Dalmatų kalba – romanų kalba, kuria buvo kalbama Dalmatijoje, rytinėje Adrijos jūros dalyje. Viduramžiais ši kalba pamažu nyko dėl politinių, demografinių ir kultūrinių pokyčių regione; kai kur ji buvo vartojama iki XVIII–XIX a. Šiandien išlikę nedaug šaltinių, todėl dalmatų kalbos tyrinimas remiasi fragmentiškais duomenimis. Tik Veglijos (Krk) ir Ragūzos (Dubrovnikas) tarmės turi pakankamai išsaugotų tekstų ir žodyno fragmentų, todėl jas galima analizuoti; kitų tarmių atveju yra išlikę dažniausiai tik vienetiniai žodžiai arba trumpos frazės.
Istorija ir geografinis kontekstas
Dalmatų kalba formavosi iš vulgarinės lotynų kalbos mišinio, paveikto vietinių Balkanų kalbų ir vėliau – venecijietiškos bei kitų itališkų dialektų įtakų. Ilgainiui, ypač nuo XIII–XV a., regiono didėjantis slavizacijos procesas (kroatizacija), prekybinės ir politinės jėgos pokyčiai lėmė dalmatų kalbos vartotojų skaičiaus mažėjimą. Miestų ir pakrančių centrai, pavyzdžiui Ragūza, ilgą laiką išlaikė romanų kalbinių bruožų paveldą, tačiau susiliejimas su kroatų kalbomis ir italianizuotomis bendruomenėmis paskatino kalbos nykimą.
Tarmės ir išlikę šaltiniai
Dažniausiai minimos dvi geriausiai dokumentuotos dalmatų tarmės:
- Veglijos (Krk) tarmė – išsaugota keliuose tekstuose ir žodynuose;
- Ragūzos (Dubrovnikas) tarmė – turi palyginti daug tekstinių nuotrupų ir leksikos medžiagos.
Iš kitų vietinių tarmių išlikę tik pavieniai žodžiai, vietovardžiai, užrašai keliautojų darbuose, bažnytiniai dokumentai bei kai kurie archyviniai šaltiniai. Taip pat dalmatų pėdsakų yra vietovardžiuose ir kai kuriuose vietinių kroatų dialektų žodžiuose.
Kalbinės savybės (apžvalga)
Nors išsami visos kalbos gramatinė rekonstrukcija yra sudėtinga dėl šaltinių stokos, galima išskirti keletą bendrų bruožų:
- Žodynas – pagrįstas lotynišku pamatu, bet turėjo nemažai skolinių iš slavų kalbų bei venecijietiškų ir kitų itališkų dialektų;
- Morfologija – kaip ir dauguma romanų kalbų, dalmatų kalboje buvo suvienodinami kai kurie senesni lotyniški linksnių klodai; istoriškai trūko turtingo linksnių sistemos, būdingo klasikinei lotynų kalbai;
- Fonologija – išlikusiuose užrašuose matomi ir tipiniai romanų garsų poslinkiai (pvz. tam tikri balsių ir priebalsių pokyčiai), taip pat regioninės tarminės ypatybės, paveiktos ilgalaikės slaviškos tarpusavio sąveikos.
Bartoli tyrimai ir paskutinis kalbėtojas
1897 m. italų lingvistas Matteo Bartoli, kilęs iš netoliese esančios Istrijos, aplankė burburą (dalmatų kirpėją) Tuone Udainą (it. Antonio Udina), paskutinį dalmatų kalbos dialekto žinovą, kad ištirtų jo kalbą. Bartoli užrašė apie 2800 žodžių, pasakojimų ir gyvenimo aprašymų, kurie buvo išleisti knygoje ir suteikė daug informacijos apie kalbos žodyną, fonologiją ir gramatiką. Bartoli rašė italų kalba, o 1906 m. išleido vertimą į vokiečių kalbą (Das Dalmatische). Pranešama, kad rankraščiai italų kalba buvo prarasti, o kūrinys į italų kalbą iš naujo išverstas tik 2001 m.
Vos po metų, 1898 m. birželio 10 d., Tuonė Udaina, būdama 74 metų, atsitiktinai žuvo per sprogimą kelio darbuose. Šis įvykis dažnai minima kaip simbolinė dalmatų kalbos išnykimo data – tai buvo paskutinis dokumentais patvirtintas gimtakalbis kalbos vartotojas.
Dokumentacija ir ateities perspektyvos
Dalmatų kalba yra pavyzdys, kaip nežymiai dokumentuota regioninė kalba gali visiškai išnykti. Išlikę Bartoli ir kitų kelių tyrinėtojų užrašai leidžia rekonstruoti dalį leksikos ir kai kuriuos sintaksės aspektus, tačiau pilnai atgaivinti kalbą praktiškai neįmanoma. Nepaisant to, dalmatų tyrimai tebėra svarbūs kalbotyrai – jie padeda suprasti romanų kalbų plitimą Adrijos regione ir tarpkalbinę sąveiką tarp romaniškų bei slavų kalbų.
Paveldas regione
Dalmatų kalbos palikimas matomas keliose srityse:
- vietovardžiai ir kai kurie šeimų pavardžių dariniai;
- skoliniai vietos kroatų dialektuose ir vietos žodynuose;
- istoriniai tekstai ir keliautojų užrašai, kurie naudojami istorinėse ir lingvistinėse studijose.
Šiuolaikiniai lingvistai ir istorikai toliau tiria prieinamą medžiagą, skaitmenina rankraščius ir lygina dalmatų duomenis su kitomis romanų bei slavų kalbomis, kad geriau suprastų regiono kalbinę raidą.


