Degtukas – kas tai, tipai, sudėtis ir saugos taisyklės
Degtukas yra įrankis, skirtas ugniai kurti kontroliuojamomis sąlygomis. Dažniausiai degtukas būna nedidelis medžio pagaliukas (dažniausiai iš liepos, beržo ar gluosnio) arba sukietintas popierius, kurio viename gale yra uždegamasis sluoksnis. Vienas degtuko galas padengtas medžiaga, kuri užsidega nuo trinties — šis uždegamasis galas vadinamas degtuko galvute. Jos sudėtyje dažniausiai būna degiųjų ir oksidacinių medžiagų (pvz., anglies, sieros, antimonio trisulfido arba kt.) bei rišančių medžiagų, tokių kaip želatina arba krakmolas. Tradiciškai degtukai parduodami po kelis ar keliasdešimt vienetų, supakuoti į dėžutę arba degtukų dėžutėse.
Yra dvi pagrindinės degtukų rūšys:
- Saugūs degtukai (safety matches) — užsidega tik tada, kai juos trinksite į specialiai paruoštą trinties paviršių, esantį prie degtukų dėžutės. Šiame trinties paviršiuje paprastai yra raudonojo fosforo, stiklo miltelių ir rišiklių; degtuko galvutėje tuo pačiu metu būna oksidatoriai (pvz., kalio chloratas), degi medžiaga ir rišikliai.
- „Bet kur užsidegantys“ degtukai (strike-anywhere) — jų galvutėje yra fosforo seskvizulfido (fosforo trisulfido P4S3 arba pan.), todėl tokius degtukus galima uždegti trinkant praktiškai į bet kokį šiek tiek šiurkštų paviršių. Dėl naudojamų cheminių medžiagų šie degtukai mažiau paplitę ir kai kur uždrausti ar ribojami.
Be to, egzistuoja elektrinių degtukų, kurie ugnį sukuria ne dėl trinties, o dėl elektros energijos — tai gali būti laisvai stovintys kaitinimo elementai, elektriniai uždegimo žiedai ar degikliai, kuriuos įjungus elektra karštas elementas uždega kuro šaltinį.
Sudėtis ir veikimo principas
Degtuko galvutė paprastai derina tris funkcijas: greitai užsidegančią medžiagą (kurios liepsna liečia degtuko kotą), oksidatorių, kuris tiekia deguonies oksidacijai (pvz., kalio chloratas), ir rišiklį (želatina, dekstrinas), kad galvutė laikytųsi kartu. Ant degtukų dėžutės esančiame trinties paviršiuje gali būti raudonas fosforas, kuris, trinties metu susidūręs su galvutės cheminėmis medžiagomis, virsta elementariu fosforu ir inicijuoja degimą. Medžio kotas dažnai padengtas impregnacine priemaiša, kad ugnis degtų vienodai ir neblėstų anksčiau laiko.
Saugos taisyklės
- Laikyti sausoje vietoje, uždarytoje dėžutėje, vaikams nepasiekiamoje vietoje.
- Nenaudoti degtukų šalia degių skysčių, dujų arba lengvai užsidegančių medžiagų.
- Uždegtą degtuką niekada nepasilikti be priežiūros; prieš išmetant įsitikinti, kad jis visiškai užges — geriausia pamirkyti vandenyje arba užspausti specialioje smėlio/metalų saugioje vietoje.
- Neužsikimšti trinties paviršiaus dulkėmis ir nepradėti trinti degtuko nežinomoje vietoje (ypač uždarose patalpose).
- Naudoti degtukus tik numatytiems tikslams; nenaudoti kaip žaislo ar eksperimentų be tinkamų žinių ir priemonių.
- Laikytis gamintojo nurodymų ir pakuotės įspėjimų.
Aplinkos ir sveikatos aspektai
Seniau degtukų gamyboje naudota baltojo fosforo forma kėlė rimtų sveikatos ir aplinkos problemų; šiuolaikinėse sistemose ji beveik nebenaudojama. Visgi tam tikros galvutėse naudojamos cheminės medžiagos gali būti toksiškos, todėl svarbu tinkamai utilizuoti atliekas ir vengti sąlyčio ilgą laiką su odos paviršiumi. Renkantis degtukus, verta atkreipti dėmesį į ženklinimą ir saugesnes alternatyvas, pavyzdžiui, ilgesnius virtuvinius arba vėjo atsparius degtukus lauko sąlygoms.
Trumpai tariant, degtukas yra paprastas, bet potencialiai pavojingas įrankis: jis labai patogus kasdieniam naudojimui, tačiau reikalauja atsargumo, teisingo saugojimo ir atsakingo utilizavimo.
Rungtynių galvučių makrofotografija
Uždegantis degtukas
Degtukai, pagaminti iš medžio
Ankstyvosios rungtynės
Senovės Romoje Martialis minėjo degtukus, kuriuose buvo naudojama siera. Jis juos vadino sulphurata.
Apie 1530 m. Europoje pasirodė degtukai. Pirmąjį šiuolaikinį savaime užsidegantį degtuką 1805 m. išrado Paryžiaus profesoriaus Louis Jacques'o Thénard'o asistentas K. Chancelis. Degtuko galvutė buvo pagaminta iš kalio chlorato, sieros, cukraus ir gumos mišinio. Jie buvo uždegami įmerkus degtuko galiuką į mažą asbesto buteliuką, pripildytą sieros rūgšties. Tokie degtukai buvo gana brangūs, o jų naudojimas buvo pavojingas, todėl Chancel degtukai niekada nebuvo labai populiarūs.
Specialios paskirties rungtynės
Audros degtukų, dar vadinamų gelbėjimosi valčių degtukais arba degtukais su signalinėmis raketomis, viršūnė yra lengva, kaip ir įprastų degtukų, tačiau didžioji lazdelės dalis padengta degiu mišiniu, kuris degs net ir pučiant stipriam vėjui. Jie padengti vašku, kad būtų atsparūs vandeniui. Jie yra daugelio išgyvenimo rinkinių sudedamoji dalis. Šis konkretus degtukas buvo naudojamas pirmuosiuose masiškai gaminamuose Molotovo kokteiliuose.
"Bengalijos degtukai" iš tikrųjų yra maži rankiniai fejerverkai, panašūs į blizgučius. Savo forma jie panašūs į audros degtukus, tačiau jų sudėtyje yra stroncio arba bario junginių, kurie sukuria atitinkamai raudoną arba žalią liepsną.
Kiti puslapiai
- Mažoji rungtynių mergaitė
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra rungtynės?
Atsakymas: Degtukas yra įrankis, kuriuo kontroliuojamomis aplinkybėmis sukuriama ugnis.
K: Kuo padengtas vienas degtuko galas?
A: Degtukas padengtas medžiaga, kuri užsidega nuo trinties.
K: Kaip vadinamas uždegantis degtuko galas?
A: Degtuko uždegimo galas vadinamas degtuko galvute.
K: Kas yra degtuko galvutėje esanti veiklioji medžiaga?
A.: Degtuko galvutės veiklioji medžiaga yra oksidatorius, pavyzdžiui, kalio chloratas, sumaišytas su siera, užpildais ir stiklo milteliais bei želatina kaip rišamoji medžiaga.
K: Kaip degtukai pakuojami?
A.: Degtukai parduodami po kelis vienetus, supakuoti kartu dėžutėje arba degtukų dėžutėse.
K: Kokios yra dvi pagrindinės degtukų rūšys?
A: Du pagrindiniai degtukų tipai yra saugūs degtukai, kuriuos galima dėti tik į specialiai paruoštą paviršių, ir degtukai, kuriuos galima dėti bet kur, nes jiems galima naudoti bet kokį trintį atitinkantį paviršių.
K: Kas yra elektriniai degtukai?
A: Elektriniai degtukai - tai degtukai, kurie ugniai sukelti naudoja ne trintį, o elektrą.
