Psichoanalizė
Psichoanalizė - tai psichologinių ir terapinių teorijų bei metodų rinkinys. Ją pradėjo austrų gydytojas Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), remdamasis Josefo Breuerio ir kitų klinikinio darbo patirtimi.
Nuo to laiko psichoanalizė išsiplėtė, buvo įvairiai peržiūrima, reformuojama ir plėtojama. Freudo kolegos ir mokiniai, tokie kaip Alfredas Adleris ir Carlas Jungas, turėjo savų idėjų. Jie toliau plėtojo savo idėjas nepriklausomai nuo Freudo. Gerokai vėliau Anna Freud ir Melanie Klein šias idėjas panaudojo probleminiams vaikams gydyti.
Pagrindinės psichoanalizės idėjos:
Pirmoje eilėje: Stanley Hallas, Carlas Jungas; Pirmoje eilėje: Sigmundas Freudas, G. Stanley Hallas, Carlas Jungas: Brill, Ernest Jones, Sándor Ferenczi, at: Klarko universitetas Vusterio mieste, Masačusetso valstijoje
Froidas ir jo duktė Ana, 1913 m.
Nesąmoningas protas
Kartais žmonės negali pasakyti, kodėl jie jaučiasi taip, kaip jaučiasi, arba elgiasi taip, kaip elgiasi. Tai, kas sukelia jausmus ir veiksmus, psichodinaminėje teorijoje vadinama pasąmone.
Skirtingi metodai
Po plačiu psichoanalizės terminu slepiasi mažiausiai 22 skirtingi požiūriai į teoriją ir klinikinį gydymą. Šis terminas taip pat reiškia vaiko raidos tyrimo metodą.
Froidistinė psichoanalizė taiko tokį gydymo būdą, kai tiriamasis (analitinis pacientas) kalba, įskaitant laisvas asociacijas, fantazijas ir sapnus. Remdamasis jais analitikas išsiaiškina nesąmoningus konfliktus, kurie sukelia paciento simptomus ir charakterio problemas. Interpretuodamas juos pacientui, analitikas sukuria problemų įžvalgą. Analitikas nustato ir paaiškina paciento patologines gynybas, norus ir kaltę.
Psichoanalizė buvo kritikuojama įvairiais aspektais. Ji buvo vadinama pseudomokslu, neturinčiu empirinio pagrindimo. Tačiau psichiatrijoje ji tebėra įtakinga, vienur labiau nei kitur.
