, rašė vis daugiau konkrečių natų, todėl ornamentų dalis kūriniuose palaipsniui mažėjo. Tai paminėta ir tekste: „Ornamentai vis dar buvo rašomi klasikinės muzikos laikotarpio muzikoje, nors palaipsniui jie buvo naudojami vis rečiau, nes kompozitoriai pradėjo tiksliai rašyti visas natas, kurios turėjo būti grojamos.“ Romantizmo laikotarpiu ornamentai iš esmės nebuvo plačiai vartojami, išskyrus kai kuriuos standartinius ženklus, pvz., „tr“ reiškiantį trilių.

Atlikimo praktika ir rekomendacijos

Suprasti, kaip teisingai ornamentuoti muziką, anksčiau buvo labai svarbi dainavimo ar grojimo muzikos instrumentu meno dalis. Šiandien muzikantams, norintiems groti senesnių laikotarpių muziką autentiškai, svarbu studijuoti istorines praktikas ir specifinius šaltinius. Tekste nurodoma: „Kartais tenka spėlioti, ko galbūt norėjo kompozitorius. Laimei, keletas kompozitorių ir muzikos teoretikų parašė knygas apie tai, kaip groti ornamentus. Tai leidžia mums suprasti skirtingus atlikimo stilius.“

• Mokykitės ornamentų iš istorinių traktatų ir autorių nurodymų (pvz., Couperin, Quantz, C.P.E. Bach ir pan.).
• Atlikdami ornamentus atsižvelkite į tempo, frazės ilgį ir dinaminius skirtumus – greiti ornamentai tempui leidžia trumplesnį atlikimą, lėtesnėse frazėse ornamentas gali būti išplėtotas.
• Jei ornamentas nėra užrašytas, venkite pernelyg sunkiai maskuoti melodiją – ornamentas turi papildyti, o ne užgožti pagrindinę liniją.
• Praktikuokite ornamentus įvairiu tempu ir dinaminėmis variacijomis, taip galite rasti stilistinį sprendimą, tinkantį konkrečiai interpretacijai.

Keli praktiniai pastebėjimai

• Vokalams ornamentai dažnai turėjo išraiškingą, prie kūrinio teksto pritaikytą charakterį.
• Instrumentinėje muzikoje ornamentai dažnai tarnauja frazės „užpildymui“, kontrasto sukūrimui arba virtuoziškumo parodymui.
• Šiuolaikiniame kūrinių atlikime kartais priderinami ornamentai iš istorinių šaltinių, o kartais laikomasi kompozitoriaus modernios notacijos ir bruožų.

Apibendrinant: ornamentai yra lanksti, stilistinė priemonė – supratimas apie jų istoriją, ženklinimą ir atlikimo praktiką leidžia interpretuoti muziką autentiškiau ir prasmingiau. Kompozitoriai kartais nurodydavo ornamentų atlikimo taisykles, tačiau dažniausiai jų interpretacija priklauso nuo laikotarpio, šalies ir konkretaus atlikėjo pasirinkimo.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra ornamentai muzikoje?

K: Kokių yra ornamentų rūšių?

K: Kaip kompozitoriai parodydavo, kokių ornamentų reikia?

Klausimas: Kaip laikui bėgant keitėsi idėjos, kaip turi būti atliekama muzika?

K: Kas yra gracijos nata?

K: Ar klasicizmo laikotarpio kompozicijose vis dar buvo naudojami ornamentai?

Paieška pagal raidę