Graviravimas

Graviravimo procesas

Graveriai naudoja plieninį įrankį, vadinamą burinu, kad išpjautų paveikslą ar raštą paviršiuje, dažniausiai vario plokštelėje[1].Graveriai būna įvairių formų ir dydžių, todėl jais išgaunamos skirtingos linijos. Burinu gaunama unikali linija, nes ji yra stabilios išvaizdos ir lygių kraštų. Kampinio atspalvio įrankis turi šiek tiek išlenktą antgalį, kuris dažniausiai naudojamas grafikoje. Florentinos liniuotės yra plokščiadugniai įrankiai, ant kurių yra kelios linijos, naudojami didesniems plotams atlikti. Plokštieji graveriai naudojami raidžių darbams atlikti, taip pat daugumai muzikos instrumentų graviravimo darbų. Apvalūs graveriai dažniausiai naudojami sidabrui, taip pat kitiems sunkiai pjaunamiems metalams, pavyzdžiui, nikeliui ir plienui, raižyti.

Rankinių graviravimo įrankių asortimentas


Šventasis Jeronimas, Albrechtas Diureris, 1514 m.

Istorija ir naudojimas

Senovėje vienintelis raižinys, kurį buvo galima išraižyti, buvo negilūs grioveliai, rasti kai kuriuose papuošaluose po 1000 m. pr. m. e.

Europos viduramžiais auksakaliai graviravimu puošė metalą. Manoma, kad jie pradėjo spausdinti savo raštų atspaudus, kad juos užfiksuotų. Iš to 1430 m. Vokietijoje išaugo varinių spausdinimo plokštelių graviravimas meniniams atvaizdams ant popieriaus kurti. Pirmasis ir didžiausias graviravimo laikotarpis buvo maždaug nuo 1470 iki 1530 m., kai dirbo tokie meistrai kaip Martinas Šongaueris, Albrechtas Diureris ir Lukas van Leidenas.

Vėliau graviravimas išpopuliarėjo, o jį pakeitė raižymas, kurį menininkui buvo daug lengviau išmokti. Iki XIX a. didžioji dalis graviūrų buvo skirtos komerciniams paveikslams kurti.

Prieš išrandant fotografiją, graviravimas buvo naudojamas kitoms meno formoms, pavyzdžiui, paveikslams, atkurti. Graviūros buvo paplitusios laikraščiuose ir daugelyje knygų iki pat XX a. pradžios, nes jas buvo galima pigiai naudoti spausdinimui.

Kai du lygiagrečių linijų brūkšnių rinkiniai susikryžiuoja tarpusavyje, kad būtų didesnis tankis, raštas vadinamas kryžminiu brūkšniavimu. Claude'as Mellanas gerai žinomas dėl savo technikos, kai jis naudojo skirtingo storio linijas. Vienas iš pavyzdžių - jo Šventosios Veronikos sudariumas, Jėzaus veido raižinys iš vienos spiralinės linijos, prasidedančios ties Jėzaus nosies galu (paveikslėlyje).

Claude'o Mellano "Šventosios Veronikos sudariumas" (1649 m.)

Šiuolaikinė graviūra

Dėl didelio detalumo, kurį gali atlikti graviravimo meistras, suklastoti graviruotus raštus beveik neįmanoma, todėl šiuolaikiniai banknotai beveik visada yra graviruoti, kaip ir pinigų, čekių, obligacijų ir kitų dokumentų, kurių nevalia klastoti, spausdinimo plokštės. Graviravimas yra toks smulkus, kad įprastas spausdintuvas negali tinkamai išgauti ranka graviruotų vaizdų detalių. JAV graviravimo ir spausdinimo biure prie tos pačios spausdinimo plokštės dirba daugiau nei vienas graveris, todėl bet kuriam asmeniui beveik neįmanoma atkartoti visų graviūrų ant beveik bet kurio banknoto ar dokumento.

Daugelis klasikinių pašto ženklų buvo graviruoti, nors dabar ši praktika dažniausiai taikoma tik tam tikrose šalyse arba naudojama, kai norima elegantiškesnio dizaino ir kai priimtinas ribotas skirtingų spalvų kiekis.

Graviravimo mašinos, tokios kaip "Hell Gravure Systems" K500 arba K6, ląstelėms išpjauti naudoja deimantinį rašiklį. Kiekviena ląstelė vėliau sukuria vieną spausdinimo tašką. K6 gali turėti iki 18 graviravimo galvučių, kurių kiekviena išpjauna 8 000 ląstelių per sekundę 0,1 µm ir mažesniu tikslumu. Jos, žinoma, valdomos kompiuteriu, o visas cilindrų gamybos procesas yra visiškai automatinis.

Deimantų graviravimo procesas yra pažangiausias nuo 1960-ųjų.

Dabar gaminamos lazerinės graviravimo mašinos, tačiau net ir šiandien mechaninis pjaustymas įrodė savo pranašumą ekonomiškumo ir kokybės požiūriu. Daugiau kaip 4000 graviravimo įrenginių pasaulyje per metus pagamina apie 8 mln. spausdinimo cilindrų.

Biblijos nuorodos

Ankstyviausia užuomina apie graviravimą Biblijoje gali būti nuoroda į Judo antspaudo žiedą. (Pr 38, 18), po to (Iš 39, 30). Graviravimas paprastai buvo atliekamas smailiais geležiniais ar net deimantiniais įrankiais. (Jeremijo 17:1).

Ant vyriausiojo kunigo efodo pečių dalių buvo išgraviruoti šešių skirtingų Izraelio genčių vardai, o ant kiekvieno iš 12 brangakmenių, kurie puošė jo krūtinės dalį, buvo išgraviruotas vienos iš genčių vardas. Ant švento pasišventimo ženklo, spindinčios aukso plokštelės ant vyriausiojo kunigo turbano, buvo išgraviruoti žodžiai: "Šventumas priklauso Jehovai". Bezalelis kartu su Oholiabu buvo kvalifikuoti atlikti šį specializuotą graviravimo darbą ir mokyti kitus. 35:30-35; 28:9-12; 39:6-14, 30.

Hendrik Goltzius 1591 m. Farneso Heraklis