Austrų kompozitoriaus Albano Bergo (1885-1935) opera "Wozzeck". Ji buvo sukurta 1914-1922 m., o pirmą kartą atlikta 1925 m.

Šią operą Bergas parašė prieš tą laikotarpį, kai savo kūryboje pradėjo naudoti serializmą. Jo mokytojas Schoenbergas dar nebuvo sukūręs dvylikos tonų sistemos. Wozzeck'o muzikoje skamba Mahlerio tradicijai būdinga tonali muzika, tačiau yra ir atonalios muzikos (muzikos, kuri nesiremia jokia tonacija), taip pat melodijų, kurios remiasi visa tonų skale. Tuo metu, kai buvo parašyta, muzika skambėjo labai moderniai. Bergas taip pat neįprastai rašo balsams: kartais jie turi pusiau kalbėti, pusiau dainuoti (tai vadinama Sprechgesang).

Opera sukurta pagal vokiečių dramaturgo Georgo Büchnerio pjesę "Woyzeck". Vojažekas buvo neįprasta drama, nes joje pasakojama ne apie svarbų žmogų, pavyzdžiui, karalių ar dievą, o apie vargšą žmogų, kuris nėra labai protingas ir iš kurio kiti žmonės tyčiojasi bei piktnaudžiauja. Kai Bergas beveik po šimtmečio parašė operą, tai vis dar buvo neįprasta istorija operai. Operų herojai paprastai būdavo svarbūs žmonės, o dirbantiems žmonėms dažniausiai tekdavo komiški vaidmenys: jie dažniausiai būdavo tarnai. Tačiau Wozzeckas yra paprastas žmogus, kuris negali padėti tam, kas su juo vyksta. Dramoje tai kartais vadinama "antiherojumi".

Siužetas

Opera pasakoja apie paprastą kareivį Wozzecką ir jo tragišką likimą. Pagrindiniai veiksmai trumpai:

  • Wozzeckas gyvena su mylimąja Marie ir jų vaiku. Jis kenčia nuo socialinio priešiškumo, materialinių sunkumų ir psichologinio spaudimo.
  • Jį išnaudoja ir žemina karininkai bei gydytojas: Wozzeckas dalyvauja moksliniame eksperimente ir yra nuolankiai verčiamas juoktis bei elgtis kvailai.
  • Marie užmezga romaną su karinio būrio vadu (Drum Major), o jos neištikimybė dar labiau sujaukia Wozzecko psichiką.
  • Apimtas pavydo ir beviltiškumo, Wozzeckas nužudo Marie; vėliau jis bando pasprukti nuo kaltės ir gėdos — pjesėje/operos pabaigoje jis miršta (vandenyje arba paniręs į save), o drama baigiasi niūria šeimos ir visuomenės kritika.

Muzika ir forma

Bergas savo operoje derina skirtingas muzikines tradicijas. Nors jis dar nebuvo priėmęs visiško serializmo, Wozzeck pasižymi modernia, kartais atonalia kalba, taip pat momentais primenančia vėlyvąjį romantizmą. Svarbūs muzikiniai bruožai:

  • Mišri stilistika: Bergas naudoja tradicines instrumentines formas (pavyzdžiui, dainų, šokių fragmentus, fugą ar pasacagliją) ir pritaiko jas moderniai harmonijai bei ekspresyvumui.
  • Motyvinė plastika: pasikartojantys trumpi motyvai (muzikinės ląstelės) susieja dramatines scenas ir simbolizuoja veikėjų vidines būsenas.
  • Sprechgesang: vokalinė technika, kurioje solistai dažnai „pusiau kalba, pusiau dainuoja“, naudojama emociniam intensyvumui ir kalbai artimam išraiškos būdui.
  • Orkestravimas: spalvingas ir išradingas orkestro panaudojimas — Bergas pasitelkia smulkias instrumentalines spalvas, kontrastus tarp orkestro ir balsų bei gausią perkusiją, kad atskleistų pistinės atmosferos bei socialinio spaudimo elementus.

Forma ir struktūra

Bergas suskirstė operą į tris veiksmus, kiekvieną susidedantį iš penkių scenų — struktūra aiški ir lanksčiai naudojama dramaturgijai. Tokia tvarka leido suderinti fragmentišką Büchnerio pjesės medžiagą į nuoseklesnę operinę formą, atskleidžiant veikėjų vystymąsi ir teminius motyvus.

Vaidmenys ir orkestracija

  • Pagrindiniai personažai: Wozzeckas, Marie, Drum Major (būrio vadas) — jų tarpusavio santykiai yra operos ašis.
  • Orkestras yra svarbus pasakojimo instrumentas: Bergas neretai naudoja orkestrą kaip psichologinį komentarą, o ne vien tik foną veiksmui.

Premjera ir priėmimas

Wozzeck premjera įvyko 1925 m. ir sukėlė didelį susidomėjimą — operą dirigavo Erich Kleiber (Berlyne). Nors pradžioje kai kurie klausytojai ir kritikai buvo suglumę dėl jos naujoviškumo ir griežtesnės muzikos kalbos, labai greitai kūrinys buvo pripažintas reikšmingu žingsniu XX a. operos raidoje. Dėl savo drąsios tematikos ir muzikinės kalbos Wozzeck tapo vienu svarbiausių tarpukario operos kūrinių.

Reikšmė

Wozzeck laikoma lūžio tašku operos istorijoje dėl kelių priežasčių:

  • Ji perkelia į operą modernias socialines ir psichologines temas — atskleidžia vargšų, mažiau privilegijuotų žmonių gyvenimo tragiškumą ir visuomenės abejingumą.
  • Stilistiniu požiūriu opera jungia vėlyvąjį romantizmą su ankstyvuoju modernizmu ir atonalia raiška, parodydama galimybes operos žanrui XX a. pradžioje.
  • Albano Bergo darbas įkvėpė vėlesnius kompozitorius eksperimentuoti su vokalo technika, motyvine struktūra ir dramaturginėmis formomis.

Kontekstas ir Büchnerio įtaka

Georgo Büchnerio Woyzeck yra fragmentiška, nedaug scenų turinti drama, todėl Bergas turėjo interpretuoti ir tvarkyti medžiagą pats — jis sudarė veiksmų tvarką, parinko motyvus ir sukūrė nuoseklią operinę struktūrą, išlaikydamas originalios pjesės socialinę kritiką ir psichologinį intensyvumą. Dėl šio kūrybinio proceso opera yra tiek Bergui būdingas muzikinis pareiškimas, tiek ištikima Büchnerio draminės vizijos interpretacija.

Kam rekomenduojama

Wozzeck tinka klausytojams, kuriems įdomios:

  • dramatiškos, psichologiškai įtemptos istorijos;
  • modernios XX a. muzikos kalbos ir naujoviškos vokalo technikos;
  • socialinės problematikos atspindys scenoje.

Apibendrinant, Wozzeck — tai vienas reikšmingiausių Albano Bergo kūrinių, kuris savo laiku atrodė radikaliai naujas ir iki šiol išlieka aktualus dėl temų, muzikos išraiškos ir drąsios dramaturgijos.