Basso continuo (tęstinis bosas): baroko akompanimento apibrėžimas
Basso continuo: išsamus baroko tęstinio boso aprašymas — instrumentai, akordų žymėjimas, klavesino ir violončelės vaidmuo bei praktinės akompanimento taisyklės.
Basso continuo - baroko laikotarpiu naudota akompanimento forma. Tai reiškia "tęstinis bosas" ir dažnai vadinama tiesiog continuo. Funkcija – suteikti harmoninį ir ritminį pagrindą likusiai ansamblio arba solistų partijai.
Instrumentai ir ansamblis
Basso continuo dažniausiai buvo atliekamas kombinacija iš dviejų tipų instrumentų:
- akordui akomponuojantis instrumentas – pavyzdžiui, klavišiniais instrumentais (dažniausiai klavesinas, bet galėjo būti ir vargonai, arba portatyviniai vargonai);
- bosinis instrumentas, dvigubindamas ir sustiprindamas žemąją partiją – pavyzdžiui, violončele, violončele ar fagotu, taip pat dažnai naudotos liutnia, teorba, kontrabosas ar viola da gamba.
Ansamblio sudėtis galėjo labai skirtis pagal stilių, vietą ir galimų instrumentų prieinamumą: bažnyčiose dažniau dominavo vargonai, operoje – klavesinas su violončele arba fagotu; kamerinei muzikai – liutnia ar viola da gamba su klavesinu.
Notacija ir atlikimas
Nebuvo įprasta klavišininkui užrašyti visas natas. Kompozitorius paprastai užrašydavo tik boso liniją, kuri būdavo grojama kairiąja ranka ir dvigubinama kitu bosiniu instrumentu. Po boso natomis kompozitorius arba kopistai rašydavo skaičius – tai vadinamasis figūruotas bosas (angl. figured bass). Šie skaičiai nurodydavo, kokios intervalinės reikšmės ir akordai turėtų būti sukuriami virš boso (pvz., skaičius 6 dažnai reiškia pirmą inversiją), taip leidžiant atlikėjui improvizuoti akordų suvedimą.
Priklausomai nuo atlikėjo gebėjimų ir kompozitoriaus ketinimų, realizacija galėjo būti labai paprasta arba dekoratyvi, su pianissimo/pianissimo ir ornamentais. Kai kuriais atvejais kompozitorius iškart užrašydavo ir išplėtotas akordų partijų versijas klavišinėms partijoms.
Vaidmuo baroko muzikoje
Basso continuo suteikdavo:
- harmoninį karkasą – nurodydamas akordus, ant kurių statoma melodija;
- ritminį pagrindą ir pulso nuoseklumą;
- dinaminį ir tekstūrinį palaikymą solistams bei choro partijoms.
Jis buvo esminis elementas operoje, oratorijoje, mišiose, kantatose ir daugelyje instrumentinių žanrų. Dėl savo improvizacinio pobūdžio continuo taip pat leido atlikėjams prisitaikyti prie solo poelgių ir scenos interpretacijos.
Terminai ir istorija
Itališkas terminas basso continuo reiškia „tęstinis bosas“. Vokiečiai dažnai vartojo sąvoką Generalbass (generalinis bosas). Praktika išplito XVII a. ir dominavo per visą baroko epochą; kai kurie elementai išliko ir vėlesniuose laikotarpiuose, kol klasikinėje ir romantinėje muzikoje akcentas persikėlė į išsamius natos užrašus.
Šiuolaikinis atlikimas
XX–XXI a. atlikėjų ir muzikologų susidomėjimas istoriniu atlikimu paskatino basso continuo interpretacijų atgaivinimą. Dabar atlikėjai dažnai remiasi istoriniais instrumentais ir stiliaus žiniomis, tačiau daugelis ansamblių taip pat naudoja modernius instrumentus. Edicijos dažnai pateikia figūruoto boso partijas, bet klavesininkui arba organistui vis dar tenka spręsti, kaip perdirbti ir papildyti akordus pagal atlikimo kontekstą.
Praktinės pastabos atlikėjams
- figūrų supratimas: mokėkite greitai skaityti ir interpretuoti figūras bei jų inversijas;
- dinamika ir artikuliacija: continuo turi pritaikyti savo garsą prie solisto ir ansamblio;
- komunikacija: geras ryšys tarp klavišininko ir bosinio instrumento (pvz., violončelės) yra itin svarbus intonacijai ir ritminiam sutapimui;
- stiliaus jautrumas: improvizacija turi atitikti laikmečio ornamentikos ir harmoninio mąstymo normatyvus.
Basso continuo buvo daugiau nei tik akordų užpildas – tai buvo gyvas, improvizuojamas akompanimentas, formavęs baroko muzikos skambesį ir interpretaciją. Tinkamai išmanytas jis suteikia didelę laisvę ir meninę išraišką tiek atlikėjams, tiek klausytojams.
Figūrinio boso pavyzdys: užrašoma tik boso partija (kairioji ranka) su figūromis. Dešinėje rankoje esantys akordai rodo, kaip galėtų būti grojama. Figūrose nurodyti intervalai nuo boso natos aukštyn. Jei figūra nenurodyta, akordas yra 5 3 akordas (įprasta triada).
Pavyzdžiai
· Claudio Monteverdi:
Di misera, regina iš
Il ritorno d'Ulisse in patria
· C. P. E. Bachas: Sonata fleitai ir b. c. B-dur Wq. 125
· J. B. Lully:
Lulliux: Air des Espagnoles iš
Le Bourgeois Gentilhomme
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra basso continuo?
A: Basso continuo - tai baroko laikotarpiu naudota muzikinio akompanimento forma, kuri užtikrina nepertraukiamą boso skambesį.
K: Kokie instrumentai buvo naudojami basso continuo?
A.: Basso continuo buvo grojamas akordinį akompanimentą teikiančiu instrumentu, pavyzdžiui, klavišiniais instrumentais arba styginiais instrumentais, pavyzdžiui, liutnia, kartu su kitu bosiniu instrumentu, pavyzdžiui, violončele, smuiku arba fagotu.
K: Koks buvo įprastas klavišinis instrumentas, naudojamas basso continuo?
A: Paprastai basso continuo buvo naudojamas klavesinas, tačiau tai galėjo būti ir vargonai, pvz., nedidelis portatyvinis instrumentas.
K: Ar kompozitoriai užrašydavo visas natas klavišininkui, grojančiam basso continuo?
Atsakymas: Ne, kompozitoriams nebuvo įprasta išrašyti visas natas klavišiniam basso continuo atlikėjui. Kompozitorius paprastai užrašydavo tik boso liniją, kuri būdavo grojama kaire ranka ir dvigubinama kitu bosiniu instrumentu.
K: Ką kompozitorius nurodydavo basso continuo?
A: Kompozitorius nurodydavo, kokia turėtų būti harmonija (kokie akordai turėtų būti grojami), rašydamas figūras po basso continuo.
K: Ką reiškia "continuo"?
A: "Continuo" yra kitas basso continuo pavadinimas, reiškiantis ištisinį bosą.
K: Kokiu laikotarpiu basso continuo buvo plačiai naudojamas?
A.: Basso continuo dažniausiai buvo naudojamas baroko laikotarpiu.
Ieškoti