Urartų kalba — tai kalba, kuria kalbėjo senovinės Urartu karalystės žmonės šiaurės rytų Anatolijoje (dabartinėje Turkijoje), Vano ežero regione. Urartu buvo politinis ir kultūrinis centras maždaug I tūkstantmetyje pr. m. e.; urartų kalba dominuoja archeologiniuose radiniuose iš šio laikotarpio ir padeda suprasti regiono administraciją, ekonomiką bei karinius reikalus.
Kilmė ir kalbinė priklausomybė
Urartų kalba dažnai vadinama izoliuota tam tikra prasme: ji nepriklauso semitų ar indoeuropiečių šeimoms, bet yra susijusi su hurrų (Hurrian) kalba. Todėl kalbininkai ją dažnai priskiria hurrourartų kalbų šeimai — tai reiškia, kad urartų ir hurrų kalbos turi bendrų bruožų ir greičiausiai kilusios iš giminės ar artimos protakalbės. Ši priklausomybė paaiškina kai kuriuos bendrus morfologinius ir leksinius požymius, tačiau tikslesnės genealoginės išvados vis dar aptarinėjamos mokslininkų bendruomenėje.
Raštas: klinai ir hieroglifų hipotezė
Dauguma urartų tekstų yra užrašyti kliniu raštu, pritaikytu iš asirų-babiloniečių tradicijų ir pritaikytu urartų fonetikai bei administraciniams poreikiams. Kliniame variante užrašytos karinės pranešimų, dedikacijų, statybų aprašų bei karališkųjų titulų formos.
Egzistuoja taip pat hipotezė, pagal kurią, be Urartui būdingų klinio raidyno užrašų, Urartui buvo būdinga ir vietinė hieroglifų rašto sistema. Tokių ženklų likučių aptikta ant kai kurių metalinių dirbinių, antkapių ir akmeninių plokščių. Hieroglifiniai ženklai gali būti tiek simboliniai (heraldiški, ikoniški), tiek — kaip teigia kai kurie tyrinėtojai — tikras raštas.
Movsisiano hipotezė ir jos vertinimas
Armėnų mokslininkas Artakas Movsisianas paskelbė dalinį bandymą iššifruoti urartų hieroglifus, teigdamas, kad jie užrašyti ankstyvąja armėnų kalbos forma. Movsisiano darbai sukėlė diskusijas: jie įdomūs kaip alternatyvi interpretacija, tačiau plačiai priimta tekstų iššifravimo praktika remiasi klininiu raštu ir hurrourartų kalbiniais modeliais. Daugelis specialistų mano, kad hieroglifai arba neturi pakankamai žodžių ekvivalentų, arba juos sunku patikimai susieti su armėnų kalbos forma, todėl Movsisiano teiginiai laikomi kontroversiniais ir reikalauja papildomų įrodymų.
Gramatika, leksika ir kalbos bruožai
- Morfologija: Urartų kalba yra daugiausia sufiksinė, t. y. žodžių reikšmės keitimas vyksta pridedant galūnes ir priesagas.
- Sintaksė ir linksniai: kalboje fiksuojami įvairūs atitikmenys, įskaitant veiksnio ir tarinio ryšius; kai kurie tyrimai rodo ergatinės sistemos požymius, panašius į hurrų kalbą.
- Leksika: didelę dalį žodyno sudaro giminiški elementai su hurrų, taip pat yra skolinių iš asirų ir kitų regioninių kalbų.
Inskripcijos ir archeologija
Urartų tekstai aptinkami fortų, rūmų ir šventyklų akmeniniuose įrašuose, bronziniuose dirbiniuose bei molinėse plokštelėse. Juos leidžia datuoti archeologiniai kontekstai — statinių sluoksniai, dovanų ar karališkų dedikacijų fragmentai. Tokie tekstai suteikia informacijos apie karalių titulų sistemą, mokesčius, statybų programas ir karo kampanijas.
Šiuolaikinės mokslinės išvados
Šiuolaikinė urartų kalbos studija remiasi dešimtmečių filologinių ir archeologinių tyrimų duomenimis. Nors dalis idėjų (pvz., hieroglifų kaip ankstyvos armėnų raštijos) sulaukia reiklumo ir abejonių, pagrindiniai faktai — kad urartų kalba priklauso hurrourartų šeimai ir daug tekstų užrašyta pritaikytu klininiu raštu — laikomi patikimais. Tyrimai tęsiami: kiekvienas naujas radinys gali patikslinti kalbinę vaizdą, atskleisti naujų žodžių ar suteikti duomenų apie regiono lingvistinę istoriją.
Santrauka: Urartų kalba — svarbi senovės Pietų Kaukazo ir Šiaurės Rytų Anatolijos istorijos dalis. Ji nėra semitų ar indoeuropiečių kalba, o priklauso hurrourartų šeimai; tradiciškai užrašyta klininiu raštu, o hieroglifų interpretacijos lieka ginčytinos ir reikalauja daugiau įrodymų. Artako Movsisiano bandymai iššifruoti hieroglifus pagal ankstyvąją armėnų kalbą yra žinomi, tačiau nepriimti kaip bendras mokslinis konsensusas.
