Pasąmonė — apibrėžimas, kilmė ir psichikos vaidmuo

Atraskite pasąmonės reikšmę: istorija, termino kilmė ir jos vaidmuo psichikoje — nuo filosofijos iki gyvūnų elgsenos įžvalgų.

Manoma, kad pasąmonė yra gilesnė žmogaus proto dalis, kuri veikia jam pačiam to nežinant. Jausmai, mintys, troškimai ar emocijos atsiranda tarsi iš niekur, todėl žmogui kyla klausimas, iš kur jie atsirado. Dažnai pasąmonė suvokiama kaip „fono“ procesų rinkinys, kuris formuoja sprendimus, elgesį ir suvokimą be sąmoningo dėmesio.

Pasąmonė - tai XVIII a. vokiečių filosofo romantiko Frydricho Šelingo (Friedrich Schelling) sukurtas terminas, kurį vėliau į anglų kalbą įvedė poetas ir eseistas Samuelis Teiloras Koleridžas. Tačiau tai sena idėja, kuri buvo pastebėta daugelyje civilizacijų ir kultūrų. Be to, klausimas, ar kiti žinduoliai turi panašius į žmogaus psichikos mechanizmus, taip pat turi nemažą istoriją.

Kas yra pasąmonė šiandien?

Pasąmonė šiuolaikinėje psichologijoje apima platų reiškinių spektrą: automatiškus procesus (pvz., vairavimo įgūdžius), implicitinę atmintį (atsiminimus, kurie veikia be sąmoningo prisiminimo), greitą emocinę reakciją bei kognityvinius heuristinius sprendimus. Skirtumas tarp sąmonės ir pasąmonės dažnai apibrėžiamas kaip skirtumas tarp to, kas yra pasiekiama tiesioginiam suvokimui ir to, kas vyksta „savo ruožtu“ už sąmonės ribų.

Teorinės perspektyvos

• Psichoanalizė (Sigmundas Freudas): pasąmonė siejama su slopinamu turiniu — norais, prisiminimais ir impulsyviais troškimais, kurie gali formuoti elgesį per sapnus, klaidas ir simbolinius reiškinius. Freudas skyrė pasąmonę (unconscious) nuo prietiesąmonės (preconscious) ir sąmonės.
• Carl Jung ir kolektyvinė pasąmonė: Jungas pasiūlė idėją apie kolektyvinę pasąmonę — bendrą simbolių ir archetipų rinkinį, kurį dalijasi žmonių visuomenės.
• Kognityvinė psichologija: pabrėžia automatiškus informacijos apdorojimo būdus, implicitinę atmintį, priming efektus ir greitus sprendimų mechanizmus, kurie veikia be sąmoningo pastangų.
• Dvilypis procesų modelis: teorijos, atskiriančios „sistemą 1“ (greitą, automatinį, intuicinį) ir „sistemą 2“ (lėtą, analitinį, sąmoningą), padeda paaiškinti, kaip pasąmonė prisideda prie kasdienių sprendimų.

Neurobiologiniai aspektai

Nors „pasąmonė“ yra daugiau psichologinė sąvoka, neuroniniai mechanizmai, leidžiantys automatiškai apdoroti informaciją, yra gerai ištirti. Pavyzdžiui:

• Sensoriniai takai ir pirminės smegenų sritys greitai apdoroja jutiminę informaciją be sąmoningo įsikišimo.
• Amigdalos ir kitų limbinių struktūrų dalyvavimas emocinėse reakcijose, kurios dažnai kyla greitai ir be sąmoningos kontrolės.
• Gilusis mokymasis ir įgūdžių įgijimas susiję su bazaliniais ganglijais ir smegenų plokštelėmis — tai leidžia atlikti veiksmus automatizuotai.

Pasąmonės vaidmuo kasdieniame gyvenime

Pasąmonė lemia daugelį praktinių reiškinių:

• Įpročiai ir rutinos: daug veiksmų atliekame be sąmoningos minties (pvz., ryto rutina, vairavimas gerai pažįstamu maršrutu).
• Emocinės reakcijos: greitos baimės ar palankumo reakcijos, kurios formuoja elgesį dar prieš sąmoningą vertinimą.
• Implicitinės nuostatos ir šališkumai: pasąmoninės nuostatos gali lemti stereotipus ir sprendimus, kurių žmogus pats gali neįžvelgti (tam naudojamas, pavyzdžiui, IAT testas).
• Kūrybiškumas ir įžvalgos: kartais idėjos „ateina iš niekur“ — tai gali būti pasąmonės perspektyvų junginys, kuris staiga pateikiamas sąmonėn.

Tyrimų metodai ir kritika

Tyrimai apie pasąmonę apima psichoanalitinius būdus, eksperimentinę kognityvinę psichologiją (priming, implicit memory tests), neurovaizdavimo metodus (fMRI, EEG) ir elgesio tyrimus. Tačiau sąvoka „pasąmonė“ kartais kritikuojama dėl neaiškių apibrėžimų: skirtingos disciplinos ją supranta skirtingai, o kai kurie reiškiniai, apibūdinami kaip „pasąmoniniai“, gali būti tiesiog greiti sąmoningi procesai ar silpnas dėmesio lygis.

Taikymas praktiškai — terapija ir savimonė

Terapijos metodai, tokie kaip psichoanalizė, giluminė psichoterapija ar kognityvinė elgesio terapija, dirba su pasąmoniniais turiniais per laisvą asociaciją, sapnų aiškinimą, elgesio modelių keitimą ir sąmoningumo praktiką. Mindfulness (sąmoningumo) pratimai padeda atpažinti automatiškus modelius ir suteikia žmogui galimybę juos sąmoningai keisti.

Ar kitų žinduolių pasąmonė panaši?

Stebint elgesį, daugelis gyvūnų demonstruoja automatiškus, pamokytus ir emocinius atsakus, kurie primena žmonių pasąmonės funkcijas. Mokslas nagrinėja, kiek būtent panašumų yra struktūriškame ir funkciniame lygmenyje, tačiau daugeliui žinduolių būdingi automatizuoti refleksai, įpročiai ir emociniai mokymosi mechanizmai.

Santrauka: pasąmonė nėra vienareikšmė mokslinė kategorija, tačiau ji apibūdina svarbius automatinio informacijos apdorojimo, emocinių reakcijų ir implicitinės atminties aspektus. Suvokimas apie pasąmonę padeda paaiškinti daugelį kasdienių elgesio reiškinių ir yra aktualus tiek moksliniams tyrimams, tiek terapinei praktikai.

Freudo pažiūros

Sigmundo Freudo psichoanalizėje pasąmonė vaidina svarbų vaidmenį. Jis aptarė pasąmonės svarbą sąmoningam mąstymui ir elgesiui suprasti.

Tačiau pasąmonę atrado ne Froidas. Psichologijos istorikas Markas Altschule'as padarė išvadą: "Sunku - o gal net neįmanoma - rasti XIX a. psichologą ar psichiatrą, kuris nepripažino pasąmonės kaip ne tik realios, bet ir labai svarbios".

Froidas siekė ne atskleisti pasąmonę, bet sukurti metodą, kaip ją sistemingai tirti. Tačiau jo metodas, kaip ir kitos jo idėjos, yra prieštaringas. Sapnus Froidas vadino "karališkuoju keliu į pasąmonę". Savo idėją jis išplėtojo knygoje "Sapnų aiškinimas" (1899 m.). Priešsąmonę apibūdino kaip sluoksnį tarp sąmoningo ir nesąmoningo mąstymo; jo turinį galima pasiekti nedidelėmis pastangomis. Pagrindinė pasąmonės savybė yra tai, ką jis vadino "represija". Froidas manė, kad daugelis žmonių skausmingus prisiminimus slopina giliai pasąmonėje.

Ledkalnis dažnai naudojamas iliustruoti Freudo teorijai, kad didžioji dalis žmogaus proto veikia nesąmoningai.

Paieška pagal raidę