Sergejus Vasiljevičius Rachmaninovas (rus. Сергей Васильевич Рахманинов; tariama rahk-MAH-nin-off) – žymus rusų kompozitorius ir pianistas. Jis gimė 1873 m. balandžio 1 d. (N. S.), mirė 1943 m. kovo 28 d.. Kadangi rusų kalboje vartojama kitokia abėcėlė, jo vardas užsienio leidiniuose dažnai rašomas skirtingai („Sergei“ arba „Sergey“, pavardė – „Rachmaninoff“, „Rachmaninov“, „Rakhmaninov“ ar „Rakhmaninoff“). Formą „Sergejus Rachmaninovas“ jis vartojo gyvendamas Jungtinėse Valstijose.

Rachmaninovas laikomas vienu žymiausių XX a. dešimtmečio pianistų ir kompozitorių. Jis pasižymėjo puikia technika, įspūdinga jėga ir didelėmis rankomis, todėl galėjo groti sudėtingus ir plačius akordus bei didelius intervalus – pagal liudijimus kartais galėjęs užimti net tryliktą (13 laipsnių) tarpus. Nors stilistiškai jis dažnai priskiriamas vėlyvajam romantiniam tradicijai, dauguma jo kūrinių sukurti XX a. ir išlieka itin populiarūs dėl savo įtaigių, lengvai įsimenamų melodijų ir sodrios harmonijos. Rachmaninovo fortepijoniniai kūriniai pripažįstami vienais techniškai sudėtingiausių repertuare.

Trumpa biografija

Rachmaninovas mokėsi Maskvos konservatorijoje, kur jam buvo suteiktos tvirtos kompozicijos ir fortepijono žinios. Ankstyvas jo debiutas kaip kompozitoriaus ir dirigento lydėjo ir sunkumų: pirmosios simfonijos premjera 1897 m. susilaukė kritikos ir privertė kompozitorių patirti rimtą kūrybinę krizę. Po šio periodo jis gydėsi pas gydytoją Nikolajų Dalį, o po terapijos atgaivino kūrybinę veiklą – viena reikšmingiausių pergalės buvo Fortepijoninis koncertas Nr. 2, Op. 18 (1901), kuris iškėlė jo vardą ir tapo vienu žymiausių fortepijono koncertų.

Kūryba ir svarbiausi kūriniai

Rachmaninovas parašė įvairių žanrų kūrinių: simfonijų, fortepijoninių koncertų, pianistinės muzikos, vokalinių ir kamerinių darbų, taip pat simfoninių poemų. Iš jo žymiausių kūrinių galima paminėti:

  • Fortepijoniniai koncertai Nr. 1–3 (ypač plačiai atliekami Nr. 2 ir Nr. 3);
  • „Rhapsody on a Theme of Paganini“ (Rapsodija pagal Paganinį, Op. 43);
  • „Preludai“ (pvz., garsusis Preliudas cis-moll, Op. 3 Nr. 2) ir preliudų rinkiniai Op. 23 bei Op. 32;
  • „Vocalise“ Op. 34 Nr. 14 – liaudiškai žinoma kaip daina be žodžių;
  • Etudes-Tableaux ir kiti pianistiniai opusai;
  • Simfoninė poema „The Isle of the Dead“ (Sala mirusiųjų);
  • Tradicinės formos simfonijos, choro ir vokaliniai kūriniai, styginių bei orkestriniai kūriniai.

Gyvenimas po revoliucijos ir karjera užsienyje

Po 1917 m. Rusijos revoliucijos Rachmaninovas paliko Rusiją ir ilgainiui gyveno bei koncertavo Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Didžiąją dalį savo vėlyvųjų metų jis praleido Jungtinėse Valstijose, kur buvo aktyvus koncertų atlikėjas, dirigentas ir studijų veiklos dalyvis. Gyvendamas emigracijoje, jis intensyviai koncertavo, įrašinėjo plokšteles ir taip prisidėjo prie savo kūrinių tarptautinio pripažinimo. Rachmaninovas mirė 1943 m. JAV.

Stilius, atlikimas ir palikimas

Rachmaninovo muzika pasižymi emocionalumu, plačiais, gilingais melodiniais poslinkiais, sodria harmonija ir orkestracijos meistriškumu. Kaip atlikėjas jis buvo vertinamas už tamsų, pilną toną, rafinuotą dinaminių kontrastų valdymą ir sugebėjimą derinti virtuoziškumą su lyrizmu. Jo įrašai ir šiandien yra svarbus interpretacinis šaltinis pianistinėje tradicijoje.

Rachmaninovo kūryba išlaikė didelę klausytojų meilę: jo kūriniai yra reguliariai atliekami koncertų salėse, naudojami filme ir kitose medijose, o pianistiniai opusai sudaro reikšmingą dalį techninio repertuaro. Jo muzika stoja kaip tiltas tarp XIX a. romantizmo išraiškos ir asmeninės XX a. kalbos, todėl jam suteiktas ypatingas vieta muzikos istorijoje.

Įdomybė: dažnai minima ir Rachmaninovo fizinė jėga bei ūgis — apie 180 cm — kas, kartu su jo labai didelėmis rankomis, leido jam groti itin plačius tarpus ir solidžius akordus, suteikusius jo fortepijoniniam skambesiui charakteringą didybę.