Wozzeck

Operos istorija

I veiksmas

1 scena (siuita): Wozzeckas dirba kirpėju. Jam skutant kapitoną, kapitonas sako Wozzeckui, kad, jo nuomone, Wozzeckas gyvena blogai, nes susilaukė vaiko su moterimi (Marie) nebūdamas su ja susituokęs. Wozzeckas atsako, kad jam sunku būti geram, nes jis yra vargšas. Jis primena kapitonui, kad Jėzus sakė: "Leiskite mažutėliams ateiti pas mane" (Morkaus 10, 14). Kapitoną ši pastaba suglumina.

2 scena (Rapsodija ir medžioklės daina): Wozzeckas ir jo draugas Andresas saulei leidžiantis pjauna lazdas. Wozzeckas turi baisių vizijų: jis mato, kaip gęstanti saulė apima pasaulį liepsnose.

3 scena (maršas ir lopšinė): Kareiviai žygiuoja prie Marijos kambario. Jos kaimynė Margret sako Marijai, kad ji bloga, nes flirtuoja su kareiviais. Tada ateina Wozzeckas ir pasakoja Marijai apie baisius regėjimus, kuriuos jis turėjo.

4 scena (Passacaglia): Daktaras sako Wozzeckui, kad jis neturėtų kosėti gatvėje (Büchneris rašė: "šlapintis gatvėje"). Jis sako, kad atlieka medicininį eksperimentą. Wozzeckas toks paprastas, kad juo patiki. Gydytojas džiaugiasi išgirdęs apie baisias Wozzecko vizijas.

5 scena (Rondo): Marija žavisi būgnų meistru prie savo kambario. Jis nori ją mylėti. Iš pradžių ji nusisuka nuo jo, bet paskui pasiduoda, ir jie kartu skuba į lauką.

II veiksmas

1 scena (Sonata-Allegro): Marija liepia savo vaikui eiti miegoti ir tuo pat metu grožisi auskarais, kuriuos jai padovanojo būgnininkas. Atvyksta Wozzeckas. Jis klausia jos, iš kur ji gavo auskarus. Ji atsako, kad juos rado. Vozekas nežino, ar ja tikėti, bet duoda jai pinigų ir išeina. Marija žino, kad jos elgesys neteisingas.

2 scena (Fantazija ir fuga 3 temomis): Daktaras skuba gatve pro Kapitoną, kuris liepia jam sulėtinti tempą. Daktaras išgąsdina Kapitoną, galvodamas apie bjaurias ligas, kuriomis jis gali susirgti. Atėjęs Vozekas jį erzina sakydamas, kad Marija myli kitą.

3 scena (Largo): Wozzeckas apie tai kalba su Marie. Ji prisipažįsta, kad turi vaikiną. Wozzeckas supyksta. Jis jau ruošiasi ją mušti, kai ji jį sustabdo, sakydama, kad net jos tėvas niekada nedrįso jos mušti. Ji sako: "Geriau peilis mano pilve nei tavo rankos ant manęs". Taip Wozzeckas sugalvoja keršto idėją.

4 scena (Scherzo): Wozzeckas mato Mariją, minioje šokančią su būgnų majoru. Andresas klausia Wozzecko, kodėl jis sėdi vienas. Girtuoklis sako pamokslą, tada prie Vozzeko prieina idiotas ir sako, kad jaučia kraujo kvapą.

5 scena (Rondo): Naktį kareivinėse Wozzeckas negali užmigti. Jis neleidžia Andresui užmigti. Įeina būgnų majoras. Jis yra girtas. Jis išverčia Vozeką iš lovos, kad šis su juo susigrumtų.

III veiksmas

1 scena (Išradimas pagal temą): Naktį savo kambaryje Marija skaito sau Bibliją. Ji nori, kad jai būtų atleista.

2 scena (Vienos natos išradimas (B)): Wozzeckas ir Marie vaikšto miške prie tvenkinio. Marija nori išeiti, bet Vozekas ją sulaiko. Mėnulis šviečia ryškiai raudonai. Vozekas ryžtasi pasakyti, kad jei jis negali turėti Marijos, tai niekas kitas negali, ir jis ją nudobia.

3 scena (Išradimas pagal ritmą): Žmonės šoka užeigoje. Įeina Wozzeckas ir, pamatęs Margret, šoka su ja ir pasikelia ją ant kelių. Jis ją įžeidinėja, o paskui paprašo padainuoti dainą. Ji dainuoja, bet tada pastebi kraują ant jo rankos ir alkūnės; visi pradeda ant jo šaukti, ir Vozekas išbėga lauk.

4 scena (6 natų akordo išradimas): Wozzeckas grįžta į vietą, kur nužudė Mariją. Wozzeckas mano, kad peilis, kuriuo jis nužudė Marie, įrodys, jog jis yra žudikas. Jis išmeta peilį į tvenkinį. Kai vėl pasirodo kruvinai raudonas mėnulis, jis eina į tvenkinį, norėdamas nuplauti kraują nuo savo kūno, bet nuskęsta. Pro šalį einantys kapitonas ir daktaras išgirsta, kaip Vozis dejuoja, ir išsigandę skuba šalin.

Intermezzo (Invencija tonacijoje (d-moll)): Šis interliudas veda į finalą.

5 scena (Invencija aštuntinės natos moto perpetuo, quasi toccata): Kitą rytą grupė vaikų žaidžia saulėje. Žmonės vieni kitiems pasakoja, kad rastas Marijos kūnas. Visi vaikai nubėga pažiūrėti. Marie ir Wozzecko berniukas žaidė ant žaislinio arkliuko. Jis sustoja ir bėga paskui kitus vaikus prie tvenkinio.

Operos istorija

1914 m. Bergas pamatė Büchnerio pjesę "Woyzeck". Tai buvo pirmas kartas, kai ši pjesė buvo parodyta Vienoje. Pjesė buvo reklamuojama kaip "Wozzeck", nes žmonės negalėjo perskaityti Büchnerio rašysenos. Todėl Berg'as šią rašybą panaudojo savo operoje.

Bergas iš karto suprato, kad nori pjesę paversti opera. Büchneris, kuris mirė 1837 m., būdamas 23 metų, paliko pjesę nebaigtą. Bergas paėmė penkiolika pjesės scenų ir iš jų sukūrė trijų veiksmų operą. Kiekvienai scenai jis sukūrė tam tikros formos muziką, kad muzika vystytųsi labai organizuotai. Jis pats pakeitė libretą.

Nors Bergas pradėjo kurti operą 1914 m., Pirmojo pasaulinio karo metais jis tarnavo kariuomenėje, todėl iki 1917 m. neturėjo laiko tęsti darbo. Operą baigė 1922 m. balandį. Pirmąjį spektaklį Berlyno valstybinėje operoje 1925 m. gruodžio 14 d. dirigavo Erichas Kleiberis. Ji greitai išgarsėjo ir buvo atliekama visuose didžiuosiuose Europos operos teatruose. Ji buvo tokia sėkminga, kad Bergas galėjo pragyventi iš už ją uždirbtų pinigų.

Muzikinis stilius

"Wozzeck" buvo pirmoji didelė opera, parašyta moderniu XX a. stiliumi. Daug muzikos yra atonali (ne bet kokios tonacijos), todėl Berg'as sugebėjo tai panaudoti, kad išreikštų Wozzeck'o beprotybę. Kartais muzika tampa labiau tonali, ypač kai pasakojama apie meilę ir žmogiškumą. Be to, kai kurią muziką apie kareivius jis grindžia liaudies dainomis, kurias traktuoja savaip.

Kita jo naudojama muzikinė technika - leitmotyvas, kai tam tikri personažai ar dalykai susiejami su tam tikromis temomis ar muzikinėmis idėjomis. Ši technika gali būti labai naudinga norint įteigti tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, leitmotyvas skirtas auskarams, kuriuos būgnų majoras padovanojo Marijai. Kai majoras mylisi su Marie, girdime šį leitmotyvą. Muzika leidžia mums suprasti, kad jis neverčia jos mylėti jo, bet kad ji nori. Kitoje vietoje karinė muzika mums sako, kad Marie galvoja apie būgnų majorą.

Kitas leitmotyvas - akordas, kurį girdime, kai Wozzeckas operos pradžioje kalba apie "tokius vargšus kaip mes". Šis akordas skamba ir kitose operos dalyse, kai veikėjai nėra pakankamai stiprūs, kad pakeistų savo gyvenimo situaciją.