Trio sonata — baroko trijų balsų forma su basso continuo (apibrėžimas)
Trio sonata — barokinė trijų balsų forma su basso continuo: apibrėžimas, istorija, žymiausi kūrėjai (Corelli, Bach) ir atlikimo praktika.
Trio sonata – muzikinė trijų balsų (lot. sonata a tre) forma, kurią baroko epochoje dažniausiai atlieka keturi muzikantai: dviem viršutinėmis melodinėmis partijomis ir žemiausiuoju basso continuo. Šis žanras buvo ypač populiarus XVII a. ir XVIII a. pradžioje, vadinamajame baroko laikotarpyje, ir tapo svarbia kamerinės muzikos forma.
Forma ir instrumentacija
Nors pavadinimas sako „trys“ (trio), trio sonatos atlikime dažnai dalyvauja keturi instrumentai. Tai vyksta todėl, kad basso continuo paprastai realizuojamas dviem instrumentais: vienas groja basso liniją (dažnai violončelė arba violone), o antrasis – akompanementą ir harmoninį užpildymą (pvz., klavišinis instrumentas, dažniausiai klavesinas arba organais). Taigi, praktikoje trys notinės partijos skamba per keturis atlikėjus; klavesino kairės rankos natos dažnai sutampa su žemiausiuoju continuo balsu, todėl tai laikoma „trečiąja“ trio dalimi.
Viršutinės dvi partijos paprastai yra melodinės ir lygiavertės: jos dažnai imituoja viena kitą, naudoja kontrapunktą ir turi savarankiškas temas. Tradiciniai instrumentų deriniai – dvi smuiko partijos ir continuo, tačiau trio sonatos gali būti parašytos ir atliktos dviem fleitomis, smuiku ir fleita, ar net vienu melodiniu instrumentu ir klavesinu (kaip tose sonatose, kurias parašė J. S. Bachas).
Stilistiniai bruožai
Trio sonatos dažnai remiasi kontrapunktu ir figūruotu basu (figured bass), kuris nurodo klavišininkui harmoninę realizaciją pagal žemiausiąją partiją. Judesių skaičius ir tvarka priklauso nuo tipo: sonata da chiesa paprastai turi keturias dalis (lėta–greita–lėta–greita) ir dažnai baigiasi fuga, o sonata da camera – yra sudėta iš šokių episų, kur kiekviena dalis primena tam tikrą šokį ar charakteringą šokių ritmą.
Žinomi autoriai ir pavyzdžiai
Vienas reikšmingiausių trio sonatos kūrėjų yra Arcangelo Corelli. Jo trio sonatos, pažymėtos opusų 1 ir 3 numeriais, daugiausia yra sonata da chiesa tipo, o op. 2 ir 4 dažniau priskiriamos sonata da camera tradicijai. Corelli kompozicijos, skirtos dviem smuikams ir continuo, tapo modeliu vėlesniems kompozitoriams.
Johannas Sebastianas Bachas parašė žinomų trio sonatų tiek kameriniam ansambliui, tiek vargonams. Jo trio sonata smuikui, fleitai ir continuo randama „Muzikinėje aukoje“. Bachas taip pat sukūrė šešias trio sonatas vargonams (BWV 525–530), kurias atlieka vienas muzikantas: dvi rankos ant skirtingų manualų ir pedalai atlieka trečiąją partiją. Dėl griežtos linijinės tekstūros (viena natos linija kiekvienai partijai) šias vargonų sonatas galima lengvai perkelti kitiems instrumentams (pvz., dviem smuikams su violončele ir klavesinu).
Tarp kitų svarbių trio sonatų kompozitorių yra Tomaso Albinoni, Henry Purcellas, Dieterichas Buxtehude, Georgas Friedrichas Händelis, Georgas Philippas Telemannas, Johannas Pachelbelis ir Antonio Vivaldi. Daugelis jų naudojo įvairias instrumentacijas ir formas, todėl trio sonata buvo lanksti žanro forma tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei muzikai.
Atlikimo praktika ir paveldas
Baroko perioden trio sonatos buvo atliekamos tiek mažose saloninėse aplinkose, tiek bažnyčių koncertuose. Interpretacijoje svarbu figūrinis basas – klavesinininkas renkasi intervalus ir akordus pagal figūras, tuo tarpu continuo instrumentas (pvz., violončelė) pabrėžia pagrindinę basso liniją. Modernūs ansambliai dažnai eksperimentuoja su instrumentų deriniais ir autentiniu atlikimu (naudojant barokinius instrumentus ir tempų/praktikos pažymėjimus), tačiau trio sonatos struktūriniai principai išlieka tokie pat.
Trio sonatos reikšmė baroko muzikos raidoje didelė: jos išugdė instrumentinio kontrapunkto techniką, prisidėjo prie sonatinės formos plėtros ir padėjo nustatyti kamerinės muzikos standartus, kurie vėliau persikėlė į klasicizmo ir romantiškosios muzikos praktiką.
Apibendrinant: trio sonata – tai trijų partijų, bet dažnai keturių atlikėjų muzikinė forma, kurios pažiba yra lygiavertis dviejų viršutinių balsų dialogas ir harmoningai atliktas, figūrinis basso continuo, suteikiantis kūriniui pilnumą ir kontrapunktinį charakterį.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra trio sonata?
A: Trio sonata - tai muzikos rūšis keturiems instrumentams, kuri buvo labai populiari XVII ir XVIII a., dar vadinamuoju baroko laikotarpiu. Ji parašyta trims balsams (trims dalims) ir gali būti atliekama trimis skirtingais instrumentais.
Klausimas: Kiek žaidėjų paprastai dalyvauja grojant trio sonatą?
A: Grojant trio sonatą paprastai dalyvauja keturi atlikėjai - du viršutiniai balsai, kurie dalijasi tomis pačiomis muzikinėmis temomis, dažnai imituodami vienas kitą, ir akompanimentas, paprastai grojamas dviem instrumentais, pavyzdžiui, violončele ar bosine viola ir klavišiniu instrumentu, pavyzdžiui, klavesinu. Klavesino kairės rankos natos sudaro trečiąją trio dalį.
Klausimas: Kas parašė geriausias trio sonatas?
A: Vieną geriausių trio sonatų parašė Arcangelo Corelli. Jo rinkinyje sunumeruoti opusai Nr. 1 ir Nr. 3 vadinosi "sonata da chiesa", kurių keturios dalys baigiamos fuga, o opusai Nr. 2 ir Nr. 4 buvo "sonata da camera" tipo, kurių kiekviena dalis buvo savotiškas šokis.
K: Kokie kiti kompozitoriai parašė trio sonatas?
A: Kiti kompozitoriai, kurie parašė trio sonatas, yra Tomaso Albinoni, Henry Purcellas, Dieterichas Buxtehude, Georgas Friedrichas Händelis, Georgas Philippas Telemannas, Johannas Pachelbelis ir Antonio Vivaldi.
Klausimas: Ar Bachas parašė kūrinių, kuriuos būtų galima laikyti trio sonatomis?
A: Taip - Johannas Sebastianas Bachas parašė kūrinį smuikui, fleitai ir continuo, pavadintą "Muzikinė auka", kuris galėtų būti laikomas trio sonata. Jis taip pat parašė šešis vargonų trio, kuriuos grojo vienas atlikėjas, rankomis spausdamas skirtingus manualus (klaviatūras), kad skambėtų kaip du skirtingi instrumentai, o kojomis grodamas pedalais - trečiąją partiją; šiuos kūrinius galima groti ir kitais instrumentais, pavyzdžiui, dviem smuikais ir violončele su klavesinu. Be to, jis sukūrė keletą kūrinių vienam melodiniam instrumentui (paprastai smuikui arba fleitai) ir klavesinui, kurie iš tikrųjų yra trio, tačiau taip aiškiai nepažymėti.
Ieškoti