Chanson: prancūziška daina — apibrėžimas, istorija ir formos

Chanson — prancūziška daina: apibrėžimas, istorija ir formos nuo viduramžių iki Renesanso; kompozitoriai, chansonieriai ir melodijų bei žanrų įvairovė.

"Chanson" prancūziškai reiškia "daina". Šis žodis dažnai vartojamas muzikoje ir reiškia bet kokią dainą su prancūziškais žodžiais, tačiau dažniau jis vartojamas kalbant apie dainas, kurių žodžius įgarsino prancūzų klasikinės muzikos kompozitoriai.

Labai dažnai "šansonais" vadinamos prancūziškos dainos, kurios buvo dainuojamos vėlyvaisiais viduramžiais ir Renesanso laikais. Žmonės, kurie dainavo šiuos šansonus, buvo vadinami "chansonniers". Jos buvo įvairių formų, įskaitant balade, rondeau ir virelai. Kai kurie to meto kompozitoriai mėgo muzikuoti populiariąją poeziją. Ankstyviausi šansonai buvo skirti dviem, trims arba keturiems balsams, daugelis jų - trims balsams. XVI a. dauguma jų buvo keturbalsiai. Kartais dainininkams akompanuodavo instrumentai.

Apibrėžimas ir pagrindinės savybės

Chanson — tai tiek bendrinis terminas prancūziškai dainai, tiek ir konkreti muzikinė tradicija, apimanti dainas nuo viduramžių iki šiuolaikinių atlikėjų. Tradiciškai šansonas pasižymi ryškia žodinio teksto reikšme: prancūzų kalbos artikuliacija, lyrika ir poezija dažnai yra svarbiausia dalis. Formos gali būti strofinės (kartojamos eilutės) arba sudėtingesnės, polifoninės, kai kelios melodijos susipina į vieną visumą.

Istorija ir raida

Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu chanson buvo viena pagrindinių sekuliarių formų Prancūzijos muzikoje. Šansonai buvo rašomi tiek paprastiems balsams, tiek polifoninėms ansamblių partituroms. Šio laikotarpio tekstai dažnai – meilės temos, herojiškos baladės ar satyriniai kūriniai. Chansonniers — tiek rankraščiai, tiek ir atlikėjai — buvo svarbūs šios kultūros skleidėjai.

Renesanso pabaigoje ir XVI a. polyfonija įgavo naujų formų: šansonai dažnai pritaikyti keturiems balsams, kartais įtraukti instrumentai (lanko, liutas, vėliau cembalo). Vėliau, baroko ir klasicizmo laikotarpiais, terminas išsiplėtė ir ėmė apimti įvairius vokalinius žanrus.

Formos ir struktūra

• Balade — naratyvinė forma, dažnai su refrenu.
• Rondeau — ritmiškai sugrįžtantis refreninis modelis.
• Virelai — viduramžių forma, turinti specifinę strofinę struktūrą.
• Strofinės ir perstofo (through-composed) struktūros — priklausomai nuo autoriaus intencijos teksto interpretacijai.

Atlikimas ir instrumentacija

Pradinėse stadijose šansonai buvo atliekami a cappella arba su minimaliu instrumentiniu akompanimentu. Populiarūs akompanuojantys instrumentai buvo liutas, vihuela, clavichord ir vėliau — cembalas arba fortepijonas. Tradiciškai svarbu buvo aiškus teksto artikuliavimas, todėl akompanimentas dažnai buvo mažiau sudėtingas, kad nebūtų užgožtas žodis.

Temos ir reikšmė

Šansonuose dažnai gvildenamos meilės, moralės, politinės ir socialinės temos. Dėl akcentuojamo teksto šis žanras tapo priemone ne tik estetiniam pasisakymui, bet ir komentatoriškam santykiui su visuomene — nuo pramoginių dainelių iki rimtos poezijos muzikinės interpretacijos.

Vėlesnė raida: nuo XIX a. iki šiandien

XIX–XX a. šansonas evoliucionavo į platų žanrų spektrą: kabaretinės dainos, šanson réaliste, chansonnier tradicija. Tokiais laikotarpiais formos ir tematikos įvairovė išaugo — atsirado stiprūs asmeniniai atlikėjai ir poetai, kurie tapo žanro veidais. Šiuolaikinis šansonas jungia tradicinius elementus su pop, jazzu ir elektronika, bet vis dar išlieka orientuotas į tekstą ir pasakojimą.

Žymūs vardai (paminėjimai)

Nors pirminėse šansono tradicijose dominavo kompozitoriai ir anoniminių kūrėjų rankraščiai, vėlesniais laikotarpiais atsirado individualūs atlikėjai, kurie stipriai prisidėjo prie šansono populiarumo ir formos išplėtimo. Šiame žanre svarbu tiek kompozitoriaus, tiek atlikėjo vaidmuo — vienas rašo muziką ir tekstą, kitas ją interpretuoja ir perduoda klausytojui.

Išvados

Chanson yra plati, daugiasluoksnė prancūziškos dainos tradicija, apimanti viduramžių polifoniją, renesanso formas, kabaretą ir šiuolaikinę populiariąją muziką. Svarbiausias jos bruožas — pabrėžtas dėmesys tekstui ir jo interpretacijai per muziką. Dėl to šansonas išlieka gyvu žanru tiek istorinei muzikologijai, tiek šiuolaikiniams atlikėjams ir klausytojams.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Ką reiškia prancūziškas žodis "chanson"?

K: Kaip žodis "šansonas" dažnai vartojamas muzikoje?

K: Kada dažniau vartojamas žodis "šansonas"?

K: Ką paprastai reiškia "šansonai"?

K: Kaip buvo vadinami žmonės, kurie dainavo šiuos šansonus?

K: Kokios buvo kai kurios šansonų formos?

K: Kokia buvo ankstyviausia šansonų forma ir kiek balsų jie paprastai buvo skirti?

Paieška pagal raidę