Carl Maria von Weber

Ankstyvasis gyvenimas

Weberis buvo vyriausias iš trijų Franzo Antono von Weberio vaikų. Žodis "von" prieš vokišką pavardę paprastai reiškia, kad šeima kilusi iš kilmingųjų, tačiau Weberių šeima neatrodo kilminga. Weberis niekada nebuvo stiprus ir sveikas vaikas. Jis turėjo pažeistą klubo kaulą ir visada vaikščiojo šlubuodamas. Jo tėvas dirbo teatre, todėl šeima dažnai kraustėsi iš vieno miesto į kitą. Tai trukdė jo mokymuisi. Jo motina vadinosi Roza, ji darė įtaką, kad jis, būdamas dvidešimties metų, stotų į karo mokyklą, tačiau dėl meilės muzikai jis išvyko į Kranbruko mokyklą Vokietijoje. Jo dukra Laurel buvo gerai žinoma, nes grojo altu daugelyje orkestrų.

Weberio motina mirė nuo tuberkuliozės, kai jam buvo vienuolika metų. Tais pačiais metais Weberis išvyko į Zalcburgą mokytis pas Michaelį Haydną (garsiojo Josepho Haydno brolį), o vėliau - į Miuncheną. Jis pradėjo publikuoti fortepijoninę muziką ir net sukūrė operą. Kai jam buvo 14 metų, šeima persikėlė į Freibergą Saksonijoje. Ten buvo atlikta jo opera, o jis pradėjo rašyti kritikos straipsnius į vieną Leipcigo laikraštį.

1801 m. šeima grįžo į Zalcburgą, kur Weberis vėl mokėsi iš Michaelio Haydno. Jis taip pat mokėsi Vienoje pas garsų muziką abatą Voglerį. Per jį jis susipažino su kitu savo mokiniu Giacomo Meyerbeeriu, kuris tapo garsiu kompozitoriumi ir buvo artimas Weberio draugas.

Sėkmė

Vogleris manė, kad Weberis yra labai talentingas, ir padėjo jam gauti darbą Breslau. Weberis turėjo daug gerų idėjų, kaip pagerinti muziką: pakeisti orkestro sėdėjimo tvarką, skirti daugiau laiko repeticijoms, negroti blogų kūrinių ir išleisti į pensiją senus dainininkus. Daugeliui žmonių šios idėjos nepatiko ir apsunkino jo gyvenimą. Vieną vakarą jis nesąmoningai išgėrė iš vyno butelio. Butelio viduje buvo graviravimo rūgšties, nuo kurios jis sirgo du mėnesius. Jis daugiau niekada nebegalėjo dainuoti. Kai pabandė grįžti į darbą, visi geri pokyčiai, kuriuos buvo padaręs, buvo panaikinti, todėl jis atsistatydino. Trumpam įsidarbino Karlsrūjėje, paskui trumpam grįžo į Breslau, bet kadangi ten buvo skolingas žmonėms, dingo ir įsidarbino Štutgarte.

Jo gyvenimo būdas buvo gana pašėlęs, kartą jis net buvo suimtas dėl skolų ir sukčiavimo. Tačiau jis ir toliau garsėjo kaip kompozitorius, parašė daug instrumentinės ir religinės muzikos. Jis kurį laiką praleido keliuose dideliuose miestuose, įskaitant Prahą ir Berlyną. Drezdene jis daug dirbo, kad vokiečių opera būtų sėkminga (tais laikais dauguma operų vis dar buvo itališkos).

Weberiui buvo blogai. Jis sirgo tuberkulioze, bet jam reikėjo pinigų šeimai išlaikyti. Todėl, kai buvo pakviestas vykti į Londoną kurti ir statyti operos "Oberonas", jis pasiūlymą priėmė. Jis jau lankė anglų kalbos pamokas ir išmoko neblogai kalbėti šia kalba. 1826 m. jis išvyko į Angliją, kur baigė kurti operą "Oberonas" ir balandžio 12 d. surengė pirmąjį jos spektaklį. Jis pasiliko Anglijoje, kad užsidirbtų daugiau pinigų. Jis nekantravo grįžti namo, bet birželio 5 d., naktį prieš grįžtant į Vokietiją, mirė. Jis buvo palaidotas Londone. Po 18 metų Ričardas Vagneris pasirūpino, kad Vėberio kūnas būtų atgabentas į Vokietiją ir palaidotas Drezdene.

Weberis paliko nebaigtą operą Die Drei Pintos ("Trys Pintos"). Ją ketino užbaigti Mejerberis, bet galiausiai ją užbaigė Gustavas Mahleris, kuris 1888 m. Leipcige surengė pirmąjį baigto kūrinio atlikimą.

Jo muzika

Weberis buvo ne tik puikus kompozitorius, bet ir labai įgudęs pianistas bei dirigentas. Jis parašė labai daug kūrinių, įskaitant kantatas ir dainas, tačiau dauguma jų šiandien nėra dažnai girdimi. Vienas populiariausių jo kūrinių vadinasi "Kvietimas į šokį". Jis buvo parašytas fortepijonui, tačiau vėliau Hektoras Berliozas jį aranžavo orkestrui ir taip jis dažnai skamba dabar.

Weberis parašė du koncertus klarnetui ir orkestrui, taip pat Concertino (nedidelį vienos dalies koncertą). Dar vienas vienos dalies koncertas buvo Koncertas fortepijonui ir orkestrui f-moll. Jo opera "Der Freischütz" yra bene geriausias jo kūrinys, o uvertiūra dažnai skamba atskirai kaip koncertinis kūrinys. Operos istorija kupina magijos. Ji parašyta vokiečių kalba, joje skamba ne tik dainuojamoji muzika, bet ir keletas sakytinių žodžių (tokia opera buvo vadinama Singspiel). Ši opera ypač paveikė Ričardą Vagnerį, kuris XIX a. sukūrė vokiečių operą.