Muzikinė notacija: kas tai, istorija ir pagrindai

Muzikinė notacija: sužinokite jos esmę, istoriją ir pagrindus — nuo natų linijų iki skirtingų kultūrų užrašų. Paprasta, aišku ir naudinga pradedantiesiems.

Muzikinis užrašas arba muzikinė notacija - tai būdas užrašyti muziką taip, kad kiekvienas galėtų ją groti. Praeityje muzikai užrašyti buvo naudojama daugybė sistemų. Šiandien dauguma Vakarų pasaulio muzikantų muzikines natas rašo ant lapo: penkių lygiagrečių linijų, tarp kurių yra keturi tarpai. Tačiau yra daugybė kitų, kai kurios iš jų šiandien naudojamos įvairiose kultūrose.

Muzikos užrašymas leidžia kompozitoriui, kuris kuria (komponuoja) muzikos kūrinį, pranešti kitiems žmonėms, kaip muzika turėtų skambėti. Tada tą muziką gali groti ar dainuoti bet kas, kas moka "skaityti muziką". Jei muzika nėra užrašyta, žmonės gali išmokti kitų žmonių muziką tik klausydamiesi jos ir bandydami ją kopijuoti. Taip tradiciškai buvo mokomasi liaudies muzikos.

Istorinė apžvalga

Muzikinė notacija vystėsi tūkstantmečiais. Senovės Graikijoje ir Bizantijoje egzistavo įvairios sistemos, vėliau viduramžiais Europoje atsirado neuminė (neumų) užrašymo tradicija, kuri rodė melodijos kryptį, bet ne visuomet tikslų ritmą. XI a. vienas svarbiausių pokyčių buvo Guido d'Arezzo pasiūlytas gestas ir pirštų sistema, bei idėjos, padėjusios sukurti penkių (vėliau – šešių) linijų stygą, iš kurios kilo šiuolaikinė penkių linijų natos sistema. Per Renesansą ir Baroką notacija tobulėjo — atsirado mensurinė (ritminė) notacija, klavišo, taktų ir dinamikos žymėjimai. XIX–XX a. standartai dar labiau susiformavo, o pastaraisiais dešimtmečiais — skaitmeninė notacija ir programos pakeitė užrašymo ir leidybos praktikas.

Pagrindiniai muzikinės notacijos elementai

• Stygos (penkios linijos) – pagrindinė sistema, ant kurios dedamos natos. Aukštesni arba žemesni garsai gali būti žymimi naudojant papildomas linijas.
• Raktai (clefs) – sol raktas (G), fa raktas (F) ir ut raktas (C) nurodo, kokią natą atitinka tam tikra linija.
• Natų vertės ir ritmo ženklai – visos, pusinės, ketvirtinės, aštuntosios ir kitų trukmių natos; pauzės atitinkamai žymi tylą.
• Takto ženklas (metras) – nurodo taktų skaičių ir taktą dalijančias vertes (pvz., 4/4, 3/4, 6/8).
• Tonacijos ženklai – # (diesis), b (bemolis) ir natūra; taip pat tonacijos (raktų) ženklai, rodomi prie stygų pradžios.
• Dinamikos žymėjimai – p (tyliai), f (garsiai), crescendo, diminuendo ir kt., nurodančios garso intensyvumą.
• Artikuliacija ir frazavimas – staccato, legato, akcentai, frazės linijos, apsprendžiančios atskirų natų ar melodijų sampratą.
• Tempo – greitis, dažnai nurodomas italų terminais (Allegro, Adagio) arba metronomo žyme (pvz., ♩=120).
• Akordai ir harmonija – žodžiai, simboliai arba pilnos natų grupės, rodantys vienu metu skambančius garsus.

Kiti užrašymo būdai ir tradicijos

Be Vakarų penkių linijų sistemos, egzistuoja ir kitos notacijos formos, pritaikytos skirtingoms tradicijoms bei instrumentams:

• Tablatura – žymi stygos numerius ir vietas ant grifo; labai paplitusi gitarai, lutniai ir pan.
• Skaitmeninis (ciprinis) užrašymas – numeracinės sistemos, pvz., Kinijos jianpu, kur skaičiai žymi laipsnius.
• Indijos užrašai – sargam arba swara sistemos, kurios pažymi ragų (melodinių) sekas ir ornamentiką.
• Bizantinė ir neuminė notacijos – tradicijos, išsaugojusios liturginius ir senovinius muzikos tipus, dažnai labiau orientuotos į melodijos kryptį nei į tikslias trukmes.
• Specializuotos notacijos – mušamiesiems, elektronikai, avangardinei muzikai ir improvizacijai, kur prireikia nestandartinių simbolių.

Skaitmeninė notacija ir programinė įranga

Šiandien daug muzikos kuriama ir dalinama skaitmeniniu formatu. Standartai kaip MIDI ir MusicXML leidžia perkelti užrašus tarp programų ir įrenginių. Populiarios programos — Sibelius, Finale, MuseScore, LilyPond — leidžia kurti, groti ir išspausdinti profesionaliai atrodantį partitūrų išdėstymą (engraving). Taip pat atsiranda internetinės platformos ir mobiliosios programėlės, skirtos mokytis notačių, konvertuoti garsą į natų užrašą ir bendradarbiauti su kitais muzikantais.

Ką galima ir ko negalima užrašyti

Muzikinė notacija yra galingas įrankis, tačiau turi ribų. Ji puikiai tinka užfiksuoti melodiją, ritmą, harmoniją, dinamiką ir daugelį atlikimo instrukcijų. Tačiau ne visada lengva išreikšti:

• tikslią tembrą (instrumetų spalvą),
• skomplikuotą improvizaciją ar spontanišką frazavimą,
• mikrotonus ir kai kurias šiuolaikines garso spektrines ypatybes be specialių žymėjimų,
• emocinį niuansą, kurį interpretuotojas perduoda vykdydamas kūrinį.

Kam reikalinga muzikinė notacija

Notacija naudojama daugeliu tikslų:

• kompozitorių kūriniams užfiksuoti ir perduoti;
• muzikantų parengimui, repeticijoms ir bendram grojimui;
• istorinei muzikos analizei ir išsaugojimui;
• leidybai, teisių apsaugai ir edukacijai.

Kaip pradėti mokytis natų skaitymo

Jei norite išmokti skaityti muziką, pradėkite nuo pagrindų:

• susipažinkite su stygomis ir raktų reikšmėmis;
• išmokite natų pavadinimus ir ilgis;
• practikuokite ritmą su metronomu;
• skaitykite paprastas melodijas ir lėtai atlikite jas instrumentu ar balsu;
• naudokite knygas, pamokų kursus ar programėles, kurios palaipsniui supažindina su sudėtingesniais žymėjimais.

Apibendrinant: muzikinė notacija yra universali priemonė, leidžianti perduoti muzikines idėjas per laiką ir erdvę. Nors įvairios kultūros turi savo tradicijas ir sistemų įvairovę, gebėjimas suprasti ir naudoti notaciją praplečia galimybes kurti, mokytis ir dalintis muzika.

Kai kurie ankstyvieji muzikos rašymo būdai

Kaunietiškas raštas

Seniausi užrašai buvo užrašyti ant lentelių, naudojant raidyną, vadinamą klijavo raštu. Buvo rasta maždaug 2000 m. pr. m. e. Nipūro muzikos įrašų, kurie, atrodo, apytiksliai nurodo, kaip turėtų būti grojama muzika. 1250 m. pr. m. e. datuojamoje plokštelėje yra muzikinis užrašas, kuriame nurodyti lyros stygų pavadinimai. Tai patys ankstyviausi mūsų turimi rašytinės muzikos įrašai.

Senovės Graikija

Senovės Graikijos muzikiniuose užrašuose natos vaizduojamos išsamiau nei ankstesniame raidyne. Jame nurodomas natos aukštis (kiek aukšta ar žema yra nata) ir jos trukmė. Kartais iš jo galima spręsti apie harmoniją. Jis buvo naudojamas mažiausiai nuo VI a. pr. m. e. iki maždaug IV mūsų eros amžiaus.

Ankstyvoji Europos muzikos notacija

Kai Europoje muzika buvo pradėta užrašinėti, ji buvo skirta Romos katalikų bažnyčiai. Ją užrašinėję vienuoliai naudojo taškų ir brūkšnelių sistemą, vadinamą neumais. Iš jų buvo galima suprasti, kokio aukščio ar žemumo yra natos, bet nebuvo nurodytas natų ilgis. Galbūt jais naudojosi žmonės, kurie jau žinojo muziką ir kuriems reikėjo tik priminti, kada reikia pakilti ir nusileisti.

Žmonės palaipsniui suprato, kad reikia rasti sistemą, kuri rodytų tikslų natos aukštį. Pirmoji lentelė buvo tik viena horizontali linija. Palaipsniui ji išaugo iki keturių eilučių. XI a. gyvenęs italų benediktinų vienuolis Guido d'Arezzo sukūrė šią sistemą, kuri netrukus lėmė mums žinomą muzikos užrašymo būdą. Iki XVI a. visi naudojo penkių eilučių lentelę. Iki XVII a. pabaigos visur buvo naudojama taktų (taktų) sistema. Iš pradžių taktų linijos buvo skirtos parodyti, kurios natos turi būti grojamos arba dainuojamos kartu. Palaipsniui buvo sukurta šiandien mums žinoma sistema, pagal kurią kiekvienas taktas truko tiek pat laiko ir turėjo tam tikrą taktų skaičių. Iki XVII a. pabaigos ją naudojo dauguma Europos klasikinės muzikos muzikantų.

Originalaus akmens Delfuose, kuriame yra antrasis iš dviejų himnų Apolonui, nuotrauka. Muzikinis užrašas - tai atsitiktinių simbolių eilutė virš pagrindinės, nenutrūkstamos graikiškų raidžių linijos.


Ankstyvoji Europos muzikinė notacija

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra muzikos užrašas?

K: Kiek eilučių yra natų lape, kurį naudoja dauguma Vakarų pasaulio muzikantų?

K: Koks yra natų užrašymo tikslas?

K: Kaip tradiciškai buvo mokomasi liaudies muzikos?

Klausimas: Ar be daugumos Vakarų pasaulio muzikantų naudojamų natų užrašymo sistemų šiandien yra dar kokių nors kitų?

K: Ar norint groti arba dainuoti užrašytą muzikos kūrinį būtina skaityti muzikos užrašą?

Paieška pagal raidę