Kamerinė muzika
Kamerinė muzika - tai muzika, skirta nedidelėms instrumentų grupėms. Kamerinė muzika - tai kambarys (iš prancūziško žodžio "chambre"). Paprastai žodis "chamber" anglų kalboje reiškia kambarį dideliame name ar pilyje. Tais laikais, kai žmonės, turintys didelius namus ar pilis, laikė savo muzikantus, jie galėjo turėti savo privatų orkestrą, kuris grojo didelėje salėje. Kartais mažoje kameroje vykdavo koncertas. Tai buvo vadinama kamerine muzika.
Kamerinę muziką gali atlikti bet kokia instrumentų grupė - nuo dviejų iki aštuonių ar devynių. Kiekvienas atlikėjas groja kažką skirtingo nuo kitų ("po vieną partiją"). Palyginkite tai su orkestru, kuriame gali būti, pavyzdžiui, keli smuikininkai, visi grojantys tas pačias natas.
Žodis "kamerinis" taip pat vartojamas kalbant apie "kamerinį orkestrą", reiškiantį nedidelį orkestrą. Priešingai: didelis orkestras dažnai vadinamas "simfoniniu orkestru". Nedidelis choras gali būti vadinamas "kameriniu choru". Tačiau šie pavyzdžiai paprastai nelaikomi "kamerine muzika".
Grupių dydžio žodžiai
Šie žodžiai naudojami norint parodyti, kiek žmonių žaidžia. Jie taip pat gali būti vartojami dainininkų grupėms (solo vokalas, duetas ir t. t.):
- solo - tai tik vienas žaidėjas (arba dainininkas). Paprastai tai nėra vadinama kamerine muzika.
- duetas arba duetas - tai kūrinys dviem instrumentams. Žodis "duetas" paprastai reiškia kūrinį, kuriame abi dalys yra vienodai svarbios. Smuiko sonatoms, fleitos sonatoms ir kt. paprastai akompanuoja fortepijonas, tačiau jos paprastai nevadinamos "duetais". Fortepijoniniai duetai skirti dviem atlikėjams prie vieno fortepijono.
- trio - tai kūrinys trims instrumentams. Fortepijoninis trio - tai kūriniai fortepijonui, smuikui ir violončelei. Kartais trio gali būti pavadintas vieno iš instrumentų vardu, pvz: Brahmso "Trio valtornai" skirtas valtornai, smuikui ir fortepijonui, o ne trims valtornoms!
- kvartetas - tai kūrinys keturiems instrumentams. Styginių kvartetai yra populiariausia kamerinės muzikos forma. Jie skirti dviem smuikams, altui ir violončelei. Fortepijoninis kvartetas būtų skirtas fortepijonui, smuikui, altui ir violončelei.
- kvintetas - tai kūrinys penkiems instrumentams. Styginių kvintetas gali būti skirtas dviem smuikams, dviem altui ir violončelei (pvz., Mozarto styginių kvintetai) arba dviem smuikams, altui ir dviem violončelėms (pvz., Šuberto kvintetas). Fortepijoninis kvintetas skirtas fortepijonui ir styginių kvartetui (nors Šuberto "Upėtakių kvintetas" yra neįprastas: jis skirtas fortepijonui, smuikui, altui, violončelei ir kontrabosui).
- sekstetas - tai kūrinys šešiems instrumentams. Styginių sekstetai paprastai skirti dviem smuikams, dviem altams ir dviem violončelėms. Poulenco sekstetas skirtas fortepijonui ir penkiems pučiamiesiems instrumentams.
- septetas yra gana neįprastas ir gali būti skirtas bet kokiam instrumentų deriniui. Beethovenas, Saint-Saënsas ir Ravelas parašė septetus, tačiau skirtingiems instrumentų deriniams.
- oktetas skirtas aštuoniems instrumentams. Šuberto oktetas skirtas klarnetui, valtornai, fagotui, styginių kvartetui ir kontrabosui. Mendelssohno oktetas skirtas dviem styginių kvartetams.
- nonet yra gana retas reiškinys. Louis Spohr parašė nonetą smuikui, altui, violončelei, kontrabosui, fleitai, obojui, klarnetui, fagotui ir valtornai.
Istorija
Kamerinė muzika instrumentams išpopuliarėjo kaip kažkas kitokio nei dideli orkestrai. Orkestras išsivystė XVII a., o kartu su juo ir kamerinė muzika. Kompozitoriai rašė trio sonatas, skirtas dviem aukštiems instrumentams (pvz., dviem smuikams) ir akompanimentui continuo (dažniausiai klavesinui ir violončelei). Arcangelo Corelli ir Johannas Sebastianas Bachas parašė daug trio sonatų.
Josephas Haydnas parašė daug styginių kvartetų. Jis išpopuliarino šį derinį. Mozartas ir Bethovenas taip pat parašė puikių styginių kvartetų. Paskutinius Beethoveno parašytus kvartetus buvo labai sunku groti ir suprasti, tačiau XIX a. kompozitoriai, tokie kaip Šubertas, Šumanas, Mendelsonas ir Brahmsas, buvo jų įkvėpti. XX a. vienus geriausių styginių kvartetų parašė Bartókas ir Šostakovičius.
Kamerinės muzikos grojimas
Labai smagu groti kamerinę muziką, nes kiekvienas žaidėjas yra individualus. Tai tarsi pokalbis muzikoje. Nėra dirigento, todėl kiekvienas muzikantas turi atidžiai klausytis kitų ir išmokti groti kartu kaip nedidelė komanda. Be to, muzikantai gali geriau girdėti savo grojimą nei orkestre. Kai kurie gyvi kompozitoriai yra parašę daug muzikos jauniems, nelabai pažengusiems žaidėjams. Kai kurie ankstyvieji Mozarto styginių kvartetai nėra labai sudėtingi ir yra puiki įžanga į kamerinį muzikavimą.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra kamerinė muzika?
A: Kamerinė muzika - tai muzika, parašyta nedidelėms instrumentų grupėms.
K: Kodėl ji vadinama kamerine muzika?
A: Kamerine muzika ji vadinama todėl, kad prancūziškai "chamber" reiškia "kambarys", o iš pradžių ji buvo grojama nedideliuose kambariuose.
K: Kiek instrumentų gali būti kamerinės muzikos grupėje?
A: Kamerinės muzikos grupėje gali būti bet koks instrumentų skaičius - nuo dviejų iki devynių.
K: Kuo skiriasi orkestras nuo kamerinės muzikos?
A: Kamerinėje muzikoje kiekvienas muzikantas groja kažką skirtingo nuo kitų ("po vieną partiją"), o orkestre gali būti daug muzikantų, grojančių tas pačias natas.
K: Kas yra kamerinis orkestras?
A: Kamerinis orkestras - tai nedidelis orkestras.
K: Kaip vadinamas didelis orkestras?
A: Didelis orkestras dažnai vadinamas "simfoniniu orkestru".
K: Kaip vadinamas nedidelis choras?
A: Mažas choras gali būti vadinamas "kameriniu choru", tačiau paprastai apie jį negalvojama kaip apie "kamerinę muziką".