Johannas Pachelbelis (gimė Niurnberge, pakrikštytas 1653 m. rugsėjo 1 d.; mirė Niurnberge, palaidotas 1706 m. kovo 9 d.) buvo vokiečių kompozitorius ir vargonininkas, žinomas pirmiausia dėl savo vargonų kūrinių ir klavyrinės muzikos. Jis parašė gausybę liturginių kūrinių protestantų bažnyčiai, klavyrinių fugų, toccatų, choralo preludijų, chaconnių, taip pat kamerinės muzikos. Jo Canon in D tapo ypač populiarus XX a. pabaigoje ir dabar dažnai grojamas per bažnytines vestuves bei kitus šventinius renginius.
Pachelbelis užaugo Niurnberge ir ten gavo pirmuosius muzikos mokymus. 1669 m. išvyko studijuoti į Altdorfo universitetą, tačiau po metų turėjo grįžti dėl šeimos aplinkybių. Vėliau mokėsi Regensburgo gimnazijoje "Gymnasium Poeticum", kur, kaip manoma, mokytojai pastebėjo jo gabumus ir skyrė papildomą stipendiją bei leido lankyti specialias muzikos pamokas už mokyklos ribų.
1673 m. Pachelbelis trumpam atvyko į Vieną, kur buvo Šv. Stepono bažnyčios vargonininko pavaduotojas ir susipažino su daugeliu tuometinių pietų vokiečių bei Italijos katalikų kompozitorių stilių. Po trumpo darbo Eizenache, jis gavo vargonininko pareigas Erfurto Predigerkirche bažnyčioje, kur dirbo ilgą laiką ir pelnė didelį pripažinimą.
Asmeniniame gyvenime Pachelbelis patyrė skaudžių netekčių: 1681 m. jo žmona ir jų sūnus mirė nuo maro. 1684 m. jis vėl vedė ir susilaukė penkių sūnų bei dviejų dukterų. Pachelbelis buvo žinomas ir kaip pedagogas: jis mokė tarp kitų Johanną Christophą Bachą, kuris vėliau tapo mokytoju Johannui Sebastianui Bachui, todėl Pachelbelio idėjos perėjo į plačiąją Bacho tradiciją.
Stilius ir kūryba
Pachelbelio muzika jungia šiaurinių Vokietijos kanoninę, kontrapunktinę tradiciją su pietų Vokietijos ir italų melodine nuojauta. Jo klavyriniai kūriniai apima toccatas, fugas, choralo preludijas ir variacijas, o vargonų literatūra – tiek pedagoginio, tiek liturginio pobūdžio darbai. Jis dažnai naudojo ostinato bass (pvz., chaconna, passacaglia) ir polifonines formas, taip pat rašė kamerinius kūrinius su violomis ir smuikais.
Be garsiojo Canon in D, Pachelbelio palikimą sudaro daugybė neperduotų ir rankraščių formos kūrinių bei spausdintų rinkinių, kurie anuomet buvo platinami tarp vokalinių ir instrumentalinių ansamblių. Dalis jo kūrinių išliko tik rankraščiuose, todėl mokslininkai iki šiol atlieka tyrimus ir kritines redakcijas.
Įtaka ir paveldas
Pachelbelis buvo vienas žymiausių vargonininkų savo laikmečiu ir turėjo didelę įtaką vėlesnėms kartoms. Jo pedagoginė veikla ir muzikiniai sprendimai paveikė Bachų giminę bei daug kitų kompozitorių. Nors jo vardas ilgą laiką buvo mažiau žinomas platesnei publikai, XX a. viduryje ir pabaigoje, vykstant baroko muzikos atgimimui, Pachelbelio muzika susilaukė naujo susidomėjimo. Šiuolaikiniai atlikėjai ir įrašai padėjo išpopuliarinti ne tik Canon in D, bet ir jo vargonų bei klavyrinius kūrinius.
Šiandien Pachelbelis vertinamas kaip svarbus nuorodos taškas baroko muzikoje: jo kūriniai yra dažnai atliekami koncertuose, įrašomi ir naudojami įvairiomis aranžuotėmis. Jo gebėjimas derinti techninį meistriškumą su lyrizmu padarė jį vienu įtakingiausių Vokietijos kompozitorių prieš didžiąją J. S. Bacho epochą.
Jei domina giliau, verta ieškoti Pachelbelio kūrinių leidimų, rankraščių kritinių leidimų bei modernių įrašų, kurie atskleidžia tiek jo liturginį, tiek kamarinį palikimą.