Uvertiūra: apibrėžimas, istorija ir muzikinė forma

Uvertiūra – tai muzikos kūrinys, kurį orkestras groja operos ar baleto pradžioje. Žodis kilęs iš prancūziško žodžio „atidarymas“ – uvertiūra tarsi „atidaro“ spektaklį ir paruošia publiką tolesniam muzikinio veiksmo pateikimui.

Funkcija ir charakteris

Uvertiūra atlieka kelias funkcijas: ji nukreipia dėmesį į sceną, sukuria nuotaiką, pristato pagrindines muzikines idėjas ar tematiką ir kartais skelbia veiksmą ar konfliktą. Daugeliu atvejų uvertiūroje skamba melodijos arba motyvai, kurie vėliau pasikartoja operos ar baleto metu — taip žiūrovai iš anksto susipažįsta su svarbiausiais teminiais elementais.

Istorinė raida

Per pastaruosius kelis šimtmečius uvertiūra keitėsi kartu su operos ir koncerto repertuaru. Baroko laikotarpiu vystėsi prancūziškasis tipas su lėčia ir grandiozine, dažnai punktuota įžanga, po kurios seka greitesnė dalis (tokius pavyzdžius rašė Lully ir Händelis). XVIII a. italų sinfonia ar „sidnija“ kartais atlikdavo panašią funkciją ir net tapo ankstyvosios simfonijos pradiniu žingsniu.

XVIII a. daugelis uvertiūrų buvo tiesiog foninė muzika žiūrovų dėmesiui atkreipti (žmonės per spektaklius šnekėdavo). Kai kurie kompozitoriai, pavyzdžiui, Gioacchino Rossini (1792-1868 m.), savo kitose operose vis kartojo tą pačią uvertiūrą arba tik keitė jos fragmentus.

Vėlesniais laikais uvertiūra tapo reikšmingesnė dramaturginiu požiūriu. Tokie kompozitoriai kaip Christophas Willibaldas Gluckas ir vėliau Richardas Wagneris (1813-1883) labai stengėsi, kad uvertiūra būtų dramatiška pradžia, kuri parengtų žiūrovus istorijai. R. Wagneris savo uvertiūras dažnai vadino "Vorspiel" (preliudija) ir jungė jas su platesne muzikine dramaturgija bei leitmotyvų sistema.

Ne visi kompozitoriai rašė uvertiūras savo operoms. Giuseppe Verdi (1813-1901) ir Giacomo Puccini (1858-1924) dažnai pereidavo tiesiai į pirmąjį veiksmą arba turėdavo tik labai trumpą preliudiją, pabrėždami tiesioginį dramos įsijungimą.

Koncertinė uvertiūra ir programinė muzika

XIX amžiuje daugelis romantizmo kompozitorių rašė koncertines uvertiūras. Šie kūriniai nepriklausė jokiai operai ar baletui – jie buvo parašyti specialiai koncertams ir dažnai turėjo aprašomąjį, programinį pobūdį. Tokios uvertiūros pasakojo aistringas, peizažines ar literatūrines istorijas ir dažnai turėjo parengtines programas klausytojams.

Dažnas pavyzdys – Feliksas Mendelsonas (1809-1847) parašė uvertiūrą „Fingalo ola", kurioje muzika vaizduoja jūros įplaukimą į olą Vidinių Hebridų salose. Kartais tokie aprašomieji kūriniai būdavo daug ilgesni nei tradicinė uvertiūra (paprastai trunkanti vos kelias minutes), todėl jie buvo vadinami toninėmis poemomis arba programinėmis kompozicijomis.

Formos ir stiliai

Uvertiūros struktūra gali būti gana įvairi. Tradicinė operos uvertiūra dažnai susideda iš lėtos įžangos ir greitesnės finalinės dalies arba iš kelių kontrastuojančių skyrių. Daugelyje atvejų uvertiūros motyvai išdėstomi pagal formos principus, įskaitant klasikinę sonatos forma, tačiau taip pat pasitaiko ir kitų sprendimų:

• Prancūziškoji uvertiūra – lėta, pompastiška įžanga su punktuota ritmika, po kurios seka greita, dažnai fugatinė dalis.
• Itališkoji uvertiūra – dažnai trijų dalių forma: greita-lėta-greita (panaši į ankstyvąją sinfoniją).
• Koncertinė (programinė) uvertiūra – viena samprata, kuri gali pasakoti istoriją ar piešti vaizdus; forma gali būti laisvesnė ir kartais priminti sonatą ar simfoninę poemo.
• Vorspiel / preliudija – trumpesnė, atmosferinė įžanga, kuri tiesiogiai skleidžia nuotaiką ir sąlygoja įėjimą į veiksmą.

Be formos pasirinkimo, uvertiūroje dažnai taikomas temų vystymas, orchestracijos kontrastai bei harmoniniai sprendimai, kurie parodo drama arba paveikumo eskalaciją. Wagnerio ir vėlesnių autorių kūryboje matyti, kad uvertiūra gali įvesti leitmotyvus ir tapti neatskiriama bendros muzikinės sistemos dalimi.

Žymūs pavyzdžiai

Be minėtos Mendelsono „Fingalo olos“, yra daug kitų gerai žinomų uvertiūrų bei koncertinių uvertiūrų: Rossini uvertiūros (dažnai energingos ir tematiškai aiškios), Beethoveno ir Weberio uvertiūros, Čaikovskio programinės uvertiūros ir kt. Kai kurios iš jų tapo atskirais koncertiniais repertuaro kūriniais ir atliekamos nepriklausomai nuo sceninio konteksto.

Uvertiūra šiandien

Šiandien uvertiūra vis dar vartojama scenoje, tačiau jos funkcija išsiplėtė: ji gali skambėti kaip tradicinė įžanga, trumpas preliudas arba kaip atskiras koncertinis kūrinys. Taip pat panašią vaidmenį atlieka filmų ir teatro garso takelių pradžios dalys — šiuolaikiniai kompozitoriai kartais įvardija atidarymo skyrių „uvertiūra“ arba „preliudija“, tęsdami ilgą šio žanro tradiciją.

Apibendrinant, uvertiūra yra universalus muzikos žanras: nuo paprastos signalinės įžangos iki sudėtingų, dramaturgiškai reikšmingų kompozicijų, kurios gali atskleisti visą spektaklio ar koncerto tematinį pasaulį.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra uvertiūra?

Klausimas: Kaip XVIII a. kompozitoriai naudojo uvertiūras?

K.: Kaip kai kurie vėlesni kompozitoriai rašė uvertiūras?

Klausimas: Ar visi kompozitoriai rašė uvertiūras?

Klausimas: Kokio tipo kūrinius XIX a. rašė kompozitoriai romantikai?

K: Kokios formos yra dauguma uvertiūrų?

Paieška pagal raidę