Albert Camus (1913–1960) — prancūzų egzistencialistas ir Nobelio laureatas

Albert Camus — prancūzų egzistencialistas ir Nobelio literatūros premijos laureatas. Gyvenimas Alžyre, jo kūriniai, filosofija ir tragiška mirtis automobilio avarijoje.

Albert Camus (1913 m. lapkričio 7 d. – 1960 m. sausio 4 d.) – prancūzų filosofas ir rašytojas. Camus rašė romanus ir pjeses. A. Camus gimė Alžyre, Šiaurės Afrikos šalyje, kilęs iš paprastos šeimos; jo tėvas žuvo Pirmajame pasauliniame kare, o vaikystę jis praleido skurdžiu ir saulėtu Alžyro kraštu. Camus sveikata buvo silpnesnė – jaunystėje sirgo tuberkulioze, todėl karine tarnyba negalėjo tarnauti ilgą laiką. Jis ilgainiui ėmė rašyti ir aktyviai dalyvavo publicistikoje bei La Résistance veikloje Antrojo pasaulinio karo metais.

Filosofija ir pagrindinės idėjos

Camus dažnai siejamas su egzistencializmu, tačiau pats autorius kartais atsiribodavo nuo šio šios tradicijos žymėjimo. Jo mąstymas išsiskiria nagrinėjimu to, ką jis vadino absurdu – žmogaus siekio rasti prasmę pasaulyje, kuris savaime prasmės neteikia. Svarbios Camus temos:

• Absurdas – būties ir prasmės neatitikimas, su kuriuo žmogus turi susitaikyti arba prieš kurį gali maištauti.
• Sukilimas (revoltė) – atsakas į gyvenimo absurdiškumą: ne pasidavimas, o nuolatinis moralinis prieštaravimas ir žmogaus orumo gynimas.
• Laisvė ir atsakomybė – asmeninė laisvė turi būti derinama su atsakomybe už kitus; Camus buvo kritiškas tiek totalitarizmui, tiek aklam reliatyvizmui.

Kūryba ir žymiausi darbai

Camus kūryba apima romanus, esė, pjeses ir publicistiką. Jo kalba pasižymi aiškumu, moraline rimtimi ir literatūriniu paprastumu. Svarbiausi darbai:

• Svetimas (L'Étranger, 1942) – romanas apie Meursaultą, žmogų, kurio abejingumas ir neįprastas požiūris į gyvenimą atskleidžia absurdo temą.
• Sizifo mitas (Le Mythe de Sisyphe, 1942) – filosofinė esė, nagrinėjanti, ką reiškia gyventi žinant apie pasaulio beprasmybę ir kaip galima rasti priežasčių gyventi.
• Maras (La Peste, 1947) – alegorinis romanas apie epidemiją, kuris kalba apie solidarumą, moralinį pasirinkimą ir kolektyvinę atsakomybę.
• Sukilėlis (L’Homme révolté, 1951) – esė apie maištą ir revoliuciją, kritiškai žvelgianti į ideologijų grimasas ir smurtą.
• Kelios pjesės – tarp jų Caligula ir kitos, kuriose nagrinėjamos valdžios, atsakomybės ir egzistencinės krizės temos.

Nobelio premija ir viešoji veikla

1957 m. Camus pelnė Nobelio literatūros premiją. Ją jis gavo už „ypatingą literatūrinį darbą, kuriame ryškus žmogaus širdies ir sąžinės jautrumas“ (komitetas pažymėjo jo moralinį požiūrį ir kūrybos aiškumą). Camus tuo metu buvo vienas iš jauniausių laureatų ir pirmasis Afrikoje gimęs rašytojas, gavęs šią premiją. Be kūrybinės veiklos, jis intensyviai užsiėmė žurnalistika (redagavo laikraštį Combat) ir buvo ryškus viešosios erdvės intelektualas – pasisakė prieš mirties bausmę, kritikavo totalitarinius režimus ir gynė žmogaus teises.

Mirtis ir palikimas

Albert Camus žuvo automobilio avarijoje 1960 m. sausio 4 d., vos keli metai po Nobelio premijos. Jo ankstyva mirtis nutraukė vieną įtakingiausių XX a. intelektualinių balsų. Palikimas – tiek literatūrinis, tiek filosofinis – tebėra aktualus: Camus kūriniai skaitoosi ir studijuojami dėl savo aiškumo, egzistencinių klausimų bei moralinių apmąstymų, o jo idėjos apie absurdą, revoliuciją ir žmogaus orumą įkvepia diskusijas iki šiol.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas buvo Albertas Kamiu?

K: Kokią filosofiją jis praktikavo?

K: Kada jis laimėjo Nobelio literatūros premiją?

K: Kiek jam buvo metų, kai gavo šią premiją?

K: Ar jis buvo pirmasis Afrikoje gimęs rašytojas, gavęs šią premiją?

K: Kiek laiko jis gyveno gavęs šią premiją?

Paieška pagal raidę