Victor Hugo

Gyvenimas

Viktoras Hugo buvo Josepho Léopoldo Sigisberto Hugo (1773-1828) ir Sophie Trébuchet (1772-1821) sūnus. Turėjo du vyresnius brolius: Abelį Josephą Hugo (1798-1855) ir Eugène'ą Hugo (1800-1837). Jis gimė 1802 m. Besansone (Doubs departamente). Didžiąją gyvenimo dalį Hugo gyveno Prancūzijoje. Valdant Napoleonui III jis išvyko į tremtį. Nuo 1851 m. gyveno Belgijoje, Briuselyje. 1852 m. persikėlė į Džersį. Ten gyveno iki 1855 m., kai išvyko gyventi į Gernsį, kur gyveno iki 1870 m. Ten vėl gyveno 1872-1873 m. Nuo 1859 m. jo tremtis buvo pasirinkta savo noru.

Hugo vaikystę paženklino keletas svarbių įvykių. Likus keleriems metams iki jo gimimo, per Prancūzijos revoliuciją buvo nuversta Burbonų dinastija. Pirmoji Respublika iškilo ir žlugo, o Napoleono Bonaparto laikais iškilo Pirmoji Prancūzijos imperija. Napoleonas tapo imperatoriumi praėjus dvejiems metams po Hugo gimimo. Burbonų monarchija buvo atkurta, kai Hugo buvo 17 metų. Jo tėvai turėjo skirtingas politines ir religines pažiūras. Hugo tėvas buvo karininkas. Napoleono armijoje jis užėmė labai aukštas pareigas. Jis buvo ateistas respublikonas ir Napoleoną laikė didvyriu. Jo motina buvo kraštutinė katalikė rojalistė. Kadangi Hugo tėvas buvo karininkas, šeima dažnai kraustėsi. Viktoras Hugo daug ko išmoko iš šių kelionių. Prieš grįždamas į Paryžių jis šešis mėnesius gyveno Neapolyje ir Romoje. Tuo metu jam buvo tik penkeri, bet jis gerai prisiminė šią kelionę.

Jo motina Sofija išvyko į Italiją su vyru, kuris buvo provincijos netoli Neapolio gubernatorius. Jie taip pat vyko į Ispaniją, kur Juozapas valdė tris Ispanijos provincijas. 1803 m. Sofija laikinai išsiskyrė su vyru, nes jo gyvenimas buvo sunkus. Ji apsigyveno Paryžiuje. Tai reiškė, kad ji dominavo Hugo auklėjime. Todėl Hugo ankstyvojoje kūryboje, daugiausia poezijoje, matyti, kad jis šlovina monarchizmą ir tikėjimą. 1848 m. revoliucija privertė Hugo sukilti prieš savo katalikišką rojalistinį auklėjimą. Po šios revoliucijos jis pirmenybę teikė respublikonizmui ir laisvamanybei.

Jaunystėje Viktoras Hugo įsimylėjo. Prieš motinos valią jis slapta susižadėjo su vaikystės drauge Adèle Foucher (1803-1868).

Jis vedė Adelę 1822 m., po motinos mirties 1821 m. Pirmasis jų vaikas Léopoldas (gimęs 1823 m.) mirė kūdikystėje. Hugo susilaukė dar keturių vaikų: Léopoldine (1824 m. rugpjūčio 28 d.), Charles (1826 m. lapkričio 4 d.), François-Victor (1828 m. spalio 28 d.) ir Adèle (1830 m. rugpjūčio 24 d.). Pirmąjį savo romaną Hugo išleido 1823 m. (Han d'Islande). Antrasis pasirodė po trejų metų (Bug-Jargal, 1826 m.). Nuo 1829 iki 1840 m. jis išleido dar penkis poezijos rinkinius (Les Orientales, 1829; Les Feuilles d'automne, 1831; Les Chants du crépuscule, 1835; Les Voix intérieures, 1837; Les Rayons et les ombres, 1840). Tai padėjo jam išgarsėti kaip vienam didžiausių to meto elegijos ir lyrikos poetų.

Hugo labai nuliūdino vyriausios ir mylimiausios dukters Léopoldine mirtis. Ji mirė 1843 m., būdama 19 metų. Tai įvyko netrukus po jos vedybų. Ji nuskendo Senoje prie Villequier. Sunkios suknios ją įtraukė, kai apvirto valtis. Jos vyras žuvo, kai bandė ją gelbėti. Tuo metu Viktoras Hugo su savo meiluže keliavo po Prancūzijos pietus. Apie Léopoldine mirtį jis sužinojo iš laikraščio, kai sėdėjo kavinėje. Savo sukrėtimą ir sielvartą jis aprašė poemoje "À Villequier":

Po to jis parašė daug eilėraščių apie dukters gyvenimą ir mirtį. Vienas garsiausių jo eilėraščių tikriausiai yra Demain, dès l'aube. Šiame eilėraštyje jis aprašo jos kapo lankymą.

Alfredo Barbou iliustracija iš originalaus "Notre Dame de Paris" leidimo (1831 m.)

Raštai

XIX a. pradžioje Hugo darė įtaką garsus rašytojas romantikas François-René de Chateaubriand'as. Kai Hugo buvo jaunas, jis sakė, kad bus Chateaubriand ou rien ("Šatobrianas arba niekas"). Daugelį dalykų, kuriuos darė Chateaubriand'as, Hugo kopijavo. Pirma, jis gynė romantizmo idėją. Vėliau įsitraukė į politiką ir palaikė respublikonus. Galiausiai dėl savo politinių pažiūrų buvo priverstas emigruoti. Hugo aistra ir iškalbingumas ankstyvuosiuose kūriniuose lėmė, kad jis anksti tapo sėkmingas ir garsus. Pirmasis jo poezijos rinkinys ("Odes et poésies diverses") buvo išleistas 1822 m. Tuo metu Hugo buvo vos dvidešimties metų. Už jį Liudvikas XVIII jam skyrė karališkąją pensiją (karaliaus pinigus). Jo eilėraščiais buvo žavimasi, tačiau tik po ketverių metų, 1826 m., išleistas kitas rinkinys ("Odes et ballades") atskleidė, kad Hugo yra didis poetas.

Pirmasis brandus Victoro Hugo grožinės literatūros kūrinys pasirodė 1829 m. Jame atsispindėjo jo susidomėjimas visuomene, kuris dažniau pasireiškė vėlesniuose kūriniuose. Romanas "Paskutinė pasmerktojo diena" (Le Dernier jour d'un condamné) padarė didelę įtaką vėlesniems rašytojams, tokiems kaip Albertas Kamiu, Čarlzas Dikensas ir Fiodoras Dostojevskis. Claude Gueux pasirodė 1834 m. Tai dokumentinis apsakymas apie realiai egzistavusį žudiką, kuriam Prancūzijoje buvo įvykdyta mirties bausmė. Pats Hugo šį kūrinį laikė savo didžiojo kūrinio apie socialinį neteisingumą "Les Misérables" pirmtaku. Tačiau pirmasis sėkmingas Hugo romanas "Notre-Dame de Paris" ("Notre Dame garbėtroška"), išleistas 1831 m. Jis greitai buvo išverstas į kitas Europos kalbas. Vienas iš romano padarinių buvo tas, kad Paryžiaus gyventojai ėmė restauruoti apleistą Notre Dame katedrą, kuri traukė tūkstančius turistų, perskaičiusių populiarųjį romaną. Knyga taip pat įkvėpė iš naujo įvertinti ikirenesansinius pastatus, kuriuos imta aktyviai saugoti.

Hugo dar 1830-aisiais pradėjo planuoti didelį romaną apie socialinę kančią ir neteisybę, tačiau prireikė net 17 metų, kol "Les Misérables" buvo įgyvendintas ir galiausiai 1862 m. išleistas. Autorius puikiai suvokė romano kokybę, todėl kūrinio leidyba atiteko didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Belgijos leidykla "Lacroix and Verboeckhoven" ėmėsi tam laikmečiui neįprastos rinkodaros kampanijos, pranešimus spaudai apie kūrinį išleisdama likus pusmečiui iki pasirodymo. Be to, iš pradžių ji išleido tik pirmąją romano dalį ("Fantina"), kuri vienu metu buvo pradėta platinti didžiuosiuose miestuose. Knygos tiražai buvo išparduoti per kelias valandas ir turėjo didžiulę įtaką Prancūzijos visuomenei. Kritika apskritai buvo priešiškai nusiteikusi romano atžvilgiu; Taine'as jį laikė nenuoširdžiu, Barbey d'Aurevilly skundėsi jo vulgarumu, Flaubert'as nerado jame "nei tiesos, nei didybės", Goncourtai peikė jo dirbtinumą, o Baudelaire'as, nors laikraščiuose rašė palankias recenzijas, privačiai jį peikė kaip "neskanų ir nevykusį". "Les Misérables" buvo pakankamai populiarus tarp masių, todėl jame iškeltos problemos netrukus buvo įtrauktos į Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos darbotvarkę. Šiandien šis romanas tebėra populiariausias autoriaus kūrinys. Jis populiarus visame pasaulyje, pritaikytas kinui, televizijai ir scenos spektakliams.

Trumpiausias susirašinėjimas istorijoje - 1862 m. Hugo ir jo leidyklos Hurst & Blackett susirašinėjimas. Teigiama, kad Hugo atostogavo, kai buvo išleistas "Les Misérables" (daugiau nei 1200 puslapių). Jis telegrafavo vieno ženklo žinutę "?" savo leidėjui, o šis atsakė vieninteliu "!".

Kitame romane "Jūros darbininkai" ("Les Travailleurs de la Mer"), išleistame 1866 m., Hugo atsisakė socialinių ir politinių klausimų. Vis dėlto ši knyga buvo gerai įvertinta, galbūt dėl ankstesnės "Les Misérables" sėkmės. Skirta Gernsio salai Lamanšo sąsiauryje, kur jis praleido penkiolika tremties metų, Hugo istorija apie Žmogaus kovą su jūra ir jos gelmėse gyvenančiais padarais Paryžiuje pradėjo neįprastą madą - kalmarus. Nuo kalmarų patiekalų ir parodų iki kalmarų kepurių ir vakarėlių - paryžiečiai susižavėjo šiais neįprastais jūros gyviais.

Kitame romane "Žmogus, kuris juokiasi" ("L'Homme Qui Rit"), išleistame 1869 m., Hugo vėl grįžo prie politinių ir socialinių klausimų ir kritiškai vertino aristokratiją. Tačiau šis romanas nebuvo toks sėkmingas kaip ankstesni jo kūriniai, o pats Hugo ėmė komentuoti didėjantį atotrūkį tarp jo ir tokių literatūros amžininkų kaip Flaubert'as ir Émile'is Zola, kurių realistiniai ir natūralistiniai romanai populiarumu pranoko jo paties kūrybą. Paskutinis jo romanas "Devyniasdešimt trys" ("Quatre-vingt-treize"), išleistas 1874 m., buvo apie temą, kurios Hugo anksčiau vengė: Prancūzijos revoliucijos metu vyravusį teroro režimą.

Émile'io Bayard'o "Cosette" portretas iš originalaus "Les Misérables" leidimo (1862 m.)

Politinis gyvenimas ir tremtis

Po trijų nesėkmingų bandymų 1841 m. Hugo pagaliau buvo išrinktas į Prancūzų akademiją, taip patvirtindamas savo padėtį prancūzų meno ir literatūros pasaulyje. Grupė prancūzų mokslininkų, ypač Etienne'as de Jouy, kovojo prieš "romantinę evoliuciją" ir sugebėjo atidėti Viktoro Hugo išrinkimą. Po to jis vis labiau įsitraukė į Prancūzijos politiką. 1841 m. karalius Liudvikas Pilypas pakėlė jį į pijorus, o į Aukštuosius rūmus jis pateko kaip Pair de France, kur pasisakė prieš mirties bausmę ir socialinę neteisybę, už spaudos laisvę ir Lenkijos savivaldą. Tačiau jis taip pat vis labiau palaikė respublikonišką valdymo formą ir po 1848 m. revoliucijos bei Antrosios Respublikos susikūrimo buvo išrinktas į Konstitucinę asamblėją ir Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą.

Kai 1851 m. Liudvikas Napoleonas (Napoleonas III) visiškai užgrobė valdžią ir įvedė antiparlamentinę konstituciją, Hugo atvirai paskelbė jį Prancūzijos išdaviku. Jis persikėlė į Briuselį, paskui į Džersį ir galiausiai su šeima apsigyveno Gernsio saloje Lamanšo sąsiauryje, Hauteville House, kur gyveno tremtyje iki 1870 m.

Būdamas tremtyje, Hugo išleido savo garsiuosius politinius pamfletus, nukreiptus prieš Napoleoną III, Napoléon le Petit ir Histoire d'un crime. Šie pamfletai Prancūzijoje buvo uždrausti, tačiau vis dėlto turėjo didelę įtaką. Be to, Gernsyje jis sukūrė arba išleido geriausius savo kūrinius, įskaitant "Bėdžius" (Les Misérables) ir tris plačiai vertinamus poezijos rinkinius (Les Châtiments, 1853 m., Les Contemplations, 1856 m., ir La Légende des siècles, 1859 m.).

Jis įtikino karalienės Viktorijos vyriausybę pasigailėti šešių airių, nuteistų už teroristinę veiklą, gyvybių, o jo įtaka lėmė mirties bausmės panaikinimą Ženevos, Portugalijos ir Kolumbijos konstitucijose. Jis taip pat prašė Benito Juarezo pasigailėti neseniai į nelaisvę paimto Meksikos imperatoriaus Maksimiliano I, bet nesėkmingai.

Nors 1859 m. Napoleonas III suteikė amnestiją visiems politiniams tremtiniams, Hugo jos atsisakė, nes tai reiškė, kad jam teks apriboti vyriausybės kritiką. Tik Napoleonui III pasitraukus iš valdžios ir paskelbus Trečiąją respubliką, 1870 m. Hugo pagaliau grįžo į tėvynę, kur netrukus buvo išrinktas į Nacionalinę asamblėją ir Senatą.

1870 m. jis buvo Paryžiuje per Prūsijos kariuomenės apgultį ir garsėjo tuo, kad valgė Paryžiaus zoologijos sodo jam duotus gyvūnus. Tęsiantis apgulčiai ir vis labiau senkant maistui, jis savo dienoraštyje rašė, kad jam beliko "valgyti nežinia ką".

Rūpindamasis menininkų teisėmis ir autorių teisėmis, jis buvo vienas iš Tarptautinės literatūros ir meno asociacijos (Association Littéraire et Artistique Internationale), kuri paskatino Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos priėmimą, steigėjų.

Tarp uolų Džersyje ( 1853-55)

Religinės pažiūros

Šiame skyriuje nėra jokių . Galite padėti Vikipedijai ieškodami gerų šaltinių ir juos pridėdami. (2012 m. sausio mėn.)

Hugo religinės pažiūros per gyvenimą iš esmės keitėsi. Jaunystėje jis save vadino kataliku ir išpažino pagarbą Bažnyčios hierarchijai bei autoritetui. Vėliau jis tapo nepraktikuojančiu kataliku ir vis dažniau reiškė antikatalikiškas pažiūras. Tremtyje jis atsitiktinai domėjosi spiritizmu (dalyvavo seansuose), o vėlesniais metais įsitvirtino racionalistiniame deizme, panašiame į tą, kurį palaikė Volteras. 1872 m. surašinėtojas paklausė Hugo, ar jis yra katalikas, o jis atsakė: "Ne. Laisvamanis".

Hugo niekada neprarado antipatijos Romos katalikų bažnyčiai, daugiausia dėl to, kad, jo nuomone, Bažnyčia abejingai vertino monarchijos engiamos darbininkų klasės likimą, taip pat dėl to, kad Hugo kūrinys dažnai patekdavo į popiežiaus "uždraustų knygų" sąrašą (Hugo suskaičiavo 740 išpuolių prieš "Les Misérables" katalikiškoje spaudoje). Mirus sūnums Šarliui ir Fransua Viktorui, Hugo reikalavo, kad jie būtų palaidoti be kryžiaus ir kunigo, o testamente tą patį nurodė ir dėl savo mirties bei laidotuvių. Vis dėlto, nors Hugo manė, kad katalikų dogmos yra pasenusios ir mirštančios, jis niekada tiesiogiai nepuolė pačios institucijos.

Hugo racionalizmas atsiskleidžia tokiuose eilėraščiuose kaip "Torquemada" (1869 m., apie religinį fanatizmą), "Popiežius" (1878 m., antiklerikalinis), "Religijos ir religija" (1880 m., paneigiantis bažnyčių naudingumą) ir po mirties išleistuose "Šėtono ir Dievo galas" (1886 ir 1891 m., kuriuose jis krikščionybę vaizduoja kaip grifoną, o racionalizmą - kaip angelą).

Viktoras Hugo ir muzika

Nors tarp daugelio Hugo talentų nebuvo išskirtinių muzikinių gebėjimų, jis vis dėlto padarė didžiulę įtaką muzikos pasauliui, nes jo kūriniai įkvėpė XIX ir XX a. kompozitorius. Pats Hugo ypač mėgo Glucko ir Weberio muziką, labai žavėjosi Beethovenu, o gana neįprastai savo laikmečiui vertino ir ankstesnių amžių kompozitorių, tokių kaip Palestrina ir Monteverdi, kūrinius. Du garsūs XIX a. muzikai buvo Hugo draugai: Berliozas ir Lisztas. Pastarasis Hugo namuose grojo Beethoveną, o Hugo laiške draugui juokavo, kad dėl Liszto fortepijono pamokų jis išmoko groti mėgstamą dainą fortepijonu, nors ir tik vienu pirštu! Hugo taip pat bendradarbiavo su kompozitore Luiza Bertin ir parašė libretą jos 1836 m. operai "La Esmeralda", sukurtai pagal operos "Notre Dame garbanius" personažą. Nors dėl įvairių priežasčių opera buvo uždaryta netrukus po penktojo pasirodymo ir šiandien yra mažai žinoma, pastaruoju metu ji atgimsta: 2007 m. tarptautiniame festivalyje "Victor Hugo et Égaux" buvo pristatyta Liszto koncertinė versija fortepijonui ir dainoms, o 2008 m. liepą festivalyje "Le Festival de Radio France et Montpellier Languedoc-Roussillon" bus pristatyta orkestrinė versija.

Nuo XIX a. iki šių dienų Hugo kūriniai įkvėpė daugiau nei tūkstantį muzikos kūrinių. Ypač Hugo pjesės, kuriose jis atmetė klasikinio teatro taisykles ir pasirinko romantinę dramą, sudomino daugelį kompozitorių, kurie jas adaptavo į operas. Pagal Hugo kūrinius sukurta daugiau kaip šimtas operų, tarp jų - Donizetti "Lukrecija Bordžija" (1833 m.), Verdi "Rigoletas" (1851 m.) ir "Ernanis" (1844 m.), Ponchielli "Džokonda" (1876 m.). Hugo romanai ir pjesės buvo puikus įkvėpimo šaltinis muzikantams, paskatinęs juos kurti ne tik operą ir baletą, bet ir muzikinį teatrą, pavyzdžiui, "Paryžiaus Notre-Dame de Paris" ir populiarųjį "Les Misérables" - ilgiausiai rodomą miuziklą Londono Vest Ende. Be to, nuostabios Hugo poemos sulaukė išskirtinio muzikantų susidomėjimo, o pagal jo poeziją daugybę melodijų sukūrė tokie kompozitoriai kaip Berliozas, Bizet, Fauré, Franckas, Lalo, Lisztas, Massenet, Saint-Saënsas, Rachmaninovas ir Wagneris.

Šiandien Hugo kūryba ir toliau skatina muzikantus kurti naujas kompozicijas. Pavyzdžiui, Hugo romanas prieš mirties bausmę "Paskutinė pasmerktojo diena" neseniai buvo adaptuotas į Davido Alagnos operą (libreto autorius Frédérico Alagna). Jų brolis, tenoras Roberto Alagna, atliko operos premjerą 2007 m. vasarą Paryžiuje ir 2008 m. vasarį Valensijoje kartu su Erwinu Schrottu tarptautiniame festivalyje "Victor Hugo et Égaux 2008". Gernsio saloje kas dvejus metus vykstančiame tarptautiniame Viktoro Hugo muzikos festivalyje dalyvauja įvairūs muzikantai, čia vyksta specialiai Guillaume'o Connessono užsakytų dainų, sukurtų pagal Hugo poeziją, premjeros.

Viktoro Hugo fotonuotrauka, 1883 m.

Mažėjantys metai ir mirtis

1870 m. Hugo grįžus į Paryžių, šalis paskelbė jį nacionaliniu didvyriu. Nepaisant populiarumo, 1872 m. Hugo pralaimėjo rinkimus į Nacionalinę asamblėją. Per trumpą laiką jį ištiko lengvas insultas, duktė Adelė pateko į beprotnamį, mirė du jo sūnūs. (Adelės biografija įkvėpė sukurti filmą "Adelės H. istorija") Jo žmona Adelė mirė 1868 m. Jo ištikima meilužė Juliette Drouet mirė 1883 m., likus vos dvejiems metams iki jo paties mirties. Nepaisant asmeninės netekties, Hugo liko atsidavęs politinių permainų siekiui. 1876 m. sausio 30 d. Hugo buvo išrinktas į naujai įsteigtą Senatą. Paskutinis jo politinės karjeros etapas laikomas nesėkmingu. Hugo ėmėsi keistuolio vaidmens ir Senate mažai ką nuveikė.

1881 m. vasarį Hugo atšventė 79-ąjį gimtadienį. Jo aštuoniasdešimtmečio sukakčiai pagerbti buvo surengtas vienas didžiausių gyvo rašytojo pagerbimų. Iškilmės prasidėjo 25-ąją, kai Hugo buvo įteikta Sèvres vaza - tradicinė dovana valdovams. 27 d. surengtas vienas didžiausių paradų Prancūzijos istorijoje. Eitynės tęsėsi nuo Eilinės alėjos, Eliziejaus laukais iki pat Paryžiaus centro. Paradistai šešias valandas žygiavo pro Hugo, sėdintį savo namų lange. Kiekvienas renginio centimetras ir detalė buvo skirta Hugo; oficialūs gidai net nešiojo rugiagėles - aliuzija į Cosette dainą iš "Les Misérables".

Hugo mirė 1885 m. gegužės 22 d. Paryžiuje, Prancūzijoje, nuo infekcijos, sulaukęs 83 metų. Jo mirtis sukėlė didelį nacionalinį gedulą. Jis buvo gerbiamas ne tik kaip iškilus literatūros veikėjas, bet ir kaip valstybės veikėjas, formavęs Trečiąją respubliką ir demokratiją Prancūzijoje. Daugiau nei du milijonai žmonių dalyvavo jo laidotuvių procesijoje Paryžiuje nuo Triumfo arkos iki Panteono, kur jis buvo palaidotas. Panteone jis yra vienoje kriptoje su Alexandre Dumas, père ir Émile Zola. Daugelyje didžiųjų Prancūzijos miestų yra jo vardu pavadinta gatvė. Paryžiuje jo vardu dabar pavadinta alėja, kurioje jis mirė.

Viktoras Hugo, autorius Alphonse Legros.


Viktoro Hugo ir Émile Zola kapas.

Brėžiniai

Daugelis nežino, kad Hugo buvo beveik toks pat produktyvus vaizduojamojo meno kūrėjas kaip ir literatūros srityje - per savo gyvenimą jis sukūrė daugiau kaip 4000 piešinių. Iš pradžių piešimas buvo atsitiktinis pomėgis, tačiau prieš pat tremtį, kai Hugo nusprendė liautis rašyti ir atsidėti politikai, piešimas jam tapo svarbesnis. 1848-1851 m. piešimas tapo jo išskirtiniu kūrybos šaltiniu.

Hugo dirbo tik ant popieriaus ir nedideliu masteliu, dažniausiai tamsiai rudu arba juodu rašalu ir tušinuku, kartais su baltos spalvos potėpiais, retai - spalvotai. Išlikę piešiniai yra stebėtinai išbaigti ir "modernūs" savo stiliumi ir atlikimu, pranašaujantys siurrealizmo ir abstraktaus ekspresionizmo eksperimentines technikas.

Jis nedvejodamas naudojo savo vaikų trafaretus, rašalo dėmeles, balas ir dėmes, nėrinių atspaudus, "pliažą" arba lankstymą (t. y. Roršacho dėmes), "gratažą" arba trynimą, dažnai vietoj rašiklio ar teptuko naudodamas degtukų lazdelių anglį arba pirštus. Kartais, norėdamas išgauti norimą efektą, įmesdavo kavos ar suodžių. Pasakojama, kad Hugo dažnai piešdavo kaire ranka arba nežiūrėdamas į puslapį, arba per spiritistinius seansus, norėdamas pasiekti savo pasąmonę - šią koncepciją tik vėliau išpopuliarino Sigmundas Freudas.

Hugo savo kūrybą slėpė nuo visuomenės, bijodamas, kad ji užgoš jo literatūrinę kūrybą. Tačiau jis mėgo dalytis savo piešiniais su šeima ir draugais, dažnai tai buvo puošnios rankų darbo vizitinės kortelės, kurių nemažai buvo dovanojamos lankytojams, kai jis buvo politinėje tremtyje. Kai kuriuos jo darbus rodė ir vertino šiuolaikiniai dailininkai, tokie kaip Van Gogas ir Delakrua; pastarieji išreiškė nuomonę, kad jei Hugo būtų nusprendęs tapti dailininku, o ne rašytoju, jis būtų nustelbęs savo amžiaus menininkus.

Galerija:

Paminklai

Gernsio gyventojai pastatė paminklą Candie Gardens (Sent Peter Port), kad įamžintų jo viešnagę salose. Paryžiaus miestas išsaugojo jo rezidencijas Hauteville House, Guernsey ir 6, Place des Vosges kaip muziejus. Namas, kuriame jis apsistojo 1871 m. Viandene, Liuksemburge, taip pat tapo muziejumi.

Hugo garbinamas kaip šventasis vietnamiečių Cao Dai religijoje.

Hugo vardu pavadinta XVI Paryžiaus XVI-ajame rajone esanti Viktoro Hugo alėja, kuri per Viktoro Hugo aikštę jungia Étoile aikštę su Bulonės miško apylinkėmis. Šią aikštę aptarnauja Paryžiaus metro stotelė, taip pat pavadinta Hugo vardu. Jo vardu taip pat pavadintos kelios gatvės ir prospektai visoje Prancūzijoje. Victoro Hugo gimtajame mieste Besansone, Prancūzijoje, įkurta mokykla Lycée Victor Hugo. Jo garbei buvo pavadinta Viktoro Hugo alėja Šavinigane, Kvebeke, Kanadoje.

1808 m. Italijoje, Avelino mieste, Viktoras Hugo, susitikęs su savo tėvu Leopoldu Sigisbertu Hugo, trumpam apsistojo dabartiniame "Il Palazzo Culturale" name. Vėliau Viktoras apie savo trumpą viešnagę čia rašė cituodamas: "C'était un palais de marbre...". Edinburgo mieste Škotijoje yra delikatesų parduotuvė, pavadinta Victor Hugo Delicatessen; iš pradžių jai vadovavo prancūzų pora, bet 2005 m. ji buvo nupirkta. Parduotuvė yra Melville Terrace, iš kurios atsiveria vaizdas į pievas ir kuri yra šalia Edinburgo universiteto bendrabučio Sciennes.

Darbai

Išleista Hugo gyvenimo laikotarpiu

• Odes et poésies diverses (1822)
• Odės (Hugo) (1823)
• Han d'Islande (1823) (Hansas iš Islandijos)
• Naujosios odės (1824)
• Bug-Jargal (1826 m.)
• Nilso Gunnaro Lie istorija (1826 m.)
• Odes et Ballades (1826)
• Kromvelis (1827 m.)
• Rytų šalys (1829 m.)
• Paskutinė pasmerktojo diena (1829) (Le Dernier jour d'un condamné, 1829)
• Hernani (1830 m.)
• Notre-Dame de Paris (1831 m.), ("Notre Dame garbanius")
• Marion Delorme (1831 m.)
• Automobiliniai fejerverkai (1831 m.)
• Le roi s'amuse (1832)
• Lukrecija Bordžija (1833) (Lucrèce Borgia)
• Marija Tiudor (1833 m.)
• Littérature et philosophie mêlées (1834)
• Claude Gueux (1834 m.)
• Angelo, tyran de padoue (1835)
• Les Chants du crépuscule (1835)
• "Esmeralda" (vienintelis operos libretas, kurį parašė pats Victoras Hugo) (1836)
• Vidiniai balsai (1837 m.)
• Ruy Blas (1838 m.)
• Spinduliai ir saulės spinduliai (1840 m.)
• Le Rhin (1842 m.)
• Les Burgraves (1843 m.)
• Napoléon le Petit (1852 m.)
• Les Châtiments (1853 m.)
• Svarstymai (1856 m.)
• Les TRYNE (1856 m.)
• La Légende des siècles (1859)
• Bėdžiai (Les Misérables) (1862 m.)
• Viljamas Šekspyras (1864)
• Les Chansons des rues et des bois (1865)
• Les Travailleurs de la Mer (1866), (Jūros darbininkai)
• Gernsio balsas (1867)
• L'Homme qui rit (1869), (Žmogus, kuris juokiasi)
• L'Année terrible (1872)
• Devyniasdešimt trys (1874)
• Vaikai (1874 m.)
• Actes et paroles - Avant l'exil (1875)
• Actes et paroles - Pendant l'exil (1875)
• Actes et paroles - Depuis l'exil (1876)
• La Légende des Siècles 2e série (1877)
• L'Art d'être grand-père (1877)
• Nusikaltimo istorija, 1 dalis (1877)
• Nusikaltimo istorija 2e dalis (1878)
• Le Pape (1878 m.)
• La pitié suprême (1879)
• Religijos ir religija (1880)
• L'Âne (1880 m.)
• Les Quatres vents de l'esprit (1881)
• Torquemada (1882 m.)
• La Légende des siècles Tome III (1883)
• L'Archipel de la Manche (1883 m.)

Viktoro Hugo eilėraščiai

Išleista po Hugo mirties

• Laisvasis teatras (1886)
• Šėtono galas (1886)
• Žvilgsniai (1887 m.)
• Toute la lyre (1888)
• Amy Robsart (1889 m.)
• "Les Jumeaux" (1889 m.)
• Actes et Paroles Depuis l'exil, 1876-1885 (1889)
• Alpes et Pyrénées (1890 m.)
• Dieu (1891)
• Prancūzija ir Belgija (1892)
• Toute la lyre - dernière série (1893)
• Les fromages (1895)
• Susirašinėjimai - I tomas (1896)
• Susirašinėjimai - II tomas (1898)
• Les années funestes (1898)
• Žvilgsniai - nauja serija (1900)
• Post-scriptum de ma vie (1901)
• Dernière Gerbe (1902 m.)
• Mille francs de récompense (1934)
• Océan. Tas de pierres (1942)
• L'Intervention (1951)
• Pokalbiai su amžinybe

Internetiniai tekstai

• Victoro Hugo kūriniai Project Gutenberg
• Viktoro Hugo kūriniai - Internet Archive
• Victoro Hugo kūriniai - The Online Books Page
• Viktoro Hugo politinės kalbos: Viktoras Hugo, Mano kerštas - brolybė!
• Rinktinė poezija
• 1851 m. biografija ir kalba
• Nekrologas laikraštyje "The Times