Ernstas Frydrichas I, Saksonijos-Hildburghauzeno hercogas (1681 m. rugpjūčio 21 d. Gotoje - 1724 m. kovo 9 d. Hildburghauzene) - Saksonijos-Hildburghauzeno hercogas. Jis buvo vyriausias Saksonijos-Hildburghauzeno hercogo Ernsto ir Valdekų grafienės Sofijos Henrietos sūnus.
Jaunystė ir karinė tarnyba
Jaunystėje Ernstas Frydrichas tarnavo Nyderlandų kariuomenėje, kur dalyvavo didžiųjų Europos konfliktų metu. Per Ispanijos įpėdinystės karą (War of the Spanish Succession) jis buvo sužeistas prie Höchstädt — tai buvo vienas iš svarbių mūšių to meto karo lauke.
Įpėdinystė ir valdymas
1715 m., mirus tėvui, jis paliko kariuomenę ir valdė Saksonijos-Hildburghauzeno hercogystę. Kaip ir daugelis tų laikų Vokietijos kunigaikščių, jis siekė prabangaus dvaro ir kultūrinio gyvybingumo: norėjo, kad jo kunigaikštystė atrodytų panašiai kaip Prancūzijos valdovo Liudviko XIV dvaro spindesys. Šis siekis reiškė dideles išlaidas rūmams, reprezentacijai, menui ir dvarininkų palaikymui.
Finansiniai sunkumai ir turto pardavimas
Dėl prabangos ir išlaidų hercogas greitai pateko į finansinius sunkumus. Kadangi jam visada reikėjo pinigų, jis didino mokesčius savo pavaldinių ir pardavinėjo miestus bei teritorijas. Tarp parduotų vienetų buvo ir Kiuelenburgo grafystė, kuri, kaip nurodoma, buvo jo žmonos kraitis. Grafystė buvo parduota 1720 m. Pagal tuo metu pateiktus paaiškinimus, ją pardavus siekta ne tiek padengti skolas, kiek finansuoti reprezentacines ir kraštovaizdžio tvarkymo išlaidas — pavyzdžiui, jo rūmuose įrengti sodą ir kanalą.
Schalkau pardavimas ir konfliktas su Meiningeno hercogyste
1723 m. buvo parduota ir Šalkauskas (Schalkau) Saksonijos-Meiningeno hercogystei. Tuo metu Schalkau turėjo miesto privilegijų ir teisę rengti turgus. Pardavimo objektu tapo administracinis padalinys, panašus į grafystę, bet mažesnis — į kurį įėjo ir Schalkau. Tačiau šis pardavimas buvo atliktas be jo žmonos sutikimo; tokiu būdu teisiškai ginčijamas sandoris sukėlė tarpininkavimą ir priešiškumą. Pardavimo teisėtumas buvo laikomas neteisėtu, todėl kilo konfliktas su Saksonija-Meiningenu, kuris laikui bėgant išsivystė į atvirą karinį susidūrimą. Karo pabaigoje daug teritorijų ir gyvenviečių buvo smarkiai nuniokota, o tam tikri administraciniai padaliniai — praktiškai sugriauti.
Vidaus neramumai ir sukilimas
Dėl itin griežtų mokesčių ir bendros ekonominės krizės 1717 m. kunigaikštystėje kilo atviras sukilimas. Sukilėlių reikalavimai apėmė mokesčių sumažinimą ir nusiskundimus dėl savivalės bei neteisėtų pardavimų. Nors sukilimas nebuvo galutinai sėkmingas prieš hercogo valdžią, jis parodė gilias socialines ir ekonomines problemas valstybėje, kurios toliau silpnino centrinę valdžią ir prisidėjo prie regiono nuosmukio.
Mirtis ir palikimas
Ernstas Frydrichas I mirė 1724 m. kovo 9 d. Hildburghauzene. Po jo mirties hercogystę perėmė jo sūnus Ernstas Frydrichas II (angl. Ernst Friedrich II), kuriam teko spręsti palikusias skolas, atstatyti nugriautas teritorijas ir bandyti suvaldyti socialinę įtampą. Istoriškai Ernsto Frydricho I valdymas dažnai vertinamas prieštaringai: jis siekė didingo kultūrinio veido ir reprezentacijos, bet tai kainavo miestų ir valstybės gerovę — padėtis išjudino santykius su kitomis Silezijos ir Tėvynės valdovų šeimomis bei paliko ilgalaikes finansines pasekmes.
Vieta istorijoje
Ernsto Frydricho I atvejis yra pavyzdys, kaip XVIII a. mažieji vokiečių kunigaikščiai, siekę europinio blizgesio, dažnai susidurdavo su ribotais finansiniais ištekliais. Jo sprendimai — didinti mokesčius, parduoti teritorijas ir imituoti prabangaus dvaro gyvenimą — parodė didžiųjų karalių kultūrinės įtakos siekį, bet taip pat ir monopolizuotą valdymo srities pažeidžiamumą. Dėl šių priežasčių jo valdymo palikimas išlieka sudėtingas ir vertintinas tiek kaip kultūrinis ambicijų pavyzdys, tiek kaip perspėjimas apie netvarų finansinį elgesį valdant valstybę.