Simfoninė (toninė) poema: apibrėžimas, istorija ir žymiausi kūriniai

Atraskite simfoninės (toninės) poemos prasmę, istoriją ir žymiausius kūrinius — nuo Liszto iki Strausso: programinė muzika, garsiausi kompozitoriai ir įtakingi pavyzdžiai.

Simfoninė poema arba toninė poema — tai orkestrinis, programinis kūrinys, kuriame muzika vaizduoja pasakojimą, vaizdą, idėją ar literatūrinį motyvą, t. y. dalyką, kuris pats savaime nėra muzika. Tokiu atveju muzika tampa pasakojimo įrankiu: ji gali perteikti veiksmą, nuotaiką, gamtovaizdį ar personažo charakterį. Ši koncepcija glaudžiai siejasi su platesne programine muzika — kūriniais, kuriuose kompozitoriaus intencija yra perteikti tam tikrą išorinį turinį.

Atsiradimas ir istorinė raida

Simfoninės poemos idėją galima aptikti jau ankstesnėje muzikos praktikoje. Kai kurias užuomazgas galima rasti Beethoveno uvertiūrose, kurios ruošė klausytoją būsimai operai ar spektakliui. Romantizmo laikotarpiu tokia muzika tapo ypač populiari: kompozitoriai ieškojo būdų per orkestrą perteikti literatūrą, mitus, gamtą ir istoriją.

Viena iš ankstyvųjų ir gerai žinomų programinių uvertiūrų yra Felikso Mendelsono kūrinys, dažnai vadinamas Fingalo oloje (1832), kuriame muzika vaizduoja jūros ošimą Hebridų salose. Tokios formos plėtra vedė link trumpesnės arba vienos dalies kūrinių, kuriuose kompozitoriai nebepasiribojo tradicine uvertiūros ar simfonijos forma, o kūrinius vadino poetiškai ar pasakojimais siejamais pavadinimais.

Liszto vaidmuo ir forma

Franzas Lisztas laikomas žymiu simfoninės poemos formos kūrėju ir populiarintoju. Jis pats ėmė naudoti pavadinimą Symphonische Dichtung (Simfoninė poema) ir parašė dvylika tokio tipo kūrinių. Liszto principas — vienos dalies orkestrinis kūrinys su aiškiu programiniu užmanymu — išsiskyrė laisva, epizodine forma ir dažnu temų kaita bei transformacija (vadinamasis thematic transformation), kai pagrindinė muzikinė medžiaga kinta priklausomai nuo vaizduojamo siužeto.

Viena iš Liszto poemos iliustracijų yra "Mazeppa" (1851 m.), paremta Victoro Hugo poema — muzika vaizduoja laukinį žirgą, ant kurio pririštas žmogus patiria skausmą ir išgelbėjimą, kol tampa vadinamuoju vadu.

Charakteristikos ir skirtumai nuo kitų formų

• Forma: dažniausiai viena dalis, bet su vidinėmis fazėmis ir aiškia dramaturgija; kai kurie kūriniai — ilgesni ir struktūriškai artimi simfonijai (pavyzdžiui, Ein Heldenleben).
• Programiškumas: kūrinys turi išorinį naratyvą ar idėją (poema, vaizdas, legenda).
• Technika: dažnai taikoma temų transformacija, leitmotyvai, spalvinga orkestracija ir dinaminis kontrastas.
• Skirtumas nuo uvertiūros: uvertiūra tradiciškai ruošia sceną teatrui ar operai; simfoninė poema yra autonomiškas muzikinis pasakojimas, nebūtinai susijęs su scenišku pastatymu.

Žymūs kompozitoriai ir kūriniai

Simfonines poemas kūrė daugelis XIX–XX a. kompozitorių, kiekvienas jas interpretavo savaip:

• Richardo Strausso — ilgos, dramatiškos toninės poemos (pavyzdžiui, Ein Heldenleben, Also sprach Zarathustra), pasižyminčios sudėtinga orkestracija ir aiškiu tematiniu vystymu.
• Franzas Lisztas — kūrė poemos formą, naudojo temų transformaciją (Mazeppa ir kiti).
• Sergejus Rachmaninovas — parašė, tarp kitų, Isle of the Dead, kurio programa paremta grafikos darbu ir mirties tematika.
• Modestas Musorgskis — jo Night on Bald Mountain (orchestracija žinoma Rimskio-Korsakovo versija) tapo vienu ryškiu programinės muzikos pavyzdžių.
• Camille'isSaint-Saënsas — kūriniai kaip Danse macabre ir Phaéton demonstruoja vaizdingą orkestraciją ir programiškumą.
• Claude'as Debussy — impresionistinė tvarka programine prasme (pavyzdžiui, Prélude à l'après-midi d'un faune), kurio kūryba keičia poemos suvokimą, orientuodamasi į spalvą ir atmosferą.
• Jeanas Sibelius — toninės poemos ir siuitai, kuriose atsiskleidžia nacionalinė dvasia ir gamtos vaizdiniai (pvz., Finlandia, Tapiola, The Swan of Tuonela).
• Bedřichas Smetana — ciklas Má vlast (ypač Vltava) yra puikus nacionalinės programinės poemos pavyzdys.
• Antoninas Dvořákas — parašė keletą simfoninių poemų, įkvėptų liaudies pasakų ir poemų.
• Piotras Čaikovskis — nors jo labai žinomi kūriniai dažnai yra simfonijos ar uvertiūros žanre, jis taip pat naudojo programinius elementus (Romeo and Juliet — uvertiūra-fantazija).
• Césaras Franckas — jo simfoniniai ir orkestriniai kūriniai prisideda prie programinės muzikos tradicijos.

Įtaka ir paveldas

Simfoninė poema tapo svarbia romantinio laikotarpio raiškos forma, suteikusi kompozitoriams laisvę jungti muziką su literatūra, tapyba, istorija ar filosofija. Vėliau ši tradicija turėjo tiesioginę įtaką kino muzikai — spalvinga orkestracija, tematinė transformacija ir aiški dramaturgija buvo perimtos filmų garso takeliuose. Tai aiškiai matyti, kai Richardo Strausso toninės poemos Also sprach Zarathustra pradžia (1895–1896) įgavo naują populiarumą po panaudojimo filme 2001: kosminė odisėja.

Praktiniai pastebėjimai klausytojui

• Simfoninės poemos dažnai prasideda konkrečiu muzikiniu motyvu arba tema, kuri vėliau keičiasi ir įgauna naujas reikšmes priklausomai nuo siužeto.
• Norint pilnai suvokti kūrinio naratyvą, naudinga perskaityti kompozitoriaus pateiktą programą arba trumpą aprašymą prieš klausantis.
• Jei domina tolesnė pažintis: pradėkite nuo Liszto poemų ir Smetanos Má vlast, tęskite Strausso ir Debussy orkestriniais paveikslais, o baigti galite klausydami Rachmaninovo ir Sibelius kūrinių.

Simfoninė poema išlieka svarbi muzikinės raiškos forma — ji jungia muzikos kalbą su platoniškesnėmis ar konkretesnėmis idėjomis, leidžianti klausytojui patirti istoriją ar vaizdą be žodžių, tik per orkestro spalvas ir dramaturgiją.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra simfoninė poema?

K: Kada buvo populiarios simfoninės poemos?

K: Kas buvo kompozitorius, dėl kurio simfoninė poema tapo svarbia muzikos forma?

K: Kokie yra garsių simfoninių poemų pavyzdžiai?

Klausimas: Kiek laiko trunka dauguma simfoninių poemų?

K: Kas įkvėpė Beethoveną sukurti uvertiūras?

K: Ką apibūdina Fingalo ola?

Paieška pagal raidę