Bliuzas: afroamerikietiškas muzikos žanras — kilmė, stiliai ir Čikagos įtaka

Atraskite bliuzo kilmę, afroamerikietiškas šaknis, deltos tradiciją ir Čikagos įtaką — nuo akustinių šaknų iki elektrinių gitarų, Teksaso ir Vakarų pakrantės atmainos.

Bliuzas yra muzikos rūšis, atsiradusi Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. pradžioje. Jį kūrė buvę Afrikos vergai, semdamiesi įkvėpimo iš spiritualų, šlovinimo dainų, giesmių, darbo dainų ir „field hollers“ — vienišų, emocingų lauko šauksmų. Ankstyvosios bliuzo dainos dažnai vadinamos deltos bliuzu, nes jos kilo iš regiono prie Misisipės upės žiočių. Bliuzas gimė iš kasdienės patirties — vargo, ilgesio, meilės ir pasipriešinimo — ir tapo vienu svarbiausių afroamerikietiškos muzikos išraiškos būdų.

Kilmė ir istorinė aplinka

Bliuzo formavimasis buvo glaudžiai susijęs su vergų palikimu, sharecropping‘o sistema pietuose ir didžiąja afroamerikiečių migracija į šiaurę (Great Migration). Dainos turinys dažnai atspindėjo ekonominę netvarką, rasizmą, atskirtį, bet ir humoro ar ištvermės akimirkas. Su plėtra į miestus bliuzo menas transformavosi — atsirado didesnės grupės, elektriniai instrumentai ir urbanistinė tematika.

Muzikinės savybės

• Struktūra: labiausiai žinoma 12 taktų („12-bar“) bliuzo forma su I–IV–V akordų progresija, tačiau yra ir kitokių variantų (8, 16 taktų).
• Melodija: naudojama bliuzo gama (blue notes) — „sumažinti“ trečiosios, penktosios arba septintosios laipsnio tonai, kurie sukuria savitą „traškų“ ar ilgesingą atspalvį.
• Vokalizacija: call-and-response (kvietimas–atsakas), improvizacija, mikrotoniniai „bendi“ (gydymo, string bendai), raukšlių ir šauksmo elementai.
• Instrumentai: akustinė gitara, slide gitara (butelio arba bottleneck technika), armonikėlė (harmonica / „harp“), pianinas, kontrabosas / bosinė gitara, būgnai, vėliau — elektrinė gitara ir elektrinis bosas.
• Timbre ir atlikimas: svarbi emocinė intonacija, dinamika ir ryškus solo akcentas.

Stiliai ir regioninės tradicijos

Bliuzas greitai diversifikavosi į kelis regioninius ir stilistinius srautus. Pagrindiniai:

• Delta bliuzas — paprasta, intensyvi akustinė gitara, slide technika, gilus vokalas.
• Čikagos bliuzas — elektrinis, grupinis, amplifikacija, stalčių ritmai ir fortepijono / saksofono partijos; suintensyvino bliuzo garsą ir padėjo jam tapti populiariuoju mieste.
• Teksaso bliuzas — dažnai greitesnis, džiazo ir country elementai, stiprus gitarinis virtuoziškumas.
• Piedmont bliuzas — švelnesnis stilius su pliuošiniu, fingerpicking gitara ir raganiška ritmine linija.
• Vakarų pakrantės bliuzas — jump blues ir swing įtaka, labiau šokiams pritaikyta energija.
• Jump blues / R&B — linkęs į šokių muziką, ryškiu varinių instrumentų akcentu; vėliau tapo svarbiu rock and roll ir rhythm & blues ištakų šaltiniu.

Čikagos bliuzas ir jo įtaka

XX a. viduryje daug afroamerikiečių iš pietų persikėlė į šiaurės miestus — ypač į Čikagą. Ten bliuzas susiliejo su miestu: atsirado didelės scenos, naktiniai klubai ir įrašų kompanijos (pvz., Chess Records), kurios įrašė ir išpopuliarino elektrinį bliuzą. Čikagos bliuzas būdingas elektrinėmis gitaromis, stiprintais armonikėlės solo, ritmine sekcija ir intensyvesnėmis, urbanistinėmis temomis (miesto gyvenimo sunkumai, santykiai, migracijos patirtys).

Tokių atlikėjų kaip Muddy Waters, Howlin' Wolf, Willie Dixon ir Buddy Guy darbai parodė, kaip bliuzas gali transformuotis į energingą, elektrinį, masiškai girdimą žanrą. Čikagos scena taip pat stipriai paveikė britų bliuzo bangą (Rolling Stones, Eric Clapton ir kt.), kuri savo ruožtu išplėtė bliuzo įtaką visame pasaulyje.

Žymūs atlikėjai ir kūrėjai

• Robert Johnson — delta bliuzo legenda, įtaką padaręs per savo dainų lyriką ir gitaros techniką.
• Muddy Waters — svarbus perėjimo prie elektrinio bliuzo figūra, susijęs su Čikaga.
• B.B. King — žinomas dėl išraiškingų gitaros solo ir vokalo intonacijos; „Lucille“ — jo simbolinė gitara.
• Howlin' Wolf — galingas vokalas ir charizma, svarbus Čikagos bliuzo atstovas.
• John Lee Hooker — pasižymėjo ritmine paprastumo grožiu ir hipnotizuojančiais riffais.
• Ma Rainey, Bessie Smith — ankstyvosios bliuzo dainininkės, reikšmingos bliuzo ir blues-vaudeville tradicijai.

Paveldas ir įtaka šiuolaikinei muzikai

Bliuzas tapo pagrindu daugeliui XX ir XXI a. žanrų: džiazui, rhythm & blues, rock and roll, soul ir net pop muzikai. Jo struktūros ir improvizacijos principai naudojami tiek studijiniuose įrašuose, tiek gyvuose pasirodymuose. Bliuzo festivaliai, mokyklos ir archyvai padeda išsaugoti tradicijas ir perduoti jas naujoms kartoms. Šiandien tiek tradiciniai, tiek modernūs atlikėjai tęsia bliuzo istoriją, eksperimentuoja su elektrifikacija, fuzija su kitais žanrais ir skirtingomis kultūromis.

Apibendrinimas

Bliuzas — ne tik muzikinis stilius, bet ir kultūrinė istorija: jis atsirado sunkumų ir kūrybos kryžkelėje, tapo išraiška individualiam ir kolektyviniam patyrimui, o per migraciją ir technologijų pažangą iš pietinių laukų pateko į didžiųjų miestų scenas ir į pasaulinę muzikos kultūrą. Nuo deltos bliuzo iki Čikagos elektrinių grupių, bliuzas nuolat transformuojasi, bet išlieka autentišku emocijų ir improvizacijos kanalu.

Melodinis modelis

Paprasčiausių bliuzo gamų melodija pagrįsta mažorine pentatonine gama, pavyzdžiui, C Eflat G A Bflat C, pridedant papildomų natų (vadinamųjų "mėlynųjų natų"), pavyzdžiui, C Eflat Gflat G A Bflat C. Mėlynosios natos paprastai nedera prie gamos, tačiau jos suteikia muzikai ypatingą jausmą.

Bliuzo skalė, prasidedanti ties C

Klausimai ir atsakymai

K: Koks yra mėlynųjų apibrėžimas?

K: Kada atsirado bliuzas?

K: Kaip vadinosi pirmosios bliuzo dainos?

K: Iš kur atsirado deltos bliuzas?

K: Kas nutiko bliuzui, kai afroamerikiečiai persikėlė į šiaurę?

K: Kokia yra svarbiausia sukurta bliuzo forma ir kaip ji grojama?

K: Ar yra kitų bliuzo formų, kurios taip pat buvo išvystytos?

Paieška pagal raidę