Toccata: reikšmė, istorija ir žymiausi vargonų bei fortepijono kūriniai

Atraskite toccatos reikšmę, istoriją ir žymiausius vargonų bei fortepijono kūrinius — nuo Monteverdi ir Bacho iki Ravelio, Prokofjevo ir prancūzų vargonų meistrų.

Nuo Renesanso laikų muzikos kūriniams solo instrumentams dažnai būdavo suteikiamas Toccata pavadinimas. Šis žodis kilęs iš italų kalbos žodžio "liesti", kuris taip pat reiškia grojimą muzikos instrumentu. Šie kūriniai dažnai būdavo gana sudėtingi, juose būdavo daug greitų natų, kurios parodydavo, kaip gerai žmogus moka groti.

Pirmąsias tokatas Šiaurės Italijoje parašė tokie kompozitoriai kaip Claudio Monteverdi ir Giovanni Gabrieli. Tai kūriniai klavišiniams instrumentams (klavesinui arba vargonams), kuriuose dešine ranka skamba daug bėgančių gamų, o kaire ranka skamba akordai.

Vokietijoje išpopuliarėjo tokios kompozitorės kaip Hansas Leo Hassleris, kuris mokėsi Venecijoje pas Gabrieli. Daugelis vokiečių baroko vargonų kompozitorių rašė tokatas: Sweelinckas (olandas), Pachelbelis, Buxtehude ir Johannas Sebastianas Bachas. Bachas parašė Tokatą ir fugą d-moll, kuri yra vienas garsiausių baroko vargonų muzikos kūrinių ir, ko gero, garsiausia kada nors parašyta tokata.

Po baroko laikotarpio kompozitoriai toccatas rašė retai. Toccata vėl išpopuliarėjo XIX a. pabaigoje tarp prancūzų vargonų kompozitorių, tokių kaip Charles-Marie Widoras, kurio Toccata iš 5-osios simfonijos šiandien labai populiari, ypač per vestuves. Joje daug greitų natų dešinėje rankoje (kartais ir kairėje) ir didelė melodija pedaluose. Kita garsi vargonų toccata yra Louiso Vierne'o kūrinys. Tai paskutinė jo Simfonijos Nr. 1 dalis (tuo metu prancūzų kompozitoriai rašė vargonų kūrinius, vadinamus "simfonijomis").

XX amžiuje toccatas fortepijonui rašė keli kompozitoriai, tarp jų Prokofjevas, Chačaturianas, Ravelis (dalis "Le Tombeau de Couperin") ir Claude'as Debussy (dalis "Suite: Pour le Piano").

Muzikinė prasmė ir savybės

Toccata — tai trumpesnio ar vidutinio ilgio klavišinė kompozicija, kurios pagrindinis tikslas yra techninė demonstracija ir ekspresija. Paprastai toccata pasižymi:

• virtuozinėmis figūromis ir greitais, bėgančiais motyvais (skalių, arpežų, trills),
• laisvesne forma nei griežtesnės perdedai ar fugos — neretai tai improvizacijos pobūdžio pasirodymas,
• kontrastu tarp gausių vienos rankos figūracijų ir akordinių ar kontrapunktinių vietų kitoje,
• ritminiu impulsu, kuris dažnai yra triukšmingas ir energingas, ypač vargonų repertuare,
• instrumento specifika — vargonų toccatos dažnai naudoja pedalo masyvumą ir registracijas; fortepijoninės toccatos remiasi pianistikos galimybėmis (dinamika, drąsios akordų kombinacijos, staccato/legato kontrastai).

Istorinis kontekstas — trumpai

• Renesansas ir ankstyvas barokas: kaip nurodyta aukščiau, ankstyvosios toccatos gimė Šiaurės Italijoje ir buvo skirtos parodyti atlikėjo meistriškumą. Monteverdi ir Gabrieli — vieni pirmųjų, kurie vartojo pavadinimą.
• Vokiečių barokas: Sweelinckas, Pachelbelis, Buxtehude ir ypač J. S. Bachas išplėtojo formą vargonams. Bacho Tokata ir fugą d-moll, nors ir tapusi ikoniška, apie jos autentiškumą ir kilmę kartais diskutuojama muzikologų tarpe (dažnai nurodoma kaip BWV 565).
• XIX a. pabaiga — Prancūzijos vargonų mokykla: toccata tapo svarbia kulminacine forma didžiojoje vargonų simfoninėje tradicijoje. Widoro ir Vierne'o toccatos tapo koncertinėmis ir liturginėmis publikos favoritas.
• XX a.: kai kurie kompozitoriai perkelė toccatos dvasią į fortepijono literatūrą — Prokofjevas, Chačaturianas, Ravelis, Debussy ir kiti parašė dramatiškas, technines toccatas, pritaikytas šiuolaikinei pianistikos kalbai.

Žymiausi toccata kūriniai ir rekomenduojami įrašai

• J. S. Bach — Tokata ir fuga d-moll (dažnai žinoma kaip BWV 565) — bene simboliškiausia vargonų toccata, plačiai atliekama ir aranžuojama orkestrams ir fortepijonams.
• Charles-Marie Widor — Toccata iš 5-osios simfonijos — populiari ceremoninė melodija, dažnai skambanti vestuvėse ir bažnytinėse iškilmėse.
• Louis Vierne — Toccata (iš Simfonijos Nr.1) — dramatiška pabaigos dalis, reprezentuojanti Prancūzijos vargonų tradiciją.
• Sergei Prokofjevas — Toccata op.11 — energinga ir virtuoziška fortepijoninė kompozicija, reikalaujanti tvirto tehninio meistriškumo.
• Aram Chačaturianas — Toccata — puošni, šiek tiek ritmiškai karinga fortepijono dalis, dažnai grojama koncertuose.
• Maurice Ravel — Toccata (iš Le Tombeau de Couperin) — malininkiškas ritmas ir konkretus virtuoziškumas, originaliai parašyta kaip hommage baroko formoms.
• Claude Debussy — Toccata (iš Suite pour le piano) — moderni, kartais impresionistinė interpretacija toccatos idėjai.

Praktiniai pastebėjimai atlikėjams ir klausytojams

Atlikėjams toccatos reikalauja ne tik technikos, bet ir muzikalinio įžvalgumo: virtuoziškumas turi tarnauti formai ir išlaikyti skaidrią struktūrą, o ne vien demonstraciniam triukšmui. Vargonininkams svarbu pasirinkti tinkamą registraciją ir pedalo naudojimą; pianistams — valdyti dinaminius kontrastus ir raišką.

Klausytojams toccata dažnai asocijuojasi su įspūdingu, emocingai intensyviu muzikinio spektaklio momentu. Ieškant įrašų — verta palyginti skirtingas interpretacijas (pvz., barokines ir romantines versijas Bachui), kad pajustumėte, kaip toccatos forma gali kisti priklausomai nuo epochos ir instrumento.

Apibendrinant, toccata — tai forma, kuri per kelis šimtmečius išsaugojo savo prigimtį kaip virtuoziškumo ir ekspresijos priemonė, tačiau tuo pačiu adaptavosi įvairiems stilistiniams kontekstams: nuo renesanso improvizacijos iki modernios fortepijono literatūros.

Klausimai ir atsakymai

K: Ką reiškia žodis "Toccata"?

K: Kas buvo vieni iš pirmųjų kompozitorių, parašiusių tokatas?

K.: Kokio tipo instrumentams paprastai rašomos tokatos?

K: Kas parašė vieną garsiausių baroko vargonų muzikos kūrinių - Tokatą ir fugą d-moll?

K: Kas XIX a. pabaigoje vėl išpopuliarino tokatų rašymą?

K: Kuris XX a. kompozitorius parašė kelias toccatas fortepijonui?

Paieška pagal raidę