Vaikų vystymasis

Ankstyvosios idėjos

Viduramžiais

Tuo metu vaikai buvo laikomi atskirais žmonėmis nei suaugusieji. Vaikai iki 7 ar 8 metų buvo kitokie nei kiti žmonės ir laikomi vaikais. Net paaugliai nebuvo visiškai suaugę. Religiniuose raštuose apie vaikus kartais buvo kalbama kaip apie blogus ir turinčius būti tyrais. Taip pat kartais apie juos kalbėta kaip apie gerus ir angelus.

Reformacijos metu

Reformacijos laikais buvo manoma, kad vaikai gimsta blogi. Suaugusieji manė, kad vaikus reikia išmokyti būti žmogumi. Vaikai turėjo dėvėti aptemptus ir nepatogius drabužius. Buvo manoma, kad vaiko auklėjimas yra vienas svarbiausių dalykų. Suaugusieji norėjo, kad vaikai mokydamiesi naudotųsi protu.

Apšvietos amžius

Apšvietos laikais žmonės ėmė kitaip mąstyti apie vaikus ir jų vystymąsi. Žmonės labiau gerbė vaikus ir geriau su jais elgėsi. Apšvietos laikotarpiu apie vaikus galvojo du svarbūs žmonės. Tai buvo Džonas Lokas ir Žanas Žakas Ruso.

Džonas Lokas

Džonas Lokas manė, kad vaikai gimsta be jokių žinių. Jis manė, kad protas yra tabula rasa, arba tuščia lenta. Tai reiškia, kad gimęs žmogus yra tarsi tuščias popieriaus lapas. Vaikai gyvenime gauna žinių ir užpildo tuščią popieriaus lapą. Locke'as manė, kad vienintelis būdas, kuriuo vaikai įgyja žinių, yra daryti įvairius dalykus gyvenime ir įgyti iš jų patirties. Locke'o idėjos apie tai, kaip vaikai įgyja žinių, pakeitė žmonių požiūrį į vaikus. Jo įsitikinimu, mokymasis turėtų būti įdomus, o ne užduotis. "Vaikai turėtų būti laisvi būti vaikiški", - rašė Lokas. Locke'o idėjos prieštaravo bažnyčios principams, griežtai tikint, kad vaikai turėtų skaityti pasakas, o ne religinius tekstus. Į vaikus buvo žiūrima geriau ir jie sulaukdavo daugiau suaugusiųjų pagarbos. Lokas norėjo, kad tėvai daugiau laiko praleistų su vaikais ir padėtų jiems mokytis. Jis manė, kad vaikų žinių raidai reikia, jog tėvai padėtų vaikams patirti naujų dalykų ir mokytų apie tuos dalykus. Locke'as stūmė auklėjimą kaip svarbiausią vaiko vystymosi dalį.

Jean-Jacques Rousseau

Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau) turėjo kitokią nuomonę apie vaikus nei Lokas. Jis manė, kad vaikai gimsta žinodami, kas yra gera ir bloga. Rousseau nemanė, kad vaikai yra "tušti lapai", kaip Locke'as. Jis manė, kad vaikai yra "kilnūs laukiniai". Tai idėja, kad vaikai gimsta geri, bet visuomenė gali juos paversti blogais. Rousseau manė, kad suaugusieji turėtų atkreipti dėmesį į vaikų poreikius skirtingais jų raidos etapais.

Vaiko raidos teorijos

Psichoseksualinė teorija

Sigmundas Freudas buvo neurologas ir psichoanalitikas, kuris bandė padėti suaugusiesiems spręsti jų problemas. Jis kalbėjosi su suaugusiaisiais apie tai, kada jie buvo vaikai, ir apie viską, kas tuo metu nutiko. Froidas daugiausia dėmesio skyrė pasąmonei. Tai proto dalis, apie kurią žmogus negali tiesiogiai žinoti. Froidas manė, kad nesąmoningas protas yra svarbus tam, kaip žmonės mąsto ir jaučiasi. Tai, kaip žmonės mąsto ir jaučiasi, gali turėti įtakos jų veiksmams. Freudo idėjos paskatino jį sukurti psichoseksualinę teoriją. Psichoseksualinė teorija sutelkia dėmesį į tai, kaip ankstyvaisiais metais kontroliuojami vaiko norai ir kokį poveikį tai daro vaikui tapus suaugusiuoju.

Froidas manė, kad kiekvieno žmogaus asmenybę sudaro trys dalys. Šios dalys yra id, ego ir superego. Kiekviena iš šių trijų dalių turi savo tikslą, tačiau beveik niekada nesutaria. Dėl trijų nesutariančių dalių žmonės būna nelaimingi ir turi problemų.

Kai gimsta kūdikis, jis turi tik pagrindinius poreikius. Kūdikiui reikia valgyti, miegoti ir naudotis tualetu. Šie pagrindiniai poreikiai padeda kūdikiui gyventi. Šie pagrindiniai poreikiai sudaro id. Id nori rūpintis tik šiais poreikiais. Id nori, kad poreikiais būtų pasirūpinta iš karto ir nereikėtų laukti. Froidas manė, kad mažus vaikus valdo id. Id nežino ir nesirūpina tuo, kas teisinga ir neteisinga. Jis tik nori pasirūpinti savo poreikiais. Tai reiškia, kad maži vaikai nežino, kas yra gera ir bloga. Jie žino tik tai, ko nori id. Vaikai elgsis pagal id norus net tada, kai neturėtų to daryti. Vaikai pradeda mokytis, kad jie ne visada gali gauti tai, ko nori, kai to nori. Dėl to susiformuoja ego. Ego "valdo tikrovės principas". Tai reiškia, kad jis žino, kas iš tikrųjų gali nutikti pasaulyje. Ego žino, ar id gali gauti tai, ko nori, žiūrėdamas, ar noras gali būti patenkintas. Kai id poreikiai negali būti patenkinti, ego kontroliuoja id ir jo norus. Vaikai, kuriems susiformavęs ego, gali kontroliuoti savo pagrindinius poreikius ir savo veiksmus. Kai susiformuoja ego, vaikai, kontroliuodami savo poreikius, įgyja savasties jausmą. Superego susiformuoja vaikams bendradarbiaujant su tėvais ir kitais visuomenės nariais. Superego veikia kaip taisyklių vykdytojas. Jis leidžia vaikui žinoti, kas yra teisinga, o kas ne, pagal tai, kokios yra visuomenės taisyklės dėl to, kas yra teisinga ir neteisinga. Kaltė yra pagrindinis būdas, kuriuo superego nurodo vaikams taisykles, kas yra teisinga ir neteisinga.

Froidas manė, kad vaikai pereina penkias psichoseksualinės raidos stadijas. Šiose stadijose vaikai turi išspręsti problemas, susijusias su poreikiais ir tuo, ko nori visuomenė. Išsprendę šias problemas, vaikai gali gerai jaustis suaugę. Problemos, kurias patiria suaugusieji, yra susijusios su stadija, kurioje jie turėjo problemų. Penkios stadijos yra šios: oralinė, analinė, falinė, latentinė ir genitalinė. Oralinė stadija prasideda gimus kūdikiui ir yra susijusi su kūdikio žindymo poreikiais. Analinis etapas yra antrasis ir trunka nuo 1-3 metų amžiaus. Ji susijusi su šlapimo ir išmatų sulaikymu ir išleidimu. Trečioji, falinė, stadija yra nuo 3 iki 6 metų amžiaus ir susijusi su lytinių organų sritimi. Froidas manė, kad ši stadija yra viena svarbiausių stadijų, kurioje reikia spręsti problemas. Jei vaikas problemų neišsprendžia, jam gali išsivystyti Edipo kompleksas (berniukams) arba Elektros kompleksas (mergaitėms). Šios problemos kyla iš meilės arba berniuko meilės motinai, arba mergaitės meilės tėvui. Kad sustabdytų problemas, berniukas arba mergaitė perima tėvo (berniukai) arba motinos (mergaitės) vertybes. Ketvirtoji psichoseksualinių stadijų stadija yra latentinė stadija, ji pasireiškia 6-11 metų vaikams. Šioje stadijoje labiausiai auga superego ir vaikai perima vertybes iš visuomenės. Paskutinė stadija yra genitalinė stadija ir trunka iki paauglystės. Šioje stadijoje vaikai pradeda patikti kitiems ir užmezga heteroseksualius santykius.

Froido psichoseksualinės stadijos

Etapas	Amžius
Žodžiu	Gimimas - 1 metai
Analinis	1-3 metai
Falinis	3-6 metai
Vėlavimas	6-11 metų
Genitalijos	Paauglystė

Froido vaiko raidos teorija svarbi tuo, kad jis pirmasis atkreipė dėmesį į tėvų ir vaikų santykių svarbą.

Psichosocialinė teorija

Erikas Eriksonas buvo Freudo idėjų sekėjas ir, remdamasis Freudo idėjomis, sukūrė savo teoriją. Eriksono teorija vadinama psichosocialine vaiko raidos teorija. Kurdamas savo teoriją, Eriksonas rėmėsi Froido id, ego ir superego idėjomis ir raidos etapais. Eriksonas manė, kad ego yra "labai svarbus". Ego buvo svarbus, nes jis leidžia vaikams tapti asmenybėmis ir prisidėti prie visuomenės. Eriksonas į savo teoriją įtraukė daugiau stadijų nei Froidas, o kai kurios jo stadijos panašios į Froido. Galiausiai Eriksonas savo teoriją baigė aštuoniomis stadijomis. Kiekviena stadija turi problemą tarp dviejų skirtingų jausmų. Vaiko asmenybę formuoja tai, kaip jis išsprendžia kiekvieną problemą.

Erkison's etapai

• 1 etapas: pagrindinis pasitikėjimas ir nepasitikėjimas: pasitikėjimas atsiranda, nes kūdikiams reikia, kad suaugusieji pasirūpintų jų poreikiais. Erkisonas manė, kad šis etapas niekada nebūna baigtinis.
• 2 etapas: savarankiškumas prieš gėdą ir abejones : Maži vaikai turi išmokti atlikti tokius veiksmus kaip maitinimas, apsirengimas ir maudymas su pagalba.
• 3 etapas: iniciatyva prieš kaltę: vaikai gali apsimesti, kuo jie nori būti, žaisdami išgalvotus žaidimus.
• 4 etapas: Pramonė ir menkavertiškumas: Vaikai mokosi dirbti su kitais žmonėmis, nepriklausančiais šeimai.
• 5 etapas: tapatybė ir tapatybės sumaištis: vaikas susiformuoja savo savimonę.
• 6 etapas: artumas ir izoliacija: jauni suaugusieji užmezga santykius su kitais žmonėmis.
• 7 etapas: generatyvumas ir stagnacija: suaugusieji tampa tėvais ir rūpinasi vaikais.
• 8 etapas: sąžiningumas prieš neviltį: suaugusieji galvoja apie tai, koks žmogus jie buvo.

Eriksono stadijos yra svarbios, nes jis nagrinėjo visuomenę ir kultūrą bei jų įtaką asmenybei. Froidas daugiausia dėmesio skyrė tik seksualumui. Eriksono stadijos taip pat parodo, kaip asmenybė formuojasi vaikams augant.

Eriksono ir Froido stadijos

Amžius	Eriksono etapas	Froido etapas
Gimimas - 1 metai	Pagrindinis pasitikėjimas ir nepasitikėjimas	Žodžiu
1-3 metai	Autonomija prieš gėdą ir abejones	Analinis
3-6 metai	Iniciatyva ir kaltė	Falinis
6-11 metų	Pramonė ir prastesnė kokybė	Vėlavimas
Paauglystė	Tapatybės ir tapatybės painiava	Genitalijos
Jauna suaugusiojo amžius	Intymumas ir izoliacija	NETAIKOMA
Vidutinė pilnametystė	Generatyvumas ir sąstingis	NETAIKOMA
Senatvė	Sąžiningumas prieš neviltį	NETAIKOMA

Biheviorizmas

Džonui Vatsonui nepatiko Freudo ir Eriksono psichoanalitinės teorijos. Norėdamas suprasti, kaip vystosi vaikai, Watsonas nusprendė nagrinėti žmonių elgesį. Jo idėjos priskiriamos biheviorizmo sąvokai. Vatsoną "įkvėpė Pavlovo gyvūnų mokymosi tyrimai". Pavlovo tyrimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama klasikiniam sąlygojimui. Klasikinis sąlygojimas yra tada, kai gyvūnas ar žmogus išmoksta reaguoti į dirgiklį, t. y. dalyką, kuris sukels reakciją. Vatsonas manė, kad tokiu būdu galima mokyti vaikus. Vatsonas nusprendė patikrinti savo teoriją atlikdamas eksperimentą su devynių mėnesių kūdikiu, mažyliu Albertu.

Vatsonas savo eksperimentą pradėjo nuo to, kad patikrino, ar Albertas ko nors bijo. Vatsonas norėjo patikrinti, ar Albertas bijo baltosios žiurkės. Kaip ir dauguma kūdikių, Albertas neišsigando baltosios žiurkės. Vatsonas norėjo išbandyti, ar jis gali priversti Albertą išsigąsti naudodamas klasikinį sąlygojimą. Vatsonas nustatė, kad Albertą išgąsdino plaktuko, kuriuo daužomas plieninis gongas, garsas. Kai Albertui buvo vienuolika mėnesių, Vatsonas tęsė eksperimentą. Albertui buvo duota balta žiurkė. Po kelių sekundžių Vatsonas privertė plaktuką smogti į gongą. Albertas verkė, kai tai įvyko. Tai buvo daroma septynis kartus. Po septynių kartų Albertas verkdavo, kai pamatydavo baltą žiurkę. Mažasis Albertas taip pat pradėjo bijoti kitų dalykų, vadinamų generalizacija. Šie dalykai buvo panašūs į baltąją žiurkę. Tai buvo triušis, šuo, kailis, Kalėdų Senelio kaukė ir Vatsono plaukai. Vatsono eksperimentas buvo svarbus, nes jam pavyko išmokyti Albertą ko nors bijoti.

Watsonas įrodė, kad vaikus galima mokyti klasikinio sąlygojimo būdu. Po šio eksperimento Watsonas manė, kad vaikus veikia aplinka.

Socialinio mokymosi teorija

Albertas Bandura manė, kad vaikai mokosi stebėdami kitus visuomenės narius. Stebėdami vaikai kopijuoja tai, kas buvo daroma. Jo teorija vadinama socialinio mokymosi teorija. Kopijavimas, kurį atlieka vaikai, vadinamas modeliavimu. Asmuo, kurį vaikai kopijuoja, vadinamas modeliu. Bandura manė, kad yra keturios sąlygos, būtinos tam, kad būtų galima modeliuoti.

1. Dėmesys: vaikas turi atkreipti dėmesį į modelio elgesį.
2. Išlaikymas: vaikas turi prisiminti elgesį
3. Reprodukcija: vaikas turi kopijuoti elgesį
4. Motyvacija: vaikui reikia priežasties kopijuoti elgesį.

Eksperimentas su lėlėmis Bobo (1961 m.)

Tikėtina, kad vaikai modeliuos elgesį, jei modelis yra tos pačios lyties. Mergaitė geriau kopijuos moters modelį nei vyro. Taip yra todėl, kad vaikas nori elgtis kaip žmonės, į kuriuos yra panašus. Be to, vaikai labiau linkę modeliuoti elgesį, jei elgesys sulaukia teigiamos suaugusiųjų reakcijos. Kai vaikai yra giriami, jie ir toliau darys tokį elgesį. Jie taip elgiasi, nes nori gauti daugiau pagyrimų. Vaikas ne visada sulauks pagyrimo už savo elgesį. Vietoj to jie gali sulaukti bausmės. Jei vaikas už elgesį gauna bausmę, jis jo nemodeliuos. Vaikas taip pat gali pasirinkti modeliuoti elgesį arba ne, stebėdamas, kas nutinka modeliuojančiajam. Jei modelis gauna bausmę, vaikas nemodeliuos elgesio. Taip yra todėl, kad vaikas nenori gauti bausmės. Bandura atliko eksperimentą savo idėjoms patikrinti. Eksperimentas žinomas kaip Bobo lėlės eksperimentas.

Bandura savo eksperimentui paėmė 36 berniukus ir 36 mergaites. Vaikams buvo nuo 3 iki 6 metų. Jis taip pat naudojo vieno vyro ir vienos moters modelį. Bandura norėjo išsiaiškinti, ar vaikai modeliuos agresyvų arba piktą elgesį. Bandura suskirstė vaikus į aštuonias grupes po 6 vaikus ir vieną grupę po 24 vaikus. Grupės buvo sudarytos pusę vaikų padalijus į agresyvią grupę ir pusę - į neagresyvią. Abi grupės vėl buvo suskirstytos per pusę į berniukus ir mergaites. Tada Bandura padalijo mergaites į dvi grupes. Vienoje grupėje buvo moters modelis, o kitoje - vyro modelis. Tą patį jis padarė ir su berniukais. Grupė iš 24 asmenų neturėjo jokio modelio. Vaikai buvo patalpinti į žaidimų kambarį su modeliu. Vaikams buvo liepta atsisėsti ant kėdės, o modelis nuėjo į kitą kambario pusę. Agresyviose grupėse buvę vaikai matė, kaip modelis nuėjo prie kambaryje esančios lėlės Bobo ir su ja žaidė. Didžiąją laiko dalį modelis buvo agresyviai nusiteikęs lėlės atžvilgiu. Agresyviai nusiteikę vaikai, kurie nebuvo agresyvioje grupėje, matė, kaip modelis žaidė su žaislais ir nekreipė dėmesio į lėlę Bobo. Tada modelis išėjo iš kambario. Vaikams buvo leista žaisti su kambaryje esančiais žaislais. Kai kurie žaislai leido vaikams žaisti ir būti agresyviems. Buvo stebima, kaip vaikai žaidžia su žaislais. Vaikai, kurie matė agresyvų modelį, agresyviai žaidė su žaislais. Vaikai, kurie matė neagresyvų modelį, žaidė gražiau. Vaikai žaidė gražiai, nes nežiūrėjo į agresyvų modelį, kad kopijuotų elgesį. Banduros eksperimentas parodė, kad vaikai gali mokytis elgesio iš suaugusiųjų stebėdami suaugusiųjų elgesį.

Kognityvinė raidos teorija

Jeanas Piaget pradėjo savo vaiko raidos teoriją, kai suabejojo, kaip vaikai mąsto. Jis manė, kad kūdikiai ir vaikai supranta kitaip nei suaugusieji. Piaget daugiausia dėmesio skyrė vaikų, o ne suaugusiųjų pažintinei raidai. Kognityvinė raida - tai tyrimas, kaip suaugusieji ir vaikai mąsto ir mokosi. Piaget darbai padėjo sukurti naujus ugdymo būdus ir atradimų mokymosi programas. Piaget pažintinės raidos teoriją sudaro trys pagrindinės dalys:

1. Schemos
2. Prisitaikymas
3. Vystymosi etapai

Schemos

Piaget manė, kad vaikai turėjo ir kūrė schemas, kai jie vystėsi. Schemos - tai patirties įprasminimo būdai. Schema - tai kažkokio dalyko vaizdinys vaiko galvoje. Paprastai tai būna vaizdas apie tai, kaip pasaulyje vyksta įvairūs dalykai. Šis vaizdinys padeda vaikui suprasti pasaulį ir elgtis jame. Schemos pavyzdys galėtų būti vaiko buvimo klasėje schema. Vaiko paveikslėlyje būtų tokie dalykai kaip mokiniai, sėdintys kėdėse prie stalų. Klasės priekyje stovi mokytojas ir dėsto. Ši schema padeda vaikui žinoti, kaip elgtis ir kas gali nutikti klasėje.

Piaget manė, kad pirmosios schemos yra susijusios su vaiko reakcija į pasaulį. Piaget manė, kad kūdikiai gimsta turėdami tam tikras schemas ir jų neišmoksta. Šios schemos yra sensomotoriniai veiksmai. Schemos yra labai paprastos. Vaikui augant schemos tampa sudėtingesnės. Vaikas pradeda galvoti prieš pradėdamas veikti. Tai darydamas vaikas naudoja mentalines reprezentacijas, arba paveikslėlius galvoje, kurie atspindi įvairius dalykus. Mentalines reprezentacijas mintyse galima keisti naujomis idėjomis. Piaget manė, kad dvi galingiausios protinės reprezentacijos yra vaizdiniai ir sąvokos. Vaizdai - tai daiktų, žmonių ir erdvių vaizdiniai galvoje. Sąvokos vaizdinius sujungia į skirtingas grupes. Schemos gali būti keičiamos ir sudaromos vaiko galvoje sujungiant ir keičiant vaizdinius ir sąvokas.

Prisitaikymas

Piaget manė, kad vaiko protas prisitaikydamas geriau prisitaiko prie pasaulio. Vaikai prisitaiko keisdami schemas, kad jos atitiktų pasaulį. Piaget manė, kad adaptacija susideda iš dviejų dalių: asimiliacijos ir akomodacijos. Asimiliacijos metu vaikai naudojasi turimomis schemomis, kad suprastų pasaulį. Vaikų schemos ne visada teisingos. Kai vaikas turi netinkamą schemą, jis turi ją pakeisti. Tai vadinama prisitaikymu. Akomoduojant kuriamos naujos schemos arba keičiamos senosios. Pokyčiai turi vykti tam, kad vaikas galėtų geriau suprasti pasaulį. Piaget manė, kad tarp asimiliacijos ir akomodacijos yra pusiausvyra. Šią pusiausvyrą jis vadino pažinimo pusiausvyra. Kai vaiko schemos atitinka jo pasaulio supratimą, vaikas yra pusiausvyroje. Kai schemos nesutampa, vaiko pusiausvyra sutrinka. Piaget judėjimą tarp pusiausvyros ir pusiausvyros sutrikimo vadino pusiausvyra.

Pažinimo raidos etapai

Piaget vaikų pažintinės raidos etapus suskirstė į keturias pakopas. Etapai visada eina ta pačia tvarka. Šios stadijos taip pat būdingos vaikams visur. Kiekviename etape yra svarbiausių detalių, kurios vyksta tame etape.

Kognityvinės raidos etapas	Amžius
Sensorimotorinis	0-2 metai
Priešoperacinis	2-7 metai
Betono eksploatacija	7-11 metų
Oficiali operatyvinė veikla	11 metų ir vyresni

Sensorimotorinis etapas

Sensomotorinis etapas yra pirmasis Piaget teorijos etapas. Šiame etape kūdikiai "mąsto" akimis, ausimis ir rankomis. Šio etapo vaikai pasaulį pažįsta per savo pojūčius. Piaget manė, kad šio etapo vaikai mokosi atlikdami vis tuos pačius veiksmus. Šie veiksmai kyla iš jų jutiminės patirties. Piaget tai vadino žiedine reakcija. Yra dvi pagrindinės žiedinės reakcijos rūšys: pirminė ir antrinė. Vieno mėnesio amžiaus vaikai naudoja pirminę žiedinę reakciją. Pirminės žiedinės reakcijos metu vaikai atlieka veiksmus, susijusius su pagrindiniais jų poreikiais, pavyzdžiui, valgymu. Keturių-aštuonių mėnesių vaikai naudoja antrinę žiedinę reakciją. Antrinė žiedinė reakcija vyksta tada, kai vaikai savo veiksmais bando priversti įvykti įvykius. Antrinė žiedinė reakcija vaikams padeda kontroliuoti savo elgesį. Aštuonių-dvylikos mėnesių vaikai gali kontroliuoti savo elgesį.
Sensomotoriniame etape vaikai įgyja objektų pastovumą. Tai įvyksta tarp 8 ir 12 mėnesių. Objekto pastovumas - tai žinojimas, kad daiktas vis dar egzistuoja, net jei vaikas jo nemato. Objektų pastovumas pasireiškia 8-12 mėnesių amžiaus vaikams. Objektų pastovumą galima pastebėti Piaget objektų slėpimo užduotyje. Šioje užduotyje žaislas paslepiamas po antklode. Jei kūdikis gali rasti žaislą, jis išmoko objekto pastovumo.

Priešoperacinė
stadijaPriešoperacinėje stadijoje labai keičiasi atstovaujamoji mintis. Šioje stadijoje vaikai gali naudoti simbolius savo žinioms perteikti. Priešoperaciniame etape vaikai taip pat mokosi kalbos. Piaget nemanė, kad kalba yra tokia svarbi pažintinei raidai. Jis manė, kad vaikai naudoja žodžius, norėdami paaiškinti mintyse esančius patirties vaizdus.
Priešoperacinėje stadijoje vaikai pasižymi egocentrizmu. Egocentrizmas pasireiškia tuo, kad vaikai nesugeba atskirti savo požiūrio taško nuo kito žmogaus požiūrio taško. Piaget naudojo trijų kalnų problemą, kad parodytų egocentrizmą. Šioje užduotyje lėlė padėta vienoje kalnų grupės pusėje. Vaikas pastatomas kitoje pusėje. Vaiko prašoma pasakyti, ką mato lėlė. Egocentrizmu pasižymintis vaikas pasakoja tai, ką mato pats, o ne tai, ką mato lėlė. Tai skirta paprastam "Wiki" puslapiui apie vaiko vystymąsi.

Konkretus veiklos etapas

Konkrečios veiklos etape vaikų mąstymas tampa logiškesnis. Loginis mąstymas remiasi protu. Vaikai geba suprasti priešais juos esančių daiktų pokyčius. Jiems vis dar sunku suvokti dalykus, kuriuos jie turi įsivaizduoti. Konkrečios veiklos stadijos vaikai gali sudėlioti daiktus įvairiais būdais. Jie supranta, kad vienu metu daiktus galima sudėti į daugiau nei vieną grupę. Konkrečios veiklos etapo vaikai taip pat gali sudėlioti daiktus pagal jų savybes, pavyzdžiui, ilgį ir svorį. Konkrečios veiklos etape atsiranda
supratimas apie išsaugojimą. Vaikai, kurie supranta išsaugojimą, žino, kad pakeitus daikto formą ar talpyklą nepasikeičia jo kiekis. Pavyzdžiui, kalbėdami apie skysčio išsaugojimą, vaikai žino, kad skysčio kiekis nepasikeis, jei jis bus įdėtas į kitą stiklinę.

Oficialus veiklos etapas

Formaliame veiklos etape vaikai geba mąstyti apie abstrakčias idėjas. Abstrakčios idėjos yra tos, kurios yra vaiko galvoje, o ne priešais jį esančiame pasaulyje. Šiame etape vaikai gali sugalvoti taisykles, kaip viskas gali vykti, nereikalaudami konkrečių daiktų. Piaget manė, kad yra dvi pagrindinės formaliosios operacinės stadijos dalys: hipotetiškai-dedukcinis samprotavimas ir propozicinis mąstymas. Hipotetinio-dedukcinio samprotavimo metu vaikai geba atspėti problemos rezultatą. Tai jie sugeba daryti darydami spėjimus, kuriuos galima patikrinti eksperimentu. Tikrindami spėjimus jie sužino, ar jų spėjimas buvo teisingas, o jei ne, kodėl jis buvo neteisingas. Mąstydami propoziciniu mąstymu vaikai gali suprasti, ar išsakyti teiginiai yra teisingi. Tai jie gali daryti ir nematydami tų teiginių pavyzdžio.

Sociokultūrinė teorija

Levas Vygotskis savo vaiko raidos teoriją grindė trijų dalykų svarba. Vygotskis manė, kad vaikų raidą daugiausia lemia socialinė ir kultūrinė sąveika. Sąveika vyksta, kai du ar daugiau žmonių kalbasi ir (arba) dirba kartu. Vygotskis manė, kad kultūra turi didelę įtaką pažintinės raidos raidai. Vygotskis taip pat daug dėmesio skyrė kalbai. Jis manė, kad kalba yra labai svarbi keičiant vaiko mąstymą.

Kalba

Vygotskis manė, kad vaiko raida per pirmuosius dvejus metus susijusi su tiesioginiu ryšiu su pasauliu. Po dvejų metų kalba keičia vaiko mąstymą. Kalba yra svarbi, nes taip suaugusieji perduoda idėjas vaikams. Vygotskis manė, kad kalbos augimas lemia didžiulius vaikų mąstymo pokyčius, nes jie gali perduoti idėjas kitiems. Vaikai kalba ir su kitais, ir su savimi. Vygotskis manė, kad vaikų kalbėjimasis su savimi yra labai svarbus vystymuisi. Jis manė, kad vaikai kalbasi su savimi, kad padėtų nukreipti savo mintis. Kalbėjimą, nukreiptą į save, jis vadino privačia kalba. Privati kalba vartojama, kai darbas sunkus, padarius klaidą arba kai vaikas nežino, ką daryti. Vaikai, kurie vartoja privačią kalbą, yra dėmesingesni ir labiau įsitraukę į atliekamą darbą. Taip pat vaikai, kuriems sunku mokytis, dažniau naudoja privačią kalbą. Tai padeda jiems suprasti, ko jie mokosi.

Socialinė ir kultūrinė sąveika

Vygotskis manė, kad svarbus mokymasis vyksta dirbant su suaugusiaisiais arba labiau įgudusiais bendraamžiais. Šie pagalbininkai gali padėti vaikui išsiaiškinti, kaip atlikti įvairius darbus. Vygotskis manė, kad egzistuoja tam tikras sunkumo diapazonas, kuriame turi būti atliekamas darbas. Jei darbas yra ranginis, vaikas gali geriausiai mokytis. Šį intervalą Vygotskis vadino artimiausios raidos zona. Proksimalinės raidos zonoje yra darbai, kuriuos sunku atlikti vienam, bet kuriuos galima atlikti su pagalba. Padėti galėtų pagalbininkas.

Kai pagalbininkas dirba su vaiku, vyksta socialinė sąveika. Vygotskis manė, kad yra dvi svarbios socialinės sąveikos dalys: intersubjektyvumas ir palaikymas. Intersubjektyvumas atsiranda, kai du žmonės pradeda nuo skirtingų supratimų. Šie du žmonės sąveikauja tarpusavyje. Sąveikaudami abu žmonės prieina prie to paties supratimo. Pastoliai atsiranda, kai mokytojas padeda vaikui. Mokytojas keičia pagalbos kiekį, atsižvelgdamas į vaiko darbo lygį. Mokytojas padės daugiau, jei vaikui to reikia. Mokytojas taip pat padės mažiau, jei vaikui pagalbos nereikia. Laikui bėgant mokytojas leidžia vaikui dirbti vienam. Kai vaikas dirba vienas, jos arba jis pokalbį perkelia į savo asmeninę kalbą. Tuomet privati kalba naudojama padėti vaikui atlikti užduotį.