Klinų raštas yra viena seniausių ir įtakingiausių žinomų rašto sistemų. Jis buvo rašomas pleišto formos ženklais ant molinių lentelių, ženklus braižant nendriniu plunksnakočiu, todėl jų kontūrai primena pleištą. Pats pavadinimas "klinų raštas" kilęs iš lotynų kalbos žodžio cuneus — „pleištas“, ir forma — „forma“. Į anglų kalbą terminas tikriausiai pateko per senovės prancūzų žodį cunéiforme.
Kilimas ir rašto forma
Klinų raštas pradėtas naudoti IV tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje — daugeliu duomenų siejamas su Uruko kultūra (Urukas IV). Iš pradžių tai buvo piktogramų sistema: daiktus ir sąvokas vaizdavo stilizuotos piešinės. Trečiajame tūkstantmetyje ženklai supaprastėjo ir ėmė tapti vis labiau abstrakčiais — brėžiniai pakeitė piešinius, kad juos būtų greičiau ir patogiau raižyti ant molio lentelių. Rašto sistema vystėsi nuo gausaus ženklų rinkinio prie mažesnio: ankstyvuoju bronzos amžiaus laikotarpiu jų buvo apie 1000, vėliau vėlyvajame bronzos amžiuje kai kuriuose repertuaruose sumažėjo iki maždaug 400 (pvz., hetitų klišinis raštas). Sistemoje buvo derinami logografiniai (žodžius žymintys) ženklai ir fonetiniai — daugiausia silabiniai ženklai; kai kuriose adaptacijose atsirado ir abėcėliniai elementai, ypač vėlesnėse versijose ir kitoms kalboms pritaikant.
Naudojimas ir kalbų įvairovė
Originalus šumerų raštas buvo pritaikytas rašyti daugeliu regiono kalbų ir taip išplito po Artimuosius Rytus: akkadų, eblaitų, elamitų, hetitų, luvių, hatų, hurrų ir urarų kalboms. Jis taip pat įkvėpė vėlesnes abėcėlines sistemas, pavyzdžiui, ugaritų ir senosiospersų abėcėles. Klinų raštas buvo naudojamas tiek administraciniais, tiek teisiniais, literatūriniais ir mokslo tikslais — išliko gausybė prekybos dokumentų, nuosavybės įrašų, teismo aktų, diplomatinių laiškų ir epose, pavyzdžiui, Gilgamešo epas.
Rašymo kryptis ir technika keitėsi: pradžioje tekstai kartais buvo dėliojami vertikaliais stulpeliais, vėliau stacionaria forma dominuoja horizontali eilutė iš kairės į dešinę (arba, priklausomai nuo laikotarpio ir vietovės, iš dešinės į kairę). Kiekviena kalba ir kultūra pritaikė ženklus pagal savo fonetinę struktūrą, todėl kilusių variantų repertuarai ir jų reikšmės skyrėsi.
Išnykimas ir iššifravimas
Klinų raštas gyvavo kelis tūkstantmečius, bet jo reikšmė pamažu mažėjo. Neoasirų imperijos laikais tradicinis klinų raštas vis dar buvo naudojamas, tačiau ilgainiui rašto vietą užėmė alfabetinės sistemos — jas platino, pavyzdžiui, finikiečių abėcėlė. Iki II a. pr. m. e. dauguma klinų rašto tradicijų senajame Mesopotamijos regione išnyko. Ilgą laiką sužinoti, kaip skaityti šiuos tekstus, buvo neįmanoma — žinios apie rašto sistemą iš dalies pradingo.
Iššifravimas prasidėjo XIX a., kai mokslininkai panaudojo dvikalbes ir trikablebes įrašus bei lyginamuosius metodus. Vienas svarbiausių atradimų buvo Behistuno įrašas, kurį perskaitė ir analizavo tokie tyrinėtojai kaip Sir Henry Rawlinson, Edward Hincks ir kiti. Jų pastangomis pamažu buvo atkurtos daugumos klinų ženklų reikšmės ir įvairių kalbinių atmainų tekstai, kas atvėrė plačias galimybes tirti senovės Artimųjų Rytų istoriją, literatūrą ir administraciją.
Klinų raštas yra ne tik svarbi archeologijos ir filologijos dalis — tai unikalus langas į seniausias civilizacijas, jų kasdienį gyvenimą, teisę, ekonomiką ir kultūrą.
