Alcide Amedeo Francesco De Gasperi (1881 m. balandžio 3 d. – 1954 m. rugpjūčio 19 d.) buvo įtakingas italų politikas, vienas pokario Italijos valstybės kūrėjų ir ilgalaikis Krikščioniškosios demokratijos (Democrazia Cristiana) lyderis. Jis aktyviai prisidėjo prie Europos integracijos idėjų sklaidos ir buvo tarp iniciatorių, įsteigusių Europos Tarybą ir Europos anglių ir plieno bendrijos. De Gasperi laikomas vienu iš svarbiausių XX a. Europos politinių veikėjų, kurie siekė užtikrinti demokratiją ir Vakarų vienybę po Antrojo pasaulinio karo.
Ankstyvasis gyvenimas ir politinė formuotė
De Gasperi gimė 1881 m. Pieve Tesino (Trentino regione), tuomet priklausiusiame Austrijoje-Vengrijoje. Jaunystėje jis įsitraukė į katalikišką visuomeninę ir kultūrinę veiklą, dirbo žurnalistu ir mokytoju. Šios patirtys bei krikščioniškos socialinės doktrinos įtaka formavo jo politinę viziją – centristinę politiką, kuri suderintų socialinį teisingumą su demokratinėmis institucijomis.
Politikos kelias iki ir per fašizmą
Prieš Antrąjį pasaulinį karą De Gasperi priklausė katalikiškoms politinėms jėgoms, kurios vėliau peraugo į Krikščioniškąją demokratiją. Jis aktyviai gynė parlamentinę demokratiją ir kritikavo augantį autoritarizmą. 1927 m. De Gasperi trumpam buvo suimtas ir daugiau nei pusantrų metų kalėjo už pasipriešinimą Musolinio režimui; vėliau jis buvo paleistas, kai tai paprašė popiežius.
Pokario vadovavimas ir vidaus politika
Po Antrojo pasaulinio karo De Gasperi tapo vienu iš pagrindinių Italijos atstatymo architektų. Aštuonerius metus (1945–1953 m.) jis ėjo Italijos ministro pirmininko pareigas, vadovavo įvairioms koalicinėms vyriausybėms ir dalyvavo demokratinių institucijų atstatyme. Per jo valdymą šalis priėmė Maršalo plano pagalbą, įvykdytos žemės reformos, stabilizuota valiuta ir pradėtas pramoninis atsigavimas. De Gasperi orientavo Italiją į Vakarus, palaikė narystę tarptautinėse saugumo struktūrose ir siekė užtikrinti politinį centrą, kad šalį valdyti galėtų demokratinės, o ne totalitarinės jėgos.
Tai daugiau nei bet kuris kitas Italijos ministras pirmininkas, išskyrus Benito Musolinį (Benito Mussolini), kuris buvo diktatorius. De Gasperi vadovavo laisvai rinktoms vyriausybėms, kurios stengėsi atkurti demokratinę tvarką ir teisės valstybę.
Tarptautinis indėlis ir Europos integracija
De Gasperi buvo vienas iš aktyvių Europos bendradarbiavimo iniciatorių. Jis siekė, kad Europa po karo taptų politiškai ir ekonomiškai susieta, taip mažinant karo grėsmę ir skatinant klestėjimą. Per jo vadovavimą Italija tapo vienu iš pagrindinių Vakarų blokui priklausančių valstybių ir aktyviai dalyvavo kuriant naujas tarptautines organizacijas bei ekonomines sutartis, kurios vėliau paskatino gilėjantį Europos susivienijimą.
Kalinimas, išlaisvinimas ir vėlesni metai
1927 m. De Gasperi trumpam atsidūrė kalėjime dėl savo pasipriešinimo fašistinei valdžiai. Jį galiausiai paleido po to, kai kištis paprašė popiežius. Pokario metais jis susidūrė su daugybe politinių iššūkių, bet išlaikė centristinę poziciją, kuri leido jo vadovaujamoms vyriausybėms išlikti stabiliai kelis metus. De Gasperi mirė 1954 m. Romoje, bet jo politinė įtaka išliko svarbi ilgą laiką po mirties.
Paveldas
Alcide De Gasperi dažnai minima kaip „pokario Italijos statytojas“ ir vienas iš Europos integracijos tėvų. Jo pastangos stiprinti demokratiją, remti socialinę gerovę ir skatinti tarptautinį bendradarbiavimą padėjo formuoti Vakarų Europos politinį žemėlapį XX a. viduryje. Jo palikimas vertinamas tiek Italijoje, tiek už jos ribų, o Krikščioniškoji demokratija, kurią jis padėjo kurti, ilgą laiką dominavo Italijos politikoje.