Karalienė Viktorija (g. Aleksandrina Viktorija; 1819 m. gegužės 24 d. – 1901 m. sausio 22 d.) buvo JungtinėsBritanijos ir Airijos Karalystės karalienė 1837–1901 m. Ji gimė 1819 m. Londone, kaip Princo Eduardo, Jorko hercogo (vieno iš karaliaus Jokūbo III brolio vaikų) ir princesės Viktorijos (Saksonijos–Koburgo šeimos) dukra. Karaliene tapo būdama 18 metų, mirus jos dėdei Vilhelmui IV, ir perėmė sostą 1837 m. birželio mėn. Pokario ir 19 a. pradžios politinėje aplinkoje jos valdymas formavo modernios Britanijos monarchijos vaidmenį.

Viktoriją vaikystėje mokė guvernantė Luiza Lehzen ir kunigas Džordžas Deivisas. Ji išmoko gerai kalbėti ir skaityti vokiškai ir prancūziškai, o išsilavinimas ir moralinės vertybės padėjo formuoti jos požiūrį į pareigas bei šeimą.

1840 m. Viktorija ištekėjo už savo pirmojo pusbrolio princo Alberto iš Sakse‑Koburgo ir Gotos dinastijos. Princas Albert aktyviai skatino mokslą, pramonę, prekybą ir menus; jo įtaka buvo ryški tiek karališkųjų rūmų gyvenime, tiek visuomeniniuose projektuose. Jie susilaukė devynių vaikų ir aiškiai pabrėžė šeimos, moralės ir tikėjimo svarbą – dėl to krikščionybė yra dažnai minima kaip viena iš jų vertybių. Alberto organizacinis darbas ir parama prisidėjo prie 1851 m. atidarytos Didžiosios parodos Krištolo rūmuose (Krištolo rūmuose), kurioje buvo demonstruojami Viktorijos epochos britų pramonės, technologijų ir meno pasiekimai.

Po princo Alberto mirties 1861 m. Viktorija ilgai gedėjo ir kurį laiką vengė intensyvaus viešo gyvenimo, o tai kai kuriems gyventojams atrodė atšalimas ir sumažino jos populiarumą. Tačiau per vėlesnius dešimtmečius ji palaipsniui sugrąžino viešąją veiklą ir autoritetą. Per jos valdymą Didžioji Britanija tapo viena iš pasaulinių imperijų jėgų; dėl to 1876–1877 m. Viktorijai suteiktas Indijos imperatorienės titulas – tai buvo susiję su Indijos valdymo vaidmeniu Imperijos kontekste ir 1877 m. Delio durbaro pripažinimu. 1897 m. ji atšventė savo deimantinį jubiliejų – 60 metų buvimo soste, kas tapo svarbia imperijos švente.

Daugelis Viktorijos vaikų ir anūkų susiejo britų karališkąją šeimą su kitų Europos valstybių monarchais, todėl ją dažnai vadino „Europos močiute“. Jos palikuonys tapo monarchais, princesėmis ir princais daugelyje šalių, o per santuokas britų dinastija įgijo ryškią tarptautinę įtaką.

Viktorija nuolat domėjosi Indija, nors niekada ten nebuvo nuvykusi. Asmeniniame gyvenime ji mėgo šokti, piešti, jodinėti ir dainuoti; vaikystėje jai muzikos pamokas vedė garsus operos dainininkas Luigi La Blache. Ji grojo pianinu, mėgo tapyti akvarelėmis ir visą gyvenimą rašė išsamius dienoraščius, kurie tapo vertingu istorijos šaltiniu apie 19 a. politinius ir asmeninius įvykius.

Viktorijos valdymas žymėjo pereinamąjį laikotarpį – nuo tradicinės monarchijos link simbolinės, konstitucinės institucijos, kurios tiesioginė politinė galia mažėjo, bet kuri išlaikė didelę moralinę ir kultūrinę įtaką. Ji mirė 1901 m. sausio 22 d. ir jai sėkmingai perėmė sūnus Ernstas Albertas, karalius Edwardas VII. Karalienė Viktorija palaidota karališkojoje mauzoliejuje Frogmore, netoli Vindzoro rūmų.

Trumpa santrauka:

  • Gimė: 1819 m. gegužės 24 d., Londonas.
  • Valdė: 1837–1901 m. (63 metai, tai viena ilgiausių valdžių Britanijos istorijoje).
  • Sutuoktinis: princas Albert (santuoka 1840 m.), susilaukė 9 vaikų.
  • Svarbūs įvykiai: Didžioji paroda Krištolo rūmuose (1851), Indijos imperatorienės titulas (1876–1877), deimantinis jubiliejus (1897).
  • Paveldas: įtaka monarchijos vaidmeniui, kultūrinė ir dinastinė ryšiai visoje Europoje, gausi asmeninė palikimo dokumentacija (dienoraščiai).