Choralas: apibrėžimas, kilmė, forma ir žymiausi kūriniai

Choralas – nuo Liuterio giesmių iki Bacho harmonijų: kilmė, forma (baro/AAB) ir žymiausi kūriniai. Atrask istoriją, melodijas ir jų vaidmenį bažnytinėje muzikoje.

Choralas (tarti: "Ko-RAHL") - tai giesmė, kurią liuteronų bažnyčioje gieda visi žmonės. Choralai susiformavo vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko laikotarpiu. Dauguma jų buvo parašyta tuo metu. Šios giesmės tapo svarbia bendruomeninio tikėjimo ir liturgijos dalimi: jos skirtos paprastiems pamaldų dalyviams, o ne profesionaliems chorams, todėl melodijos dažnai yra aiškios, lugnos ir lengvai įsimenamos.

Kilmė ir Martyno Liuterio vaidmuo

Martynas Liuteris manė, kad susirinkusieji (bažnyčioje besimeldžiantys žmonės) turėtų giedoti nesudėtingą muziką. Jis manė, kad žodžiai turėtų būti ne lotyniški, o vokiški, kad visi suprastų, apie ką giedama. Liuteris pats parašė daugelio choralų žodžius. Jis netgi pats sukūrė kai kurias melodijas, pavyzdžiui, Ein' feste Burg (Galinga tvirtovė). Kartais jis naudojo tradicines grigališkojo choralo melodijas iš katalikų pamaldų ir pridėdavo naujų vokiškų žodžių, pavyzdžiui, Christ lag in Todesbanden (Kristus gulėjo tamsiuose mirties pančiuose). Liuterio iniciatyva choralai įgavo ne tik religinę, bet ir pedagoginę reikšmę: jie skelbė doktriną liaudies kalba ir vienijo bendruomenę per bendrą giedojimą.

Tekstas ir forma

Choralo žodžiai yra rimuoti ir dažniausiai strofaiški (po kelias eilutes, kurias giedama iš eilės). Dauguma melodijų yra AAB formos (du kartus giedama pirmosios dalies melodija, paskui - antrosios dalies). Ši forma vokiškai vadinama "baro forma". Baro forma reiškia, kad pirmoji frazė (A) dažnai kartojama beveik nepakitusi, o antroji (B) pateikia kontrastą arba išsprendžia muzikinę mintį. Tokia struktūra palengvina įsimintinumą ir giedojimo praktinį panaudojimą maldoje.

Melodinės ir harmoninės savybės

Choralų melodijos dažnai būna syllabic (vienam žodžiui skiriama vienas ar keli natų sprendimai), paprastos intervalo struktūros ir dažnai ribotos apimties, kad būtų lengva giedoti kolektyviai. Istoriškai daug choralo melodijų kilusios iš modalios tradicijos (grigališkojo choralo paveldas), o vėliau adaptuotos į tonacinę (dur-moll) sistemą. Choralo harmonizacijos dažnai daromos keturių dalių (soprano, altai, tenoras, bosas) išdėstymu, kurio pavyzdžių paliko daugiausia Johannas Sebastianas Bachas.

Johanno Sebastiano Bacho vaidmuo ir panaudojimas

Johannas Sebastianas Bachas naudojo daug choralo melodijų, paprastai pridėdamas savo harmoniją. Jas jis naudojo savo kantatose. Daugelis šių choralų keturių dalių harmonija šiandien giedami kaip giesmės Vokietijos protestantų bažnyčiose, o kai kurios melodijos naudojamos ir angliškai kalbančiose šalyse. Bachas taip pat transformavo choralo temas į sudėtingus partitūras: choralo fūgos, choralo preliudai ir kontrapunktinės transkripcijos parodė, kaip paprasta liaudies melodija gali tapti aukšta meistriškumo demonstracija. Jo keturių dalių choralai tapo pagrindiniu mokymo šaltiniu harmonijos ir sugrojimo praktikoms.

Choralo preliudai ir vargonų repertuaras

Choralo melodijos taip pat skamba choralo preliuduose, vargonams skirtuose kūriniuose. Jos paprastai būdavo grojamos per bažnytines pamaldas prieš giedant choralą arba kaip liturginės muzikos intarpai. Vargonininkai dažnai naudoja ornamentiką, imitas ir kontrapunktą, kad melodiją praturtintų, išlaikydami pagrindinę frazės atpažįstamumą. Vargonų literatūroje choralo preliudų tradicija tęsėsi nuo baroko iki romantizmo ir toliau — kompozitoriai naudojo choralo motyvus kaip medžiagą didesniems kūriniams kurti.

Vėlesni kompozitoriai ir choralų įtaka

Choralus savo kūryboje naudojo daugelis vėlesnių kompozitorių, pavyzdžiui, Feliksas Mendelsonas, Antonas Brukneris ir Maksas Regeris. Jie choralus naudojo įvairiai: kaip teminius šaltinius simfonijoms, kantatoms, choriniams kūriniams arba organų literatūrai. Romantizmo ir vėlesnių epochų kompozitoriai dažnai išplėtė harmoninę kalbą, praturtindami tradicines choralų melodijas nutolusiomis moduliacijomis ir ekspresyviais tembrais.

Funkcija liturgijoje ir kultūrinė reikšmė

Be praktinės liturginės paskirties, choralai turi ir platesnę kultūrinę reikšmę: jie formavo bendruomenės tapatybę, padėjo skleisti religinę doktriną paprasta kalba ir tapo muzikos pedagogikos dalimi. Daugelis choralo melodijų išliko gyvybingos per šimtmečius, adaptuodamosi prie skirtingų kalbų ir muzikinių tradicijų. Net ir šiandien choralai giedami pamaldose, atliekami koncertuose ir studijuojami muzikos mokyklose dėl savo istorinės, muzikologinės ir emocinės vertės.

Keletas žymių choralų pavyzdžių ir ką apie juos žinoti

• Ein' feste Burg – autorystė priskiriama Martynui Liuteriui; laikomas vienu žinomiausių protestantų himnų.
• Christ lag in Todesbanden – pavyzdys, kaip Liuteris adaptavo seną melodiją ir pritaikė naują vokiečių tekstą.
• Johanno Sebastiano Bacho choralo harmonizacijos – mokomieji ir liturginiai pavyzdžiai, dažnai atliekami keturiomis partijomis.

Apibendrinant: choralas yra paprasta, strofinė giesmė su aiškia melodine linija ir rimuotu tekstu, kilusi iš vidurinės ir vėlyvosios Europos religinės tradicijos. Nors jos kilmė — liturginė, choralo muzikinės idėjos ir melodingumas persmelkė ir koncertinę, ir pedagoginę muzikos praktiką.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra choralas?

K: Kodėl Martynas Liuteris manė, kad susirinkusiesiems svarbu turėti muzikos, kurią jie galėtų giedoti?

Klausimas: Ar Martynas Liuteris pats parašė kokią nors melodiją?

Klausimas: Kaip paprastai skamba choralo melodija?

K: Kaip Johannas Sebastianas Bachas naudojo choralus?

Klausimas: Kokias kitas, be kantatų, kompozitoriai naudojo choralus?

Paieška pagal raidę