Nesąmoningas protas
Manoma, kad pasąmonė yra gilesnė žmogaus proto dalis, kuri veikia jam pačiam to nežinant. Jausmai, mintys, troškimai ar emocijos atsiranda tarsi iš niekur, todėl žmogui kyla klausimas, iš kur jie atsirado.
Pasąmonė - tai XVIII a. vokiečių filosofo romantiko Frydricho Šelingo (Friedrich Schelling) sukurtas terminas, kurį vėliau į anglų kalbą įvedė poetas ir eseistas Samuelis Teiloras Koleridžas. Tačiau tai sena idėja, kuri buvo pastebėta daugelyje civilizacijų ir kultūrų. Be to, klausimas, ar kiti žinduoliai turi panašius į žmogaus psichikos mechanizmus, taip pat turi nemažą istoriją.
Ričardo Bergo hipnotinis seansas, 1887 m.
Freudo pažiūros
Sigmundo Freudo psichoanalizėje pasąmonė vaidina svarbų vaidmenį. Jis aptarė pasąmonės svarbą sąmoningam mąstymui ir elgesiui suprasti.
Tačiau pasąmonę atrado ne Froidas. Psichologijos istorikas Markas Altschule'as padarė išvadą: "Sunku - o gal net neįmanoma - rasti XIX a. psichologą ar psichiatrą, kuris nepripažino pasąmonės kaip ne tik realios, bet ir labai svarbios".
Froidas siekė ne atskleisti pasąmonę, bet sukurti metodą, kaip ją sistemingai tirti. Tačiau jo metodas, kaip ir kitos jo idėjos, yra prieštaringas. Sapnus Froidas vadino "karališkuoju keliu į pasąmonę". Savo idėją jis išplėtojo knygoje "Sapnų aiškinimas" (1899 m.). Priešsąmonę apibūdino kaip sluoksnį tarp sąmoningo ir nesąmoningo mąstymo; jo turinį galima pasiekti nedidelėmis pastangomis. Pagrindinė pasąmonės savybė yra tai, ką jis vadino "represija". Froidas manė, kad daugelis žmonių skausmingus prisiminimus slopina giliai pasąmonėje.
Ledkalnis dažnai naudojamas iliustruoti Freudo teorijai, kad didžioji dalis žmogaus proto veikia nesąmoningai.
Prisitaikanti nesąmonė
Adaptyvioji pasąmonė - tai nesąmoningų psichikos procesų, darančių įtaką vertinimui ir sprendimų priėmimui, visuma. Ji skiriasi nuo sąmoningo apdorojimo: yra greitesnė, nesudėtinga, labiau sutelkta į dabartį, bet mažiau lanksti.
Kitose proto teorijose pasąmonė apsiriboja "žemo lygio" veikla, pavyzdžiui, sąmoningai nuspręstų tikslų įgyvendinimu. Priešingai, manoma, kad adaptyvioji pasąmonė dalyvauja ir "aukšto lygio" pažinimo procese, pavyzdžiui, nustatant tikslus.
Sąvoka "adaptyvioji nesąmonė" rodo, kad ji turi išlikimo vertę, taigi yra prisitaikymas, kuris buvo stipriai atrinktas praeityje. Iš tiesų didžiąją stuburinių evoliucijos dalį visa protinė veikla buvo nesąmoninga. Niekas nemano, kad žuvys turi sąmonę. Taigi mūsų sąmonė papildo jau egzistuojantį mechanizmų, kurie veikia, bet kurių veikimo paprastai nejaučiame, rinkinį. p23
